Andrius Navickas
Popiežių, pasirinkusį Leono XIV vardą, galėjome turėti daugiau nei prieš 110 metų, kai gan trumpa konklava išrinko kardinolą Giacomo Della Chiesą būti Pijaus X įpėdiniu. Smulkaus sudėjimo ir mažo ūgio genujietis kardinolas, Romos kurijoje paprastai vadintas Piccolo, Mažyliu. Tačiau popiežiaus Leono XIII pontifikato paskutiniu dešimtmečiu šis Mažylis buvo gana įtakinga figūra, valstybės sekretoriaus kardinolo Marianno Rampollos „dešinioji ranka“.
Mažylis iš Genujos
Tiesa, po to, kai 1903 metais baigėsi ilgas Leono XIII pontifikatas ir konklavos favorito kardinolo Rampollos kandidatūra sulaukė Austrijos imperatoriaus veto (paskutinis pasaulietinės valdžios įsikišimas į popiežiaus rinkimus, nes netrukus katalikiškų valstybių valdovų privilegija blokuoti kandidatą į popiežius, kuris jiems atrodo neparankus, buvo panaikinta), naujuoju popiežiumi buvo išrinktas Giuseppe Sarto, pasirinkęs Pijaus X vardą. Naujasis popiežius labiau nei pirmtakas akcentavo grėsmes, o ne galimybes, taip pat daugiau dėmesio skyrė ne diplomatijai, bet sielovadai. Netrukus naujuoju valstybės sekretoriumi tapo ispanas kardinolas Merry Del Valas skeptiškai vertinęs ir kardinolą Rampollą, ir jo jaunesnį bendražygį Della Chiesą.
Nors yra nemažai spekuliacijų apie tai, kad popiežius Pijus X, kurio vienas svarbiausių tikslų buvo kova su naujovių kultu (modernizmu), turėjo sukaupęs visą bylą įtarimų dėl Della Chiesos galimai eretiškų nuostatų, tačiau būtų pernelyg paviršutiniška vaizduoti skirtingus pontifikatus, kaip tarpusavyje kovojančių grupių Bažnyčios viduje įsigalėjimo laikotarpius. Leonas XIII, Pijus X ir Benediktas XV turi gerokai daugiau panašumų nei skirtumų. Nors šių popiežių santykio su juos supančiu pasauliu strategijos skyrėsi, skyrėsi ir politinis bei socialinis pontifikatų kontekstas.
1914-ųjų rugpjūčio 20-ąją popiežius Pijus X netikėtai mirė. Tai buvo diena, kai Vokietijos kariuomenė įžengė į Briuselį, žlugo viltys, jog Didysis krikščioniškų tautų karas (jį dabar vadiname Pirmuoju pasauliniu karu) tėra trumpalaikis proto aptemimas. Tikėtina, kad žinios apie kilusio karo žiaurumus buvo stiprus smūgis Pijaus X sveikatai, nes jis vis kartojo, jog jaučiasi kaltas, kad nesugebėjo užkirsti tam kelio.
Konklava prasidėjo rugsėjo pradžioje ir truko trumpai. Dauguma kardinolų buvo įsitikinę, kad šiam sunkiam metui reikalingas popiežius, kuris turėtų diplomatinės patirties, gerai išmanytų kurijos reikalus ir taip pat galėtų Bažnyčios viduje tirpdyti tą įtarumo atmosferą. Teigiama, kad jau nuo pat pirmo balsavimo favoritu tapo kardinolas Della Chiesa ir netrukus į Mažylį iš Genujos visi kreipėsi kaip į popiežių Benediktą XV. Vardo pasirinkimas kiek nustebino kardinolus, nes visi žinojo, kad naujasis popiežius buvo labai susijęs su Leonu XIII, tačiau, kaip vėliau paaiškino jis pats, Benedikto vardą pasirinko, nes jo vaikystės aplinkoje buvo labai gerbiamas vienas iš tokį vardą pasirinkusių pirmtakų, beje, taip pat kilsių iš Genujos.
Dovydas ir Galijotas
Giacomo della Chiesa gimė neišnešiotas, ir tėvai stebuklu vadino tai, kad berniukas išgyveno. Tiesa, jis visam gyvenimui liko mažo ūgio, smulkaus sudėjimo ir silpnos sveikatos. Kita vertus, tai, kad jis negalėjo visavertiškai dalyvauti bendraamžių žaidimuose, leido jam labai daug laiko praleisti skaitant. Giacomo turėjo pasaulietinį teisininko išsilavinimą, prie kurio vėliau pridėjo kanonų teisės ir teologijos daktarų laipsnius.
Teigiama, kad jis labiau mėgo klausytis nei pats kalbėti. Niekada nebuvo ryškus oratorius, ir nemaža dalis to meto diplomatų ir politikų kritikavo tai, kad Benediktas XV nespinduliuoja ta vidine jėga ir tvirtybe, neturi tos charizmos, priverčiančios įsiklausyti net ir oponentus.
