Tomas VILUCKAS
Kai kardinolas kamerlingas praneša popiežių renkantiems konklavos tėvams reikiamą balsų kiekį sulaukusio kardinolo pavardę ir gaunamas išrinktojo sutikimas būti popiežiumi, jis yra klausiamas, kokiu vardu nori būti vadinamas. Vėliau kardinolas protodiakonas iš Apaštalinių rūmų balkono lotyniškai paskelbia Šv. Petro aikštėje susirinkusiems tikintiesiems kardinolo vardą ir pavardę, pridėdamas žodžius „kuris išsirinko sau vardą“ (qui sibi nomen imposuit), ir praneša pasauliui jo pontifikalinį vardą. Šiuolaikinio žmogaus ausiai gana keistai skamba popiežių vardai ir jų numeracija. Šis paprotys nėra tik monarchinis reliktas ir savo kilme siekia gilias istorines ir biblines šaknis.
Naujo gyvenimo simbolis
Biblijoje pastebime, jog kai kurie jos veikėjai po reikšmingo gyvenimo įvykio gauna kitą vardą. Senajame Testamente vardo pakeitimas visada reiškė, kad pasikeitė asmens santykiai su Dievu. Pavyzdžiui, Jokūbas tapo Izraeliu (Pr 32, 28–29), o Abramas – Abraomu (Pr 17, 5), kai jie užmezgė naujus santykius su Dievu. Pradėdamas juos, žmogus pradeda naują gyvenimą, tampa nauju žmogumi, todėl jam reikia naujo vardo. Ryškiausias pavyzdys – fariziejus Saulius, kuris po atsivertimo tampa apaštalu Pauliumi. Panašų perkeitimą patyrė muitininkas Levis, tapęs evangelistu Matu. Todėl pranašas Izaijas žada Jeruzalei: „Išvys tuomet tautos tavo teisumą, visi karaliai – tavo šlovę. Tu būsi vadinama nauju vardu, kurį pats Viešpats tau suteiks“ (Iz 62, 2).
Katalikiška tradicija pirmuoju popiežiumi laiko apaštalą Petrą, kuriam šį vardą pats Jėzus suteikė, kai, Evangelijos liudijimu (Jn 1, 42), pažvelgęs į jį, tarė: „‘Tu esi Simonas, Jono sūnus, o vadinsies Kefas’ (tai reiškia: ‘Petras – Uola’).“
Naujas vardas būdingas ne tik Biblijos pasakojimams. Antikos pasaulyje irgi buvo įprasta suteikti žmogui naują vardą, nurodantį naują jo statusą. Pirmasis Romos imperatorius buvo vadinamas Oktavianu, bet kai tapo imperatoriumi, jam buvo suteiktas Augusto vardas, kad pabrėžtų naują visuomeninę jo poziciją.
Simbolinė prasmė
Paprotys naujai išrinktam popiežiui keisti vardą – nerašyta tradicija – nėra kaip nors reglamentuotas. Nors Petrui vardą pats Jėzus suteikė, vis dėlto iki VI a. popiežiai taip nesielgdavo. Pirmas atvejis užfiksuotas 533 m., kai popiežiumi išrinktas romėnas Merkurijus nusprendė keisti savo vardą, nes jam atrodė, kad būtų netikslinga popiežiui vadintis romėnų prekybos dievo vardu. Tad Merkurijus paskelbė, kad jis bus žinomas Jono II vardu.
Vis dėlto šis poelgis netapo papročiu, kol neįvyko lemtingas lūžis.1009 m. liepos 31 d. pontifiku buvo išrinktas Pietro Martino Buccaporci, kurio vardas italų kalba reiškė „Petras kiauliasnukis“. Norėdamas išvengti romiečių pašaipų, jis pasirinko Sergijaus IV vardą.
Nuo XI a. pabaigos popiežiai paprastai pasirinkdavo sau naują vardą, tačiau dar XVI a. popiežiai Adrianas VI (beje, paskutinis popiežius ne italas iki pat 1978 m.) ir Marcelijus II buvo paskutiniai pontifikai, pasilikę savo krikšto vardą.
Pasak viduramžių Malachijo pranašystės, Petras II („Petras romietis“, lot. Petrus Romanus) bus paskutinis popiežius prieš pasaulio pabaigą. Nežinia, ar dėl kilusios iš pranašystės tradicijos, ar iš pagarbos apaštalui Petrui joks pontifikas nesirenka pirmojo popiežiaus vardo. Tačiau pontifikai niekada nepasirinkdavo ir Juozapo, Jokūbo, Andriejaus ar Luko vardų.
Tad popiežiškojo vardo pasirinkimas dažnai slepia reikšmingus simbolius. Visų pirma, pastebima tendencija, kad popiežiai pastaruosius kelis šimtmečius vardus pasirenka savo pirmtakų garbei. Taip, pavyzdžiui, elgėsi kardinolas Albino Luciani, kuris 1978 m. (miręs praėjus 33 dienoms nuo savo pontifikato pradžios) pasivadino Jonu Pauliumi I ir taip padarė dviejų savo tiesioginių pirmtakų, Vatikano II Susirinkimo pagrindinių veikėjų, Jono XXIII ir Pauliaus VI garbei. Jo įpėdinis kardinolas Karolis Wojtyła pasivadino tuo pačiu vardu – Jonas Paulius II.
