Evaldo Lasio nuotrauka
Artuma kviečia savo skaitytojus dar kartą, naujai, o gal kažką ir pirmą kartą išgirsti, įsiklausyti į Šventojo Tėvo žodžius, pasakytus mums, kai jis lankėsi Lietuvoje 2018-ųjų rugsėjo 22-23 dienomis; čia jums siūlome Pranciškaus kalbų ištraukas, svarbiausias mintis; jos, tikimės, ne tik paskatins susirasti pilnus tekstus (pvz., Artumos 2018 m. spalio numeryje arba internete), bet dar labiau įkvėps mus tai įgyvendinti kiekvienam savo aplinkoje. Šitaip labiausiai pagerbtume popiežių Pranciškų, o savo gyvenimą padarytume laimingą.
Svetingai priimkite skirtybes
Iš kalbos skirtos valdžios, visuomenės atstovams ir diplomatams prie Prezidentūros
<...> Per visą savo istoriją Lietuva mokėjo svetingai priglausti, sutikti ir priimti įvairiausių tautybių ir religijų žmones. Šiose žemėse visi rasdavo sau namus: lietuviai, totoriai, lenkai, rusai, baltarusiai, ukrainiečiai, armėnai ir vokiečiai; katalikai, stačiatikiai, protestantai, sentikiai, musulmonai ir žydai... – visi taikiai gyveno drauge, kol įsigalėjo totalitarinės ideologijos, kurios, sėdamos smurtą ir nepasitikėjimą, pakirto gebėjimą svetingai priimti ir harmonizuoti skirtybes. Semtis stiprybės iš praeities reiškia iš naujo atrasti tas šaknis ir išlaikyti gyva tai, kas jumyse autentiškiausia ir savita, tai, kas jums kaip tautai padėjo augti ir nepalūžti: toleranciją, svetingumą, pagarbą ir solidarumą.
Žvelgdami į šių dienų pasaulį, kai girdėti vis daugiau balsų, kurie, dažnai pasinaudodami nesaugumu ar konfliktais, sėja susiskaldymą ir susipriešinimą ar tvirtina, kad vienintelis būdas užtikrinti saugumą ir išsaugoti kultūrą yra siekis pašalinti, sunaikinti ar išguiti kitus, jūs, lietuviai, galite prisidėti tardami savitą žodį: „Svetingai priimti skirtybes.“ Per dialogą, atvirumą ir supratingumą šios skirtybės gali tapti tiltu tarp Rytų ir Vakarų. Tai brandžios istorijos vaisius, kurį jūs kaip tauta galite pasiūlyti tarptautinei bendruomenei, o ypač Europos Sąjungai. Jūs savo kailiu patyrėte bandymus primesti vieną modelį, panaikinantį kitoniškumą siekiant įteigti, kad nedaugelio privilegijos yra svarbesnės nei kitų orumas ar bendras gėris. <...>
Laimos Penek nuotrauka
Mokytis iš Marijos
Iš kalbos Gailestingumo Motinos šventovėje
<...> Ši Motina, paveiksle pavaizduota be Kūdikio, auksu karūnuota, yra visų Motina; kiekviename, kuris čia atvyksta, ji mato tai, ko labai dažnai net mes patys nepajėgiame suvokti: ji įžvelgia savo Sūnaus Jėzaus veidą, įspaustą mūsų širdyse. <...>
<...> Kai mes užsidarome savyje iš baimės, kai statome sienas ir užtvaras, galiausiai užkertame kelią Jėzaus Gerajai Naujienai, lydinčiai kitų istoriją ir gyvenimą. <...>
<...> Gailestingumo Motina, kaip kiekviena gera motina, mėgina suvienyti šeimą ir kužda kiekvienam į ausį: „Ieškok savo brolio.“ Taip mums atveria duris į naują pradžią, į naują aušrą. Mus veda prie slenksčio, tarsi prie Evangelijoje minimo turtuolio rūmų durų (plg. Lk 16, 19–31). Šiandien mūsų laukia vaikai ir šeimos, aptekę kraujuojančiomis žaizdomis; ir tai nėra Lozoriaus žaizdos, kaip palyginime, tai Jėzaus žaizdos; jos tikros, konkrečios, o iš savo skausmo gelmių, iš savo tamsos jie šaukia, kad mes jiems atneštume gydančią meilės šviesą. Nes gailestingoji meilė yra raktas, atrakinantis dangaus vartus. <...>
Gyvenimas gražus tik su kitais
Iš kalbos jaunimui Vilniaus Katedros aikštėje
<...> Eikime prieš srovę nepasiduodami tam individualizmui, kuris izoliuoja mus nuo kitų, padaro mus egocentriškus ir pasipūtusius, besirūpinančius tik savo įvaizdžiu ir savo gerove. Susirūpinusius savo įvaizdžiu, tuo, kaip aš atrodau. Apgailėtina gyventi priešais veidrodį, apgailėtina. Gyvenimas gražus su kitais, mūsų šeimose, su draugais, dalyvaujant savo tautos kovose… Toks gyvenimas yra gražus!
