„Norėjome, kad tai būtų ne tik mūsų, bet ir Jėzaus reikalas“, – apie pasiruošimo santuokai laikotarpį pasakoja Svajūnė ir Jaunutis JUŠKIAI. Savo draugystės liudijimu Artumai jie dalijosi likus savaitei iki vestuvių. Į santuoką šią porą lydėjo bendruomenė, o taip pat lytiškumo ugdymo ir rengimo šeimai programa „Pažink save“ – vienas veiksmingiausių Bažnyčios įrankių užmezgant santykį su jaunimu, padedantis atrasti ir perduoti brangiausias vertybes. Kaip jaunai porai sekėsi liudyti draugystę, o per liudijimą kitiems – atrasti vienam kitą, kai šiomis dienomis gyventi atskirai iki santuokos atrodo nesąmonė, be sekso – nesusipratimas?
– Jūsų pasiruošimas santuokai prasidėjo nuo savanorystės „Pažink save“ programoje.
Jaunutis: Gavau pasiūlymą vesti užsiėmimą „Mano kūnas – mano lobis“ 2015 m. Alytuje vykusiose Lietuvos jaunimo dienose. Man patiko, kad užsiėmimą kartu ves Svajūnė; jeigu tai būtų buvusi kita mergina, gal būčiau sudvejojęs.
Svajūnė: „Galiu jam patikti, o visai nenoriu...“ – sąmoningai įsivardijau. Fainai būti draugais, o kad jis man patiks... Buvau rami, kad ne. Grįždavau iš darbo pajuodusiais paakiais, ne gražuolė, įlipdavau į treningiuką, užsivilkdavau palaidinę ilgomis rankovėmis ir, žinoma, aukštu kaklu. Nenorėjau naujų santykių nutrūkus ketverių metų draugystei. Buvo skaudu. Dievas rado kelių, atėjo ir gydė, labiausiai per santykį su Jauniumi. Įsimylėjau. Netrukus išvykome į Alytų, teminiame užsiėmime nagrinėjome pamatinius klausimus – apie vertybes, vyro ir moters skirtumus, savivertę, kodėl verta laukti iki vestuvių, apie įsimylėjimą, pornografiją. Per „Pažink save“ pažinome vienas kitą, o pažintį lydėjo malda. Ir anksčiau, prieš susipažindami, ruošdavomės melsdamiesi už savo būsimą vyrą ir žmoną.
Pradėjome draugauti Taizé, Prancūzijoje. Ten parašiau Jauniui pirmą meilės laišką. Po to, kai kartu perskaitėme, jis paėmė mane už rankos ir paklausė: „Ar dovanosi man savo draugystę?“
Jaunutis: Vėliau vienoje stovykloje per maldą supratau – reikia pirštis. Išgryninau mintį per keturis mėnesius, nors žiedą kuprinėje nešiojausi ir anksčiau. Radau pigius bilietus į Brno, Čekijoje, iš anksto stebėjau orus, kad būtų giedra.
Svajūnė: Nesupratau, kas įvyks, – tekant saulei ieškojau vietos maldai, o Jaunius – kad galėtų pasipiršti. Pirmiausia pranešėme savo šeimoms, po poros dienų bendruomenei.
Jaunutis: Šeima, kuri vedė sužadėtinių kursus, daug pasakojo apie tokį poros „variantą“ kaip mūsų. Visos poros gyveno kartu, o mes laukėme iki vestuvių, buvome liudijimu, kad tai ne tik Bažnyčios mokymo teorija, bet kad taip būna iš tikrųjų!
Svajūnė: Matėme kreivų žvilgsnių, bet mūsų nuomonę gerbė. Teko liudyti ir darželio, kuriame dirbau, auklėtojoms: kad nesimyliu su būsimu vyru, nes jis dar ne mano vyras, tik būsimas. Būsiu dovana vestuvių naktį, kai prieš Dievą ir Bažnyčią prisieksiu: „Visą gyvenimą tave mylėsiu ir gerbsiu.“
Jaunutis: Besiruošiant padėjo kitų šeimų liudijimai.