Bėda buvo ir tai, kad nors naująjį popiežių gerai pažinojo Bolonijoje, kur anksčiau tarnavo kaip arkivyskupas, ir Romos kurijoje, tačiau platesniame kontekste jis buvo itin mažai žinomas. Pasakojama, kad Baltimorės arkivyskupas kardinolas Jamesas Gibbonsas, dėl objektyvių priežasčių pavėlavęs į konklavą ir sužinojęs, kas išrinktas popiežiumi, nuoširdžiai sutriko, nes nieko apie della Chiesą iki tol nebuvo girdėjęs.
Dera priminti, kad Didžiojo karo laikotarpiu Šventasis Sostas tebebuvo sudėtingoje situacijoje. Popiežiai vis dar save vadino „Vatikano kaliniais“, ir santykiai su Italija buvo visiškai nutrūkę. Prancūzijoje vėl stiprėjo antibažnytinės nuotaikos, įtvirtintas tikinčiųjų teises ribojantis valstybės ir religijos atskyrimas. Prūsijos suvienyta Vokietija buvo labiau protestantiška valstybė. Nuo XIX a. vidurio nutrūko ir Šventojo Sosto santykiai su JAV. To padarinius skaudžiai pajuto ir Benediktas XV, siekęs, jog JAV prezidentas Woodrow Wilsonas būtų jo sąjungininkas, siekiant taikos.
Popiežius Benediktas XV, dar konklavos metu pabrėžė, kad svarbiausias jo pontifikato tikslas – užbaigti „beprasmiškas skerdynes“, kaip jis įvardijo Europoje kilusį karą. Tam jis ryžosi skirti visus savo diplomatinius sugebėjimus ir visą autoritetą įvairių tautybių katalikams. Popiežius priminė Dovydą, kovojantį su Galijotu.
Karo beprotybė
Benedikto XV pontifikatas tęsėsi penkerius metus, ir didžiąją jo dalį vyko karas. Istorikai neretai tvirtina, kad jis buvo mažiausiai į kolektyvinę atmintį įsirėžęs XX amžiaus popiežius, labai paviršutiniškai prisimintas tik Josephui Ratzingeriui pasirinkus Benedikto XVI vardą.
Taip pat įprasta sakyti, kad Benediktas XV buvo popiežius, kurio nepaisė ne tik to meto politikai, bet ir viešoji nuomonė, formuojama per spaudą, taip pat ir didelė dalis Bažnyčios narių – nacionalistiškai per karą nusiteikę vyskupai ar tarpusavyje kovojantys kariai katalikai.
Benediktas XV griežtai laikėsi neutralumo principo ir vis kartojo, kad Bažnyčios vaikai kovoja abejose pusėse, o jis įpareigotas rūpintis kiekvienu kataliku. Tačiau tokia pozicija mažai kam darė įspūdį. Gerokai dažniau sulaukdavęs kritikos. Prancūzai, kurių vyskupai ir kunigai iš sakyklų laimino kryžiaus žygį prieš protestantizmo užkratą Vokietijoje, pyko, kad Benediktas XV nepasmerkia vokiečių žiaurumų. Vokiečių katalikai, tvirtinę, kad atėjo metas sunaikinti Prancūzijos revoliucijos pagimdytas blogybes, piktinosi, kad esą Popiežius slapta palaiko prancūzus. Austrai savo ruožtu buvo įsitikinę, kad vieninteliai tęsia katalikiškos imperijos tradicijas ir gina pasaulį nuo bedievystės. Jie taip pat piktinosi, kad Popiežius nepalaimina jų kovos.
Popiežius jau pirmąja savo enciklika kreipėsi į visos Europos katalikus, kviesdamas užbaigti karo beprotybę. Be to, jis parašė laiškus visiems kariaujančių valstybių lyderiams, kuriuose išdėstė argumentus, kodėl šis karas yra pražūtis Vakarų civilizacijai. Tačiau atsako ir vėl nebuvo.
Vienas iš veiksmingiausių Benedikto XV įrankių buvo nuncijai. Jis stengėsi atnaujinti diplomatines tarnybas kuo daugiau pasaulio valstybių ir bandė per nuncijus advokatauti taikai. Kita svarbi jo veikimo kryptis – humanitarinė pagalba nukentėjusiems nuo karo. Jis rėmė ir skatino Raudonojo kryžiaus misijas, taip pat kreipėsi į Europos tikinčiuosius, ragindamas aktyviai įsijungti į pagalbos teikimą nuo karo nukentėjusiems vaikams. 1917 m. gegužės 20 d. visoje Bažnyčioje paskelbė specialią Lietuvių dieną maldoms už Lietuvą ir aukoms nuo karo kenčiančiam katalikiškam kraštui paremti.
Tiesą sakant, būtent humanitarinės misijos ir buvo veiksmingiausios. Taip pat popiežiui pavyko per nuncijų veiklą gerokai sustiprinti Bažnyčios pozicijas tarptautinėje arenoje. Tačiau ne tiek, kad į popiežiaus balsą būtų įsiklausoma tada, kai pasaulietiniams lyderiams tai buvę nepatogu.