<...> Esame krikščionys ir norime siekti šventumo. Siekite šventumo pradėdami nuo susitikimo ir bendrystės su kitais žmonėmis, būkite dėmesingi jų poreikiams. Mūsų tikroji tapatybė yra susijusi su priklausymu tautai. Nėra nei „laboratorinės“, nei „distiliuotos“, nei „grynakraujės“ tapatybės – tokių nėra. Yra keliavimo kartu, kovojimo kartu, mylėjimo kartu tapatybė. Yra priklausymo šeimai, tautai tapatybė. Yra tapatybė, kuri tau suteikia meilę, švelnumą, rūpinimąsi kitais. Tapatybė, kuri duoda jėgų kovoti ir kartu švelnumo paglostyti. Kiekvienas pažįstame grožį ir nuovargį – gražu, kai jaunimas pavargsta, tai ženklas, kad jie dirba, – o dažnai net ir skausmą dėl priklausymo tautai, jūs tai žinote. Čia įleidusi šaknis mūsų tapatybė, mes nesame žmonės be šaknų. Mes nesame žmonės be šaknų!
<...> Matydami kitų trapumą, susiduriame su tikrove, ir tai neleidžia mums gyventi vien tik laižantis savo žaizdas. Liūdna gyventi skundžiantis. Liūdna gyventi laižantis savo žaizdas! Kiek jaunų žmonių palieka savo šalį dėl galimybių stokos! Kiek yra depresijos, alkoholio ir narkotikų aukų! Jūs tai gerai suprantate. Kiek garbaus amžiaus vienišų žmonių, neturinčių su kuo pasidalyti tuo, ką jie išgyvena, ir bijančių, kad grįš praėję laikai. Jūs galite atsiliepti į šiuos iššūkius tiesiog būdami šalia, susitikdami tarpusavyje ir su kitais. Jėzus kviečia mus išeiti iš savęs, rizikuoti susitinkant „veidas į veidą“ su kitais. Iš tiesų tikėti į Jėzų dažnai reiškia šuolį į tuštumą aklai pasitikint, o tai baisu. Kartais tikėjimas veda mus į diskusiją su savimi, kviečia išeiti iš savo susikurtų schemų, o tai gali mums sukelti kančią, atimti drąsą. Tačiau būkite drąsūs! Sekti Jėzumi – uždegantis nuotykis, kuris suteikia mūsų gyvenimui prasmę, leidžia mums pasijausti bendruomenės dalimi, o ta bendruomenė mus drąsina, lydi, įpareigoja tarnauti kitiems. Mielas jaunime, tikrai verta sekti Kristumi, nebijokime dalyvauti revoliucijoje, į kurią jis kviečia, – švelnumo revoliucijoje. <...>
Gintaro Česonio nuotrauka
Ką pastatysime į centrą?
Iš Mišių homilijos Kauno Santakos parke
<...> Broliai ir seserys, valdžios ir garbės troškimas yra labai paplitusi elgsena tų, kurie nepajėgia išgydyti savo istorijos atminties ir galbūt būtent todėl nėra pasirengę įsipareigoti šiandienos darbui. Todėl ir diskutuojama, kuris labiau sužibėjo, kieno praeitis buvo tyresnė, kas turi daugiau teisių už kitus gauti privilegijas. <...> Tai bevaisė ir tuščia nuostata – atsisakant dalyvauti dabarties kūrime, prarandant ryšį su mūsų tikinčiosios liaudies iškentėta tikrove. Negalime būti kaip tie dvasiniai „ekspertai“, kurie vertina tik iš išorės ir visą laiką praleidžia kalbėdami apie tai, „kaip reiktų daryti“.