Beje, Jonas Paulius I padarė tikrą „onomastinę revoliuciją“. Pirmiausia, anksčiau prie vardo popiežiai nedėdavo pirmojo skaičiaus, o jis būtent taip pasielgė, be to, pirmą kartą popiežystės istorijoje buvo pasirinktas dvigubas vardas.
Kardinolas Josephas Ratzingeris pasirinko daugiau tradicinį sosto vardą – Benediktas XVI. Tuo jis ne tik pareiškė savo meilę šv. Benediktui Nursiečiui bei pagarbą „taikos popiežiui“ Benediktui XV, bet ir patvirtino dar vieną nerašytą taisyklę – popiežiai niekada nesirenka to paties vardo tris kartus iš eilės.
Tad nors vardo keitimą galima laikyti monarchiniu popiežystės reliktu, tačiau jis turi ir didelę simbolinę prasmę. Pavyzdžiui, tradicijų svarbą akcentuojantys katalikai konklavos dienomis lauktų, kad žmones iš Apaštalinių rūmų balkono laimintų Pijus XIII, Karolio Wojtyłos nostalgijos apimti – Jonas Paulius III, o reformų ištroškę – Grigalius XVII. Pauliaus VII vardas galėtų reikšti, kad pontifikas akcentuos naująją evangelizaciją, Leonas XIV – socialinį teisingumą ir Bažnyčios rūpestį dėl žmonių reikmių. Tačiau niekada nevertėtų atmesti ir galimybių, kad popiežius pasiliks savo krikšto vardą ar nuspręs „reabilituoti“ kokį nenusisekusio pontifiko ar antipopiežiaus vardą.
Kodėl Pranciškus?
Pontifiko vardas yra pirmoji žinia pasauliui apie naujojo šv. Petro įpėdinio prioritetus, savotiška jo veiklos „programa“. Kai pasaulis sužinojo, jog kardinolas Jorge Mario Bergoglio pasivadino Pranciškumi, kilo nemenkas nustebimas. Mat beveik tūkstantmetį, nuo „tamsiųjų amžių“ (lot. saeculum obscurum) popiežiaus Lando (913–914) valdymo, joks pontifikas neturėjo vardo, kuriuo nebūtų vadinęsi jo pirmtakai. Taip pat didelis netikėtumas buvo ir tai, kad jėzuitas pasivadino Pranciškaus vardu, tarsi „priklausančiu“ kitai dvasinei šeimai.
Kaip kilo mintis pasirinkti tokį vardą, tuoj po išrinkimo susitikime su žurnalistais paaiškino pats Šventasis Tėvas: „Kai kas nežinojo, kodėl Romos vyskupas pasirinko Pranciškaus vardą. Vieni prisiminė Pranciškų Ksaverą arba Pranciškų Salezą, arba net Pranciškų Asyžietį. Aš jums papasakosiu, kaip tai įvyko. Per rinkimus sėdėjo šalia San Paulo arkivyskupas emeritas, kuris taip pat yra Kunigų kongregacijos prefektas emeritas, mano didelis didelis draugas, kardinolas Cláudio Hummesas. Kai reikalas darėsi kiek pavojingesnis, jis mane ramino. O kai balsų skaičius pasiekė du trečdalius, prasidėjo įprastinis plojimas, nes popiežius buvo išrinktas. Jis mane apkabino, pabučiavo ir pasakė: ‘Nepamiršk vargšų!’ Tas žodis man įstrigo čia (popiežius pirštu parodė į galvą; aut. past.): vargšai, vargšai. Tuoj po to, prisimindamas vargšus, pagalvojau apie Pranciškų Asyžietį. Paskui, kol toliau iki galo buvo skaičiuojami balsai, pagalvojau apie karus. Juk Pranciškus yra taikos žmogus. Šitaip mano širdyje atsirado Pranciškaus Asyžiečio vardas. Jis man yra vargšų žmogus, jis – taikos žmogus, žmogus, kuris myli ir saugoja kūriniją; dabartiniu metu ir mūsų santykis su kūrinija nelabai koks, ar ne taip? Tai vargšų žmogus, kuris suteikia mums taikos dvasią... Ach, kaip norėčiau neturtingos Bažnyčios ir skirtos vargšams! Paskui kai kas pajuokavo: ‘Turėtum vadintis Adrianu, nes Adrianas VI buvo reformatorius, juk reikia reformuoti...’ Kitas man pasakė: ‘Ne, ne, turėtum vadintis Klemensu.’ ‘Ogi kodėl?’ ‘Klemensu XV – šitaip atsikeršytum Klemensui XIV, kuris uždraudė Jėzaus Draugiją!’ Bet tai tik juokai...“
Taip Pranciškus patvirtino, kad popiežiaus vardas yra ne tik sena tradicija. Be to, sužinojome ir Pranciškaus pontifikato prioritetus – vargšai, taika ir aplinkosauga. Pranciškaus pontifikatas paliudijo, kad jis yra ištikimas šiems jo tarnystės varde slypintiems pasiryžimams.
