Prof. dr. Lauras Bielinis
Pawel Czerwinski / unsplash.com nuotrauka
Enciklikoje Fratelli tutti daug kalbama apie politiką ir jos reikšmę pasauliui. Tam skirtas ištisas penktas skyrius, kurį vertėtų atidžiai perskaityti kiekvienam politika besidominčiam krikščioniui. Čia pateiksiu Vilniaus arkivyskupijos perduotą komentarą, parengtą Vatikano radijo: „Popiežius mini šiandien daug kur pasaulyje matomą populizmą, kuris spekuliuodamas sąvokomis traktuoja žmones kaip daiktus, naudoja juos savo tikslams.“ Manau, svarbu, atsiremiant į tai, atidžiai įsižiūrėti į politikos eigą Lietuvoje, kur rinkimų aistros ir porinkiminės populizmo bangos ošia visa jėga.
Rinkimai jau seniai baigėsi, o kiti bus dar negreitai. Aišku, visi supranta, kad rinkimų kampanija turi vykti nenutrūkstamai, bet dauguma politikų linkę rinkimiškai pailsėti, susikaupti ar tiesiog patingėti. Tuo tarpu Remigijus Žemaitaitis uoliai vykdo, tęsia savo agitaciją. Jam netrūksta energijos, ir jis nepavargsta nuo žodžių gausos. Žemaitaitis puikiai supranta, kad visuomenėje yra susikaupę labai daug problemų, kurias reikia jei ne išspręsti, tai bent jau apie jas garsiai pasakyti. O nujaučiant, kad šis politikas linkęs į populistinę elgseną, galima teigti, kad jis sieks jas pateikti žmonėms „supakuotas“ į valdžiai skirtą pyktį. Toks kalbėjimas neišvengiamai sukelia ažiotažą, domėjimąsi tuo, kas yra jo pasakyta. Taip kuriamas politinis-propagandinis „draugo“ ir „priešų“ vaizdinys.
Propagandiniai ar angažuoti kalbėjimai mažai kuo skiriasi nuo magijos, magiškų ritualų. Ir vienais, ir kitais siekiama paveikti klausytojų ir žiūrovų vaizduotę ir per kuriamus vaizdinius įtvirtinti kitų sąmonėje reikiamus, t. y. kryptingus įsitikinimus. Tuomet atsakingieji asmenys (prezidentas, opozicijos atstovai, ministrai bei atskiri politikai) būna įvardyti kaip visų bėdų priežastis, kaip grėsmių provokatoriai ar iniciatoriai. Tada kaltintojas savo paties žodžių gausos fone ima atrodyti jei ne pranašu, tai valdžios skriaudžiamu teisuoliu, kurį reiktų užjausti, jam pritarti ir kartu su juo užsipulti valdžią. Ir kuo daugiau emocijų sklinda iš tokių populistų gretų, tuo ryškiau ima matytis tas emocijas patvirtinančių grėsmių realumas, besireiškiantis pykčiu. Kaltinimai tampa teisingais ir tikrais, nes emocijos yra tikros, o argumentai tokioje situacijoje jau nereikalingi.
Valdžia populistinių kalbėjimų fone visuomet yra apgaunanti, kalta ir klystanti. Populistinis argumentas paprastas. Politikai, siekdami valdžios, žada per rinkimus kažką padaryti, pakeisti ir pagerinti žmonių gyvenimą, apsaugoti nuo pavojų (ekonominių, socialinių, politinių, kriminalinių ir t. t.). Toks kalbėjimas, visko žadėjimas, yra išties ydingas, nes be populistinio akcento jame yra paslėpta orientacija į paternalistinius santykius, įgimtą ir neišguitą visuomenės daugumos kompleksą, kur valdžia turi ginti ir globoti visuomenę, o visuomenė išlieka pasyvi, ji tik gali ir turi prašyti valdžios pagalbos.
Toks paternalizmo skatinimas silpnina mūsų pilietiškumą, skatina pasyvios ir neiniciatyvios daugumos išlikimą. Tokia dauguma nebus atsakinga už save ir karštligiškai reikalaus iš valdžios daryti tai, kas normalioje visuomenėje yra pačių piliečių iniciatyva ir reikalas. Taigi, piliečių (atsakingų, savarankiškų, iniciatyvių visuomenės atstovų) aktyvumas populistinėje politikoje nereikalingas, nes jie galvoja savarankiškai ir nepasiduoda emocijoms be pagrindo, vadinasi, neseka paskui žemaitaičius.
Remigijus Žemaitaitis dažnai kalba apie tai, kad jis remiasi savo rinkėjų palaikymu, o jų (anot jo) yra apie 200 000 balsavusiųjų. Bet ar tikrai jie balsavo už Žemaitaitį, kurio poziciją (kokią?) palaiko, pritaria jo argumentams (ar tikrai rinkėjai gali juos įvardyti, ar jie aiškūs?). Manau, kad net pats Žemaitaitis negalėtų aiškiai apibrėžti savo politinės programos, tikslų sistemos bei protingų politinių argumentų prieš savo oponentus. Tuomet ką jis „transliuoja“? Tik emocijas, kryptingai nurodydamas savo pykčio adresatus. Štai čia ir slypi populistinio kabėjimo esmė – skleisti nepasitenkinimą, kaltinti bei pykti ant konkurentų, tuo pačiu formuojant rinkėjams ne atsakingą argumentą, skatinantį balsavimą už jį, o emociją ir taip sukuriamą „herojaus“ ir „blogiečių“ vaizdinį.
Pasekmės gali būti liūdnos. Pirma: tai nedora ir politiškai klastinga, žmonės suviliojami ir apgaunami. Antra: tai žemos kultūros rodiklis, kuomet atsiremiama ne į atsakingus ir rimtus argumentus, o į kitų nežinojimą, naivumą ar emocijas. Trečia: tai apolitiška. Tokiu keliu einant politika paverčiama absurdu, taip skatinamas nepasitikėjimas politikais bei politine sistema ir naikinamas pilietiškumas.