<...> Ką čia šiandien, šį sekmadienio rytą, Jėzus pastatytų į centrą? Kas bus tarp mūsų tie mažiausieji, tie vargingiausieji, kuriuos privalome priimti šimtosiose Nepriklausomybės metinėse? Kas yra tie, kurie neturi nieko duoti mainais, kad būtų apmokėta už mūsų pastangas ir savęs apribojimą? Galbūt tai mūsų miesto etninės mažumos arba bedarbiai, kurie yra priversti emigruoti. Galbūt tai vieniši seneliai, o gal jaunuoliai, nerandantys gyvenimo prasmės, nes yra netekę savo šaknų. „Tarp jų“ reiškia esantis vienodu atstumu, taip, kad nė vienas negalėtų dėtis nematąs, niekas negalėtų teigti, jog „tai kitų atsakomybė“, nes „aš nepastebėjau“ arba „esu per toli“. Be kovos dėl dėmesio, be aplodismentų, be noro būti pirmiems.
<...> Čia, Kaune, Neris praranda savo vardą atiduodama vandenį Nemunui. Tai mums kalba apie tai, kad būtume „išeinanti“ Bažnyčia, nebijotume išeiti ir eikvoti save net tada, kai atrodo, kad ištirpstame, prarandame save dėl pačių mažiausių, užmirštųjų, dėl tų, kurie gyvena egzistencijos paribiuose. Tačiau žinome, kad tas išėjimas kai kuriais atvejais reikalaus sulėtinti žingsnį, palikti nuošalėj būgštavimus ir skubėjimą, kad išmoktume pažvelgti į akis, išklausyti ir palydėti likusį kelkraštyje. <...>
Vido Venslovaičio nuotrauka
Pripažinti kitą
Iš Viešpaties angelo maldos
<...> Bedieviu vadinamas žmogus, kuris engia vargšą, neužjaučia našlės, negerbia senelio (plg. Išm2, 17–20). Bedievis turi pretenzijų manyti, kad jo jėga yra teisingumo matas. Engti silpnuosius, naudoti jėgą bet kokia forma, primesti mąstyseną, ideologiją, vyraujančią pasaulėžiūrą, naudoti prievartą ar represijas siekiant palenkti tuos, kurie tiesiog kasdien garbingu, paprastu, darbščiu ir solidariu veikimu skelbia, kad įmanomas kitoks pasaulis ir kitokia visuomenė.
Kokias priemones siūlo Jėzus, kai tokie impulsai ima reikštis mūsų širdyse ar kurios nors visuomenės arba tautos mentalitete? Tapti pačiu paskutiniu ir visų tarnu; būti ten, kur niekas nenori eiti, kur niekas neužklysta, pačiame atokiausiame užkampyje; ir tarnauti kuriant susitikimo erdves su paskutiniaisiais, su atstumtaisiais. Jei galingieji ryžtųsi tai daryti, jeigu leistume Evangelijai giliai persmelkti mūsų gyvenimą, tuomet solidarumo globalizacija iš tiesų taptų tikrove.
