Irutės Jaruševičiūtės nuotrauka
Kunigas Jonas Jūraitis
Šiuolaikinėje demokratijoje, kurioje vyrauja išskalbtos mėlynos kelnės, nelengva būti tikru džentelmenu ir elgtis džentelmeniškai. Praėjusiame straipsnyje rašiau apie tai, kaip sunku būti ponu ligoniu.
Ponas
Ponas ligoninėje yra gydytojas. Kaimo gydytojas savo veiklos srityje taip pat yra ponas. Tačiau pažinojau gydytoją, kuris niekada neleisdavo į save kreiptis „pone“. Į jį kreipdavomės tiesiai kaip į daktarą. „Ligos ir sveikatos Viešpats* yra tik Dievas“, – sakydavo šis gydytojas. Jis buvo vienintelis, kuris šiek tiek žinojo apie ligą. Mokslininkas, tas, kuris išmano apie ligą, štai kas yra gydytojas. Tikroji gydytoja yra gamta. Tokia yra senovės medicinos išmintis, kuri šiandien iš esmės užleido vietą technologijoms ir sveikatos įgalinimui. Bet jei gydytojas vis dar ką nors žino apie šią tiesą, jis šypsosi matydamas savo kolegą, kuris, kaip vyriausiasis gydytojas, rytinę palatos apžiūrą švenčia iškilmingai, lyg didysis maharadža, apsuptas paklusnių „eunuchų“, arba mano, kad vairuoti VW yra žemiau jo orumo.
Pašauktieji
Vaikystėje kartą išgirdau mamą sakant, kad mokytojus, kunigus ir gydytojus turi pašaukti Dievas. Nuo to laiko panašių minčių randu daugelyje romanų apie gydytojus ir daugybėje gydytojų memuarų. Gydytojo žmonai tenka ypatingas vaidmuo. Jeigu jos vyras yra tikras gydytojas, jai taip pat reikia ypatingos pašaukimo malonės. Ilgoje kelionėje traukiniu stebėjau, kaip vienas jaunas ponas skaitė Thomo Dooley knygą Gydytojas prie Indokinijos bambukinės uždangos ** ir vis bandė slėpti ašaras. Thomas Dooley ir daugelis mūsų kaimynystėje gyvenančių gydytojų padeda mums susigrąžinti susvyravusį tikėjimą žmonija. Tik gaila, kad greta gydytojų pamirštame odontologus. Šiems gydytojams tenka rūpintis labai nemalonia mūsų „kūno“ sritimi. Jie uždirba mažiau pinigų nei kiti, bet mes turime jaustis jiems skolingi ir dėkingi. Šį dėkingumą galėtume parodyti išlaikydami švarius plaukus, burną ir pažastis, kai mums tenka eiti pas odontologą.
Malonus žmogus
Šiandien visos profesijos prarado didelę dalį savo šventumo aureolės. Gydytojai taip pat gali streikuoti, jie priklauso šalies finansų aristokratijai kartu su spekuliantais ir verslininkais ir daugeliu atvejų nenori nieko žinoti apie profesijos pašaukimo šventumą. Ir vis dėlto žmonės vis dar labai gerbia gydytoją. Jį vis dar laikome ne tik „socialinio draudimo pareigūnu“ ar sveikatos draudimo talonų rinkėju. Tikrai niekas neina pas gydytoją patarimo gyvenimo klausimais ar paguodos. Tai juk būtų per brangu. Pas gydytoją einame, kai priverčia liga. Ir vis dėlto apklausoje trys ketvirtadaliai respondentų teigė, kad geras gydytojas yra malonus ir paslaugus žmogus. Gydytojo pasiaukojimas šioje profesijoje vis dar laikomas savaime suprantamu dalyku. Mokslo žinių troškimas sąraše atsidūrė tik penktoje vietoje. Kaip minėjau, nepaisant visų pašaukimų sumenkinimo, iš gydytojo tikimės, kad jis veiks ne kaip visagalis, esantis virš mūsų negalavimų, bet kaip gamtos pagalbininkas. Daugelis gydytojų su ligoniais elgiasi taip, tarsi liga būtų lemta tik vargšui verkšlenančiam „velniui“, t. y. ligoniui. Vienas gydytojas rašo, kad vis labiau įsitikina, jog žmogui, kuris niekada nesirgo, trūksta kažko labai svarbaus, iš tiesų nepakeičiamo.
Apaštalas Paulius savo gydytojui paliko gražų liudijimą: „Lukai, mano mylimiausias gydytojau!“
Didelė laimė patekti į mylimo gydytojo ir specialisto rankas.
Frater Leo
1973 vasario 16-toji diena Walliser Volksfreund
Iš vokiečių k. vertė dr. Gediminas Karoblis
* Vokiečių kalboje „ponas“ ir „Viešpats“ vadinami tuo pačiu žodžiu „Herr“ (vert. past.).
** Tikriausiai turimas omenyje Thomas Dooley II (1927–1961).
Projektą iš dalies finansuoja