Svajūnė: Klausėme jų, kaip elgiasi vienoje ar kitoje situacijoje ir kaip viską daro su meile. Pavyzdžiui, vienas ką tik vedęs draugas dalijosi, kaip plovė žmonai... pakabas. Jeigu tai būtų buvę tik dviejų žmonių santykiai, be trečiojo – Dievo, – pora būtų susipykusi tą pačią minutę, kai buvo pasakyta: „Žinai, šios pakabos nešvarios, reikia jas nuplauti.“ Būtų buvę paprasčiau atšauti: „Kam jas plauti? Geriau išmeskime ir naujas nusipirkime.“
– O patys ar išgyvenote konfliktų?
Svajūnė: Man paskambino pusbrolis ir paklausė, kokia bus mūsų vestuvių dienos eiga. Jaunius išgirdo, kaip detaliai viską pasakoju. Kai padėjau ragelį, sako: „Svajūne, o nemanai, kad truputį per daug pasakei?“ Atšoviau: „Ne, nemanau!“ Tą akimirką jo sakinį girdėjau kaip priekaištą. Negirdėjau, kad sakinys išbučiuotas, paleistas gražiausiai, kaip tik jis sugebėjo. Žinojau, kad reikia atleisti, suprasti, išklausyti, bet norėjosi kalbėti „ant viršaus“, gintis, kontroliuoti situaciją.
Jaunutis: Konflikto vaisiai pradėjo matytis, kai nuvykome pas mano tėvus, ir Svajūnė pamatė, kad jie irgi taip kalba. Anksčiau ji „nukirsdavo“ pokalbį, manydama, kad mano mama priekaištauja.
Svajūnė: Juk santuoka yra tai, kad tampame vienu kūnu. Nematome gyvenimo vienas be kito, ir kiekvienas save suvokiame kaip mylimojo tęsinį. Turiu omenyje tai, kad nebe aš viena sprendžiu, bet tai darome dviese, nebūtinai bus tik kaip aš noriu.
Ar mylimiesiems viename kambaryje gali pasidaryti ankšta? Tik ne pirmaisiais santuokos metais! O gal kaip tik? Negana to – gali kilti noras dramatiškai sėsti į automobilį ir išlėkti.
Apie pirmąsias problemas, jų sprendimo būdus ir tai, kodėl tiek ruošiantis santuokai, tiek jau susituokus svarbu ypatingą dėmesį skirti ne tik buvimui bendruomenėje, dalyvavimui įvairiuose kursuose ar renginiuose, bet svarbiausia vienas kitam – po vienų metų gyvenimo santuokoje pasakoja Gabrielė ir Karolis MACEŽINSKAI.
– Kaip ruošėtės santuokai?
Gabrielė: Ruošiausi visiems blogiausiems dalykams, kurie gali nutikti.
Karolis: Priklausomybės, neištikimybė, o jeigu susirgs, numirs?! Būčiau tų klausimų nekėlęs, bet Gabrielė be perstojo klausinėjo, tad rengiausi santuokai ramindamas būsimą žmoną.
– Kaip jūsų vertybės padėjo augti kaip būsimai šeimai?
Gabrielė: Karolis buvo man „socialinis iššūkis“. Kai susipažinome, aptarėme „kontraktą“, kad esu pasiryžusi iki vestuvių negyventi kartu, nesimylėti. Karolis tris dienas galvojo ir pasakė: „Galbūt nepavyks ir bus sunku, bet gailėsiuosi, jeigu nepabandysiu dėl tavęs draugauti taip.“ Kuo toliau, tuo labiau reikėjo ieškoti ir aptarinėti argumentus už gyvenimą atskirai ir be sekso. Kai susižadėjome, ypač sunku pasidarė, bet laikėmės, nes norėjome tikros šventės. Man kaip merginai buvo labai svarbu, kad Karolis sugeba mane saugoti ir nuo savęs paties. Nors nelabai priimtini jam buvo mano norai ir prašymas susilaikyti, mačiau, kad jis šitą mano pasirinkimą gerbia ir saugo labiau negu savo prioritetus.