<...> Prašykime Mergelės Marijos, kad ji mums padėtų pastatyti kryžių – mūsų tarnystės ir mūsų atsidavimo būti ten, kur mūsų reikia, kryžių, ant to kalno, kur gyvena paskutiniai iš paskutinių, kur reikia mūsų jautraus dėmesio atstumtiesiems, mažumoms, kad pašalintume iš mūsų aplinkos, iš mūsų kultūrų polinkį nieku paversti kitą, nušalinti ir nuolat atstumti tuos, kurie mus apsunkina ir trukdo mūsų patogumui.<...>
Gintaro Česonio nuotrauka
Būkite arti žmonių ir Dievo
Iš kalbos kunigams, pašvęstiesiems, seminaristams
<...> Pirmiausia, prieš pakviesdamas mus víltis, Paulius tris kartus pamini žodį „dejuoja“: dejuoja kūrinija, dejuoja žmonės, dejuoja Dvasia mumyse (plg. Rom 8, 22–26). Dejuojama dėl sugedimo vergovės ilgintis pilnatvės. Šiandien būtų gera savęs paklausti, ar mumyse yra ta dejonė, ar, priešingai, mūsų kūnuose jau niekas nebedejuoja, nebesiilgi gyvojo Dievo? <...> Brangieji, mes nesame „Dievo funkcionieriai“! Galbūt gerovės visuomenė mus persotino, perpildė paslaugų bei gėrybių… Ir galiausiai nuo visko apsunkome būdami pilni niekio; gal tai mus apsvaigina ar atpalaiduoja, tačiau mūsų nepripildo. Dar blogiau: nebejaučiame alkio. Mes, ypač pašvęstieji vyrai ir moterys, negalime sau leisti prarasti šią vidinę dejonę, širdies neramumą – ji tik Viešpatyje randa atilsį. <...> Turime puoselėti Dievo troškimą. <...>
Šauksmas, verčiantis mus ieškoti Dievo maldoje ir adoracijoje, yra tas pats, kuris mus daro jautrius mūsų brolių bei seserų skundui. Jie į mus „sudeda viltį“, todėl reikia, pradedant nuo įdėmios įžvalgos, organizuotis ir drąsiai bei kūrybiškai planuoti savo apaštalavimą. Mūsų buvimas tenebūna paliktas improvizacijai, bet autentiškai teatsiliepia į Dievo tautos poreikius ir taip tampa raugu maišyme.
<...> Kaip dažnai sutinkame liūdnų kunigų ir vienuolių. Dvasinis liūdesys yra liga. Jie liūdni, nes nežino... Liūdni, nes neranda meilės, nėra įsimylėję: neįsimylėję Viešpaties. Jie atsisakė santuokos, šeimos gyvenimo, ir norėjo sekti Viešpačiu. O dabar, atrodo, pavargo… Ir užplūsta liūdesys. Prašau, kai pasijusite liūdni, sustokite. Ir susiraskite išmintingą kunigą, išmintingą vienuolę. Jie išmintingi ne todėl, kad yra baigę universitetą, ne, ne dėl to. Išmintingi todėl, kad gebėjo eiti pirmyn mylėdami. Eikite ir paprašykite jų patarimo. Kai užslenka tas liūdesys, galime pranašauti: jei jis laiku nebus pagydytas, padarys iš jūsų „senbernius“ ir „senmerges“. Nevaisingus vyrus ir moteris. Bijokite šio liūdesio! Jį sėja velnias.
<...> Jei jūs nesidžiaugsite savo pašaukimu, kas patikės, jog Jėzus Kristus yra mūsų viltis? Tik mūsų gyvenimo pavyzdys parodys mūsų vilties Jame priežastį.
<...> Yra dar vienas dalykas, susijęs su liūdesiu. Supainioti pašaukimą su įmone, su darbu įmonėje. Dirbu tą, darau aną, žaviuosi tuo... Esu laimingas, nes tai turiu. Bet rytojaus dieną ateina vyskupas, kitas ar tas pats, kitas vyresnysis ar vyresnioji ir tau sako: „Ne, palik šitą, eik kitur.“ Tai pralaimėjimo momentas. Kodėl? Nes tu suvoksi, kad ėjai klaidingu keliu. Suvoksi, kad Viešpats, kuris tave pašaukė mylėti, yra tavimi nusivylęs. Nes tu mieliau rinkaisi būti nenustygstančiu verteiva.
<...> Būti arti tabernakulio, melstis. Jausti tą sielos troškulį, apie kurį kalbėjau, ir būti kartu su kitais. Kunigiškoji tarnystė ir pašvęstasis gyvenimas yra ne funkcionierių, o gailestingų tėvų ir motinų gyvenimas. Ir jei jūs taip gyvensite, senatvėje jūsų šypsena bus nuostabi ir jūsų akys žibės! Nes jūsų siela bus pilna švelnumo, romumo, gailestingumo, meilės, tėvystės ir motinystės. <...>
LR Prezidento kanceliarijos / Roberto Dačkaus nuotrauka
Tebūna Lietuva vilties švyturiu
Iš maldos prie paminklo okupacijų ir laisvės kovų aukoms Vilniuje
<...> Viešpatie, tebūna Lietuva vilties švyturiu. Kad būtų veiklios atminties žemė, atnaujinanti įsipareigojimus kovai prieš bet kokią neteisybę. Teskatina kūrybinius siekius apginti visų žmonių, ypač bejėgių ir pažeidžiamųjų, teises. Tebūna ji sutaikinimo ir skirtybių harmonizavimo mokytoja.
