Ilgai laukta ir kruopščiai rengta popiežiaus Pranciškaus Romos kurijos reforma, kuria siekiama atgauti pasitikėjimą Bažnyčia, yra tiesioginis atsakas į Bažnyčios krizes, remiantis Vatikano II Susirinkimo nuostatomis. Naujoji Romos kurijos konstitucija, pavadinta Praedicate evangelium – „Skelbkite Evangeliją“, po beveik devynerių metų darbo pagaliau paskelbta kovo 19-ąją, per Šventąjį Juozapą, o įsigalioja dabar, birželio 5-ąją – per Sekmines. Kaip šios datos parinktos tikrai neatsitiktinai, taip ir pats laikmetis, kuomet Šventasis Tėvas pakvietė visą Bažnyčią keliauti Sinodiniu keliu.
Galima manyti, kad Pranciškus buvo išrinktas popiežiumi tam, kad įvykdytų šią reformą, nes 2013-ųjų kovą tai tapo pagrindine kardinolų priešrinkiminių pokalbių tema. Tai tik penktasis toks bandymas pertvarkyti Romos kuriją per pastaruosius 500 metų, o paskutinės trys reformos vyko po Vatikano II Susirinkimo 1967 m. Pauliaus VI, 1988 m. Jono Pauliaus II ir dabar Pranciškaus pastangomis. Nuo tada Bažnyčia prarado pasitikėjimą ir sumažėjo tikinčiųjų pasiturinčiose Vakarų šalyse, kur kadaise jos pozicijos buvo stipriausios, o dabar – labai trūksta kunigų, todėl kai kur katalikai net ištisus metus neturi galimybės gauti sakramentų.
Niūri statistika – ne naujiena: Jono Pauliaus II pontifikato laikotarpiu (1978–2005) Katalikų Bažnyčioje 40 proc. padaugėjo žmonių, tačiau bendras kunigų skaičius pasaulyje mažėjo. Nepaisant gerai finansuojamų pastangų skatinti pašaukimus, pasaulyje ir toliau mažėja seminaristų, o vidutinis kunigų amžius vis didėja. Kunigų ir parapijiečių skaičiaus santykis tampa vis labiau nepavydėtinas: 2019 m. pasaulyje vienam kunigui tenka 3245 katalikai. Per tą laiką pašaukimų į moterų vienuolijas sumažėjo dar labiau.
Benedikto XVI atsakas, ypač į piktnaudžiavimo krizę, buvo orientuotas į Bažnyčios apvalymą akcentuojant doktriną, o popiežiaus Pranciškaus reforma gerokai keičia Bažnyčios kryptį, pvz.: naujojoje konstitucijoje evangelizacijos tarnyba – Tautų evangelizavimo kongregacija – oficialiai pripažinta aukščiausia Vatikano tarnyba, į antrą vietą „išstumianti“ Tikėjimo mokymo kongregaciją. Ši, įkurta 1542 m. kaip Romos ir visuotinės inkvizicijos aukščiausioji šventoji kongregacija , nuo seno turėjo La Suprema („svarbiausiosios“) pravardę. Naujojoje Romos kurijos konstitucijoje pripažįstama, kad piktnaudžiavimo, pašaukimų bei pasitikėjimo krizių akivaizdoje kelias į ateitį yra ne „mažesnė, bet grynesnė Bažnyčia“ ir plati jos evangelizacinė veikla, kurios gairės nubrėžtos Vatikano II Susirinkimo.
Pasauliečių lyderystė
Kadangi pasaulyje mažėja kunigų, pasauliečiai, ypač pasaulietės moterys, ėmėsi taisyti dėl šio trūkumo atsirandančias spragas. Po Vatikano II Susirinkimo Lotynų Amerikoje pasauliečius ugdyti padėjo aktyvus katechetų judėjimas; kai kuriose vietovėse pasauliečiai, taip pat diakonai bei vienuolės, reguliariai vadovauja Dievo žodžio pamaldoms (be Eucharistijos konsekravimo), jei žmonės neturi nuolatos aptarnaujančio kunigo. Moterys pasaulietės vis dažniau užima anksčiau kunigams priklausiusias pareigas: dirba parapijų administratorėmis, vyskupijų kanclerėmis ir net yra skiriamos į aukštas pareigas Vatikane.
Popiežius Pranciškus ėmėsi tolesnių žingsnių, kad pripažintų gyvybiškai svarbų moterų vaidmenį bažnytinėse bendruomenėse: praėjusiais metais lektoriaus ir akolito tarnystes, anksčiau skirtas tik kunigystės siekiantiems vyrams, atvėrė ir pasaulietėms moterims; be to, įsteigė naują oficialią pasauliečių katechetų tarnystę.