Karolis: Ar gali būti geresnis būdas įrodyti būsimai žmonai, kad ją myli ir gali dėl jos padaryti viską? Dabar jaučiuosi gerai, pasitikiu savo žmona, savimi ir suprantu, kad gerai pasirengėme ugdydami valią, ištvermę ir kantrybę.
– Pirmosios savaitės, buitis, pirmieji barniai – kokie nauji iššūkiai atrodė didžiausi ir kaip juos sprendėte?
Gabrielė: Labiausiai laukiau ne vestuvių dienos, bet rutinos, kai viskas nusistovi. Teko ilgai mokytis, kaip būti kartu; buvo ir rimtų barnių, pavyzdžiui, dėl rūkymo. Šį konfliktą sprendėme rėkimu, vėliau ašaromis, kol išsiaiškinome, kad rūkymas mus skaldys, jeigu leisimės. Nuo to laiko daug meldžiamės už laisvę nuo priklausomybės.
Karolis: Problema niekur nedingo, pasitaisė santykis. Taip pat žinojau, kad nebegaliu tiek daug žaisti su mašinomis (t. y. remontuoti automobilių), turiu grįžti namo anksčiau. Būdavo, grįžtu iš serviso vidurnaktį, o Gabrielė verkia. Supratau, kad reikia paskirstyti laiką, ir neturiu teisės pamiršti žmonos.
Gabrielė: Turėjau nustoti įsivaizduoti, kad Karolis visą laisvą laiką trokš praleisti su manimi. Iššūkis buvo pačiai susikurti užimtumą. Skirtingai įsivaizdavome buvimą kartu, pasimatymus, dovanas. Svarbu buvo išmokti išleisti vyrą išlėkti pas bachūrus, pabūti su kitais. Na, o „lovos reikalai“ atrodė vienas juokas, bet, pasirodo, nesupratau, kaip tai veikia. Kūno kalbos mokymasis užtrunka, reikia skirti dėmesio ir kantrybės; pradžioje buvo sunku „skaityti“ savo kūną, suprasti. Juk reikia net poros mėnesių, kad du kūnai fiziologiškai prisitaikytų vienas prie kito!
Karolis: Santuokoje padeda tai, kad dar prieš tuokdamiesi lankėme Natūralaus šeimos planavimo (NŠP) kursus. Sužinojau apie Gabrielę tokių dalykų, kurių šiaip nebūčiau sužinojęs. Gavau paaiškinimą, kodėl ir kada moterų nuotaikos keičiasi ir kuo tai susiję su fiziologija, lytiškumu.
– Ar pavyko dar iki santuokos atpažinti pavojaus ženklus, būdingus santykiui? Kaip su jais susidraugavote?
Gabrielė: Nežinomybę ir tai, kad aš blogųjų savybių mačiau tik truputį, priėmiau ramiai. Žinojau, kad viskas labiau Dievo, o ne mano rankose, – nereikia bandyti perimti šito vairo, galima tik melstis už tuos iššūkius, kuriuos matai ir kurių dar nematai. Mano vaidmuo yra užtarti vyrą malda. Visi iššūkiai bus įveikti ne tik mano jėgomis.
– Kaip tai, ką atsinešėte iš šeimų, kuriose augote, padeda arba kenkia judviejų šeimai?