Viešpatie, neleisk, kad mes būtume kurti šauksmui tų, kurie šiandien nepaliauja šauktis dangaus. <...>
Antonio Spadaro SJ nuotrauka
Dievas trokšta pokyčio Bažnyčioje
Iš susitikimo su jėzuitais nunciatūroje
Jaunas jėzuitas klausia: „Prieš trejus metus, kai buvau įšventintas kunigu, Jūs mano gyvenimui suteikėte įkvėpimo kaip jėzuitų kunigui. Jūs tiek daug davėte Bažnyčiai. Noriu paklausti, kaip mes galime padėti Jums?“
Popiežius: Dėkoju! Nežinau, ko galėčiau paprašyti iš Jūsų konkrečiai. Bet šiandien reikia lydėti Bažnyčią į gilų dvasinį atsinaujinimą. Tikiu, jog Viešpats nori pokyčio Bažnyčioje. Daugybę kartų sakiau, kad šiuolaikinis Bažnyčios iškrypimas – klerikalizmas. Prieš 50 metų Vatikano II Susirinkimas aiškiai pasakė: Bažnyčia yra Dievo tauta. Paskaitykite Lumen gentium 12 paragrafą. Žinau, kad Viešpats nori, jog Susirinkimas vestų Bažnyčią į pažangą. Pasak istorikų, reikia 100 metų Susirinkimo nutarimams įgyvendinti. Esame pusiaukelėje. Taigi jei norite man padėti, darykite viską, kad pastūmėtumėte į priekį Susirinkimo nutarimų įgyvendinimą Bažnyčioje. Ir padėkite man savo malda. Man reikia daug maldų.
<...> Piktoji dvasia veda mus į tam tikrą „dirbu nepakankamai“ kompleksą. Kartais imame jaustis kalti, kad pasirūpiname savo sveikata! Tai pagunda. Jėzuitas turi dirbti neprarasdamas ramybės, neprarasdamas susitikimo su Viešpačiu, neprarasdamas poilsio. Tai svarbu. Pirmiausia jėzuitas turi daryti tai, ko kiti nedaro ar negali daryti. Tai pirmas darbo įstatymas jėzuitams. Antrasis – darbas neturi trukdyti artimam ryšiui su Viešpačiu. Trečiasis – darbas neturi atimti ramybės. Ketvirtasis – nedaryk to, ką gali deleguoti kitiems.
<...> Skelbiame, kad Jėzus nužengė į pragarą, tad patariu ir jums nebijoti nužengti į žmonių pragarą. Kartais tai reiškia įžengti į velnio teritoriją. O kentėjimai, ar žmogiški, ar socialiniai, ar sąžinės... reikia nužengti į pragarą, turime ten pabūti. Prisiliesti prie žaizdų. Prisiliesdami prie žmonių žaizdų, paliečiame Kristaus žaizdas. Jėzuitas niekada neturėtų to bijoti. Tai malonė, kurią gauname iš Viešpaties rankų.
<...> Dievas tapo artimas marginalizuotiesiems, mirusiems, kuriuos prikėlė, nusidėjėliams, muitininkams, prostitutėms... Tyrieji, religijos profesionalai pasipiktino. Jei kunigas paniekinančiai nuveja penitentą, vyskupas turėtų paklausti savęs, ar nederėtų šiam kunigui uždrausti klausytis išpažinčių, nes išpažinčių klausytojas privalo būti tėviškas. Nuodėmklausys turi apglėbti sūnų palaidūną, prarastą vaiką. Ir visada, visada, jei esi tėvas, rasi būdą atleisti. <...>
Projektą iš dalies finansuoja