Savo naująja Romos kurijos konstitucija Pranciškus dar labiau užtikrino, kad trečiajame tūkstantmetyje Bažnyčiai vis dažniau vadovaus pasauliečiai. Dokumente konkrečiai nurodoma, kad kurijos reforma „turi numatyti pasauliečių ir moterų įsitraukimą, taip pat atliekant valdymo bei atsakomybes vaidmenis“ (1, 10), ir sakoma, kad „bet kuris tikintysis gali vadovauti dikasterijai ar institucijai, atsižvelgiant į jo specifinę kompetenciją, įgaliojimus ir valdymą ar funkcijas“ (2, 5). Vatikanas tiksliai nepaaiškino, kokias pareigas galės eiti pasauliečiai, tačiau analitikai iki šiol tai aiškino taip, kad pasauliečiai galės vadovauti visoms Vatikano tarnyboms, išskyrus kelias, tokias kaip Vyskupų ar Dvasininkijos dikasterijos. Kovo 21 d. Vatikane vykusiame pristatyme žiniasklaidai jėzuitas Gianfranco Ghirlanda SJ paaiškino šiuos pokyčius, sakydamas, kad „valdymas Bažnyčioje kyla ne iš kunigystės, Šventimų sakramento“, bet iš misijos, gautos per Krikštą.
Tai didžiulis žingsnis institucijai, kuri šimtmečius valdymą ir administravimą priskyrė tik įšventintiesiems ir tik palaipsniui tapo atviresnė pasauliečiams, nes jie turi būti tokie pat išsilavinę, jei ne labiau, kaip dvasininkai, ypač finansų ir vadovavimo klausimais. Kurijos konstitucijoje pabrėžiama, kad pasaulietis negali būti tiesiog gerai pasirengęs eiti pareigas: jis turi pasižymėti „dvasiniu gyvenimu, gera pastoracine patirtimi, gyvenimo blaivumu ir meile vargšams, bendrystės ir tarnystės dvasia, kompetencija jiems patikėtuose reikaluose ir gebėjimu įžvelgti laiko ženklus“ (2, 7). Įdomu tai, kad šios sąlygos neįvardijamos kaip reikalavimai kunigams, nors popiežius aiškiai nurodė, kad to tikisi ir iš kunigų; be to, dokumente pabrėžiama, kad kunigai, kai tik įmanoma, turėtų palikti kitas pareigas ir dalyvauti pastoracinėje veikloje (3, 6).
Konstitucijoje pabrėžiamas ir sinodiškumas – popiežiaus Pranciškaus siekiamas Bažnyčios vadovavimo modelis, numatantis glaudesnį vyskupų ir pasauliečių bendradarbiavimą. Naujojoje konstitucijoje sakoma, kad bendrystė, į kurią Bažnyčia yra pašaukta, „suteikia Bažnyčiai sinodiškumo veidą, t. y. Bažnyčios, kurioje iš abipusio klausymosi „kiekvienas turi ko pasimokyti“. Tikintieji, vyskupų kolegija, Romos vyskupas: kiekvienas klausosi kitų, o visi klausosi Šventosios Dvasios“ (1, 4).
Naujoji konstitucija yra tarsi manifestas, nurodantis, kokia yra kiekvienos Vatikano tarnybos misija. Atsižvelgiant į tai, įdomu pastebėti, kad konstitucijoje konkrečiai įvardijamas vienas iš Pasauliečių, šeimos ir gyvybės dikasterijos uždavinių – „rengti moterų vadovavimo vaidmenų Bažnyčioje modelius“ (5, 131). Tai reiškia, kad moterų lyderystės plėtra bus tęsiama kaip misijos uždavinys.
Daniel Ibáñez / CNA nuotrauka
Vatikano II Susirinkimas
Naujojoje konstitucijoje akcentuojama pasauliečių lyderystė geriausiai suprantama kontekste Vatikano II Susirinkimo, kuris pripažino, kad pasauliečiai – didžioji Dievo tautos dauguma – yra galingiausias Bažnyčios evangelizacijos šaltinis, liudijantis tikėjimą kasdieniame gyvenime.
Šio Susirinkimo įgyvendinimą popiežius Pranciškus pasirinko pagrindiniu savo pontifikato tikslu. Ypač po to, kai Jono Pauliaus II ir Benedikto XVI laikais susidarė įspūdis, kad gerokai sulėtėjo jo įgyvendinimo tempas (Benediktas XVI tai vadino „reformos reforma“). Naujojoje konstitucijoje aiškiai nurodoma, kad Vatikano II Susirinkimo tikslai yra Romos kurijos tikslai, o popiežius Pranciškus šį dokumentą formuluoja kaip tęstinumą su buvusiomis prieš tai posusirinkiminėmis konstitucijomis (1, 3), tačiau atsižvelgdamas į šiuolaikinius Bažnyčios iššūkius.