Ryškiausią nesėkmę patyrė Benedikto XV 1917-ųjų rugpjūčio 1-osios iniciatyva, kai jis visoms kariaujančioms valstybėms pateikė konkrečius pasiūlymus, kaip derėtų kuo greičiau baigti karą. Popiežius tam skyrė labai daug laiko ir energijos, tačiau sulaukė veikiau pašaipų ir net pykčio. Karo beprotybės įkarštyje labai sudėtinga kalbėti apie taiką...
Dera pripažinti, kad Benedikto XV pasiūlymai, bent iš dabarties pozicijų, atrodo naivūs. Jis teigė, kad tvari taika būtų, jei visos valstybės baigtų karo veiksmus, sutiktų grįžti į prieškarines ribas ir bendrai ieškotų būdų, kaip išgydyti karo padarytas žaizdas, nesuverčiant to įsipareigojimo kuriai nors vienai valstybei. Popiežiaus įsitikinimu, tvari taika įmanoma tik tada, kai nė viena valstybė nebus laikoma pralaimėjusia. Tačiau tokia pozicija labai papiktino ne tik prancūzus, bet ir britus, net viešai išreiškusius įtarimus, jog popiežius susimokė su austrais ir vokiečiais. Deja, palaikymo jis nesulaukė ir vietinėse Europos Bažnyčiose, kuriose, tai labai skaudino popiežių, vyraujančia ideologija tapo nacionalizmas. Benediktas XV net stebėjosi, ar karingieji katalikai vis dar prisimena, kad gyvena pasaulyje, bet yra ne iš pasaulio.
Popiežiaus niūri pranašystė
Benediktas XV siekė, kad bent Paryžiaus taikos konferencijoje, kurioje svarstyta, kaip turės atrodyti tolimesnės taikos pagrindas, būtų oficialiai pakviestas dalyvauti ar jis pats, ar oficialus Šventojo Sosto atstovas. Regis, natūralu, kad krikščioniškomis daugybę metų save vadinusios valstybės tariasi ir su Romos popiežiumi dėl tokio svarbaus dalyko kaip taika. Tačiau pasaulietinės galybės nusprendė, kad Šventasis Sostas yra praradęs savarankiškos valstybės statusą ir nėra jokio pagrindo jo atstovus kviesti prie bendro diskusijų stalo.
Popiežius tikrai neturėjo tikslo susireikšminti ar pademonstruoti savo politinių ambicijų. Benediktas XV jautėsi pralaimėjęs dėl to, kad jam nepavyko sustabdyti karo, tačiau dar skausmingiau jis priėmė žinias iš Paryžiaus, kad taikos sutartis iš tiesų tapo keršto aktu Vokietijai, kuriai buvo primesti praktiškai neįvykdomi, gniuždantys įsipareigojimai ir ji paskelbta atpirkimo ožiu už visų klaidas. Benediktas XV niūriai pranašavo, kad tokia „taika“ nėra tikra ir netrukus vėl neapykantos žarijos įsiliepsnos į naują konfliktą. Vienintelis pozityvus dalykas, kurį sveikino Šventasis Tėvas – tai Tautų lygos įkūrimas. Tačiau po to, kai į ją jungtis atsisakė JAV, nors šios institucijos sumanytojas buvo pats Woddrow Wilsonas, tai nebeatrodė veiksmingas saugiklis.
Visiška nesėkmė?
Ar tikrai popiežius Benediktas XV nesugebėjo įgyvendinti savo svarbiausios misijos? Galima tvirtai pasakyti, kad jis buvo nuoseklus ir drąsus popiežius, sustiprinęs Bažnyčios tarptautinį prestižą, daug nuveikęs, telkiant humanitarinę ir karitatyvinę pagalbą. Jis nesustabdė karo. Nerado rakto į karingomis tapusias Europos katalikų širdis. Deja, neįvertinama, kiek svarbu tai, jog Benediktas XV saugojo Bažnyčios katalikiškumą tada, kai nacionalistinė neapykanta vyravo prieš bendrystę Kristuje. Tvyrojo didelė tikimybė, kad Bažnyčia suskils į nacionalinius darinius, tačiau Benediktas XV to išvengė.
Be to, tikrai būta žmonių, įsiklausiusių į Popiežiaus žinią apie taiką ir tapusių taikos apaštalais savo valstybėse. Jie gesino neapykantos gaisrą, ir net baisu pagalvoti, kas galėjo nutikti, jei niekas nebūtų to daręs. Beje, vienas jų – palaimintasis Jurgis Matulaitis.
Nepamirškime, kad krikščioniškas veikimas dažnai pasaulio akyse atrodo neveiksmingas ar net absurdiškas. Benediktas XV puikiai įsijungia į didžių popiežių, kuriuos mums padovanojo XX amžius, gretas. Jo didybė kitokia – kaip ir dera Mažyliui iš Genujos.
Projektą iš dalies finansuoja