Gabrielė: Savo būdą būti šeimoje gydžiau paauglystėje, būdama Bažnyčioje ir stebėdama kitas šeimas: ką jos vertina, kaip bendrauja. Mokiausi kitokio žvilgsnio į pasaulį ir žmogų, jo orumą. Didžiausias iššūkis man yra baimė neišsilaikyti konflikto akivaizdoje: supykusi ir jausdamasi nesuprasta noriu bėgti iš namų, sėsti į mašiną, dramatiškai išlėkti su néžinia, kada grįšiu. Toks būdavo mano šeimos stilius – egocentriškumas, choleriškos reakcijos, o pykstant – išėjimas miegoti į kitą kambarį. Kuo ilgiau laukiu, tuo labiau auga agresija, ir lengvai įsileidžiu įtarimus, kad gal mano vyras man nenori gero, manęs nemyli, negerbia.
Karolis: Mano tėvai daug pykdavosi, tėtis nevengdavo alkoholio. Mačiau, kaip mamą vos ne iš namų veja, kaip spintos virsta, kaip visą naktį plūstasi. Ką atsinešiau? Pasidariau abejingas, kai pykstamės. Gabrielei būna blogai, o man: „Ir vėl! Neįdomu! Greičiau baikime.“ Nenoriu šnekėtis temomis, dėl kurių Gabrielė užsiplieskusi, nes man jos net neatrodo problemos. Matydamas tėvų konfliktus, pats ėmiau vengti konfliktų, nereaguoti rimtai.
– Ko tikėjotės prieš susituokdami?
Karolis: Iki santuokos skrajojau padebesiais, gal pasipiršęs nusileidau ant žemės. Atrodo, kad nori būti su žmogumi visą gyvenimą, bet kai praleidi didžiąją paros dalį, norisi atsitraukti, pailsėti. Kaip gera būtų pamiegoti per visą lovą išsidrėbus, visą kaldrą pasiimti! Kita vertus, grįžau sykį anksčiau nei Gabrielė, susisukau į kaldrą, ir buvo liūdna vienam.
Gabrielė: Tikrai gera su geriausiu draugu užmigti kiekvieną vakarą. Po vestuvių Karolį atradau ne tik kaip tvirtą, paslaptingą, bet ir kaip mielą, trapų vyrą. Jaučiu, kad apkabinu savo vyrą, ir tai tęsiasi visus metus, jis po truputėlį mane prisileidžia. Esu linkusi staiga viską gauti, pasiekti, o vyro širdį reikia užkariauti subtiliai, švelniai, palengva. Prieš kokius tris mėnesius Karolis pasakė: „Pagaliau prie tavęs įpratau.“ Matau tai iš tokių ženklų kaip šnekučiavimasis, išsipasakojimas. Man brangu, kai jis grįžta ir pasakoja apie automobilių servisą ir apie tai, kokių turi projektų. Nors nieko nesuprantu, man brangu, kad jam rūpi papasakoti, o man išklausyti. Turiu nuostabų vyrą, mielą, kantrų, drąsų, tokį, kuris tikrai drąsiai žengia per savo iššūkius ir problemas mano širdies ir Dievo link.
– Santuoka – ne tikslas, bet priemonė tikslui pasiekti. Kaip tai suprantate?
Karolis: Neturėjau iššūkių, jokio tikro tikslo, dėl kurio turėčiau keistis, kol nevedžiau. Dabar šalia žmogus, kuris pažįsta mane pamažu, geriau negu bet kas kitas ir vis kelia naujų klausimų. Jeigu ne ji, nebūčiau svarstęs savo ir Dievo, žmonių, visuomenės santykių. Tikslas – Dievo karalystė, o Gabrielė yra iššūkis man Dievo karalystės link.
Gabrielė: Per tas vietas, kur jaučiuosi silpniausia, pažeidžiamiausia, nuodėminga, jis meta paprastumo ir meilės iššūkius, kad judėčiau toliau. Tai savidisciplina, santykiai su kitais žmonėmis, savitvarda. Karolis moko mylėti save taip, kad kitiems būtų gera šalia manęs būti. Jeigu iššūkiams sakau „taip“, priartėju prie Dangaus. Jaučiuosi laiminga, nes mano buvimas tampa nebe mano, bet mudviejų. Dėl Karolio mano pasaulis auga, plečiasi, ir Dievui atsiranda daugiau vietos.