Be pasauliečių misionieriško vaidmens (5, 59), naujojoje konstitucijoje Susirinkimo formuluotė yra įtraukta į kelių svarbių Vatikano tarnybų misijų aprašymus. Pvz., čia remiamasi Susirinkimo raginimu pašvęstojo gyvenimo institutams augti „pagal steigėjų dvasią“ (Lumen gentium, 45). Šis raginimas pasirodė esąs permainingas institutams, kurie suprato, kad dabartinė jų veikla nutolo nuo pirminės steigėjų intencijos, ir paskatino svarstyti, kaip jie pašaukti vykdyti steigėjų misiją šiandien. Naujoji kurijos konstitucija aiškiai nurodo, kad Pašvęstojo gyvenimo institutų ir apaštališkojo gyvenimo draugijų dikasterija (anksčiau – kongregacija) turėtų užtikrinti, jog jie „tobulėtų sekdami Kristumi, kaip siūlo Evangelija, pagal tinkamą charizmą, gimusią iš steigėjo dvasios ir sveikų tradicijų“, kad prisidėtų prie Bažnyčios evangelizacinės misijos pasaulyje (5, 123).
Įspūdingiausia, kad konstitucijos skyrius, skirtas Dieviškojo kulto ir sakramentų disciplinos dikasterijai, prasideda iškalbingu misijos pareiškimu, kad ši „dikasterija skatina šventąją liturgiją pagal Vatikano II Susirinkimo pradėtą atnaujinimą“ (5, 88). Prisimenant Susirinkimo pabrėžtą „visiško ir aktyvaus dalyvavimo“ liturgijoje svarbą ir siekį padaryti Mišias suprantamesnes įvairiose kultūrose, konstitucijoje sakoma, kad dikasterija turėtų padėti vyskupams „veiksmingomis ir tinkamomis priemonėmis skatinti liturginę pastoraciją, ypač Eucharistijos šventimo ir kitų sakramentų bei liturginių veiksmų atžvilgiu, kad tikintieji galėtų aktyviau juose dalyvauti“. Be to, „kartu su Vyskupų konferencijomis ji skatina svarstyti galimas įkultūrinti liturgijos formas ir jas lydintį kontekstualizavimą“(5, 89).
Popiežiaus Pranciškaus evangelizacijos vizija
Kadangi naujojoje konstitucijoje evangelizacija laikoma pagrindine Bažnyčios misija, verta panagrinėti dokumente išdėstytą evangelizacijos viziją. Evangelizacijos tikslas – „kad Kristus, tautų šviesa, būtų pažintas ir liudijamas žodžiais bei darbais ir kad Jo mistinis Kūnas, kuris yra Bažnyčia, būtų statydinamas“ (3, 53). Frazė „tautų šviesa“ yra nuoroda į lotynišką Vatikano II Susirinkimo Dogminės konstitucijos apie Bažnyčią šiuolaikiniame pasaulyje pavadinimą – Lumen gentium. Evangelizacijos dikasterija pagal naująją konstituciją padalijama į du skyrius – vieną, skirtą „esminiams evangelizacijos pasaulyje klausimams“, ir kitą – „pirmajai evangelizacijai“, t. y. Bažnyčios veiklai vietose, kurias ji laiko „misijų teritorijomis“.
Kviečiama siekti „keistis patirtimi ir giliau jas pažinti“, kad Bažnyčioje būtų remiamas „Jėzaus Kristaus Gerosios Naujienos įkultūrinimo procesas“ ir „ypatingas dėmesys skiriamas liaudies pamaldumui“, – tai du evangelizacijos aspektai, kurie yra svarbiausi Pranciškaus pontifikate.
Įdomu tai, kad konstitucijoje neužsimenama apie atvertimą į katalikybę kaip vienintelę tikrąją religiją; vietoj to pasirenkama Vatikano II Susirinkimo kalba apie „mistinį Kristaus Kūną“, o tarpreliginio dialogo tarnybai pavedama „tarp visų žmonių skatinti tikrą Dievo ieškojimą“ (5, 149).
Ši evangelizacijos, o ne prozelitizmo vizija yra būdinga Pranciškui: „Bažnyčia auga ne prozelitizmu, bet patrauklumu“ ( Evangelii gaudium – „Evangelijos džiaugsmas“, 14).
Toks evangelizacijos modelis įmanomas tik patrauklioje, t. y. patikimoje, Bažnyčioje. Ši kurijos reforma padeda geriau suprasti kitas Pranciškaus reformas ir tiesiogiai kovoja su krizėmis, kurios pakenkė Bažnyčios patikimumui. Pvz., pagal ją Popiežiškoji Nepilnamečių apsaugos komisija tampa nuolatine Bažnyčios drausmės tarnybos dalimi (5, 78), įtvirtina ankstesnes finansines reformas, priežiūros institucijas ir teisines struktūras. Be to, vyskupai ir pasauliečiai, ypač moterys, labiau bendradarbiauja bažnytinėje vadovybėje, todėl Bažnyčia gali tapti patrauklesnė ir nusivylusiems dėl to, kad Bažnyčioje trūksta lyčių lygybės.
Akivaizdu, kad Romos kurijos reforma pagal naująją konstituciją Praedicate evangelium – „Skelbkite Evangeliją“ yra tiesioginis Vatikano II Susirinkimo ir popiežiaus Pranciškaus sinodinės Bažnyčios vizijos įgyvendinimo kelias.
