Tėvas Timothy Radcliffe OP
©synod.va / Lagarica nuotrauka
„Tačiau tą naktį nieko nesugavo“. Kiekvienas iš šių Prisikėlimo pasirodymų prasideda tamsoje. Marijos Magdalietės tamsa buvo jos nežinojimas, kad Viešpats prisikėlė. Tačiau Jis ten jos laukia. Užrakintame kambaryje esančių mokinių tamsa buvo baimė. Kristus prisikėlė Velykų sekmadienį nugalėdamas naktį, bet kartkartėmis vėl atsiduriame tamsoje. Karo tamsoje, seksualinio piktnaudžiavimo krizėje ir pan.
Kokia naktis gaubia žvejybon išsiruošusius mokinius? Grįžtame į įprastą pasaulį. Petras sako: „Einu žvejoti.“ Jie grįžta prie senos rutinos. Tarsi Jeruzalėje nieko nebūtų įvykę. Jų tinklai tušti. Jie yra tušti. Nepažįstamasis klausia, ar jie turi nors truputį valgyti. Jie visi kartu atsako: „Ne.“ Graikiškai Ou. Šis žodis toks pat tuščias, kaip ir jie. Ou! Žmonių žvejai negali pagauti net menkiausios žuvelės.
Laukiantysis
Visi esame patyrę tokių akimirkų, kai, atrodo, nieko nepasiekiame. Pradinis entuziazmas išblėsta. Galiu lažintis, kad pradėdami antrąją Asamblėją kai kurie iš mūsų tai jaučia. Tie, kurie pradėjo su entuziazmu ir užsidegimu, galbūt svarsto, ar mes kur nors einame. Kai kurie iš mūsų vis tiek niekada netikėjo, kad judame. Ou!Dažniausias klausimas, kurį gavau apie Sinodą per pastaruosius vienuolika mėnesių, buvo skeptiškas: Ar kas nors pasiekta? Ar visa tai nėra laiko ir pinigų švaistymas?
Tačiau Nepažįstamasis ant kranto pasirodo dar prieš jiems Jį pastebint. Dievas visada yra pirmas, dar prieš mums Jį pamatant. Šventojo Benedikto regulos prologe Dievas sako: „Mano akys žvelgs į jus ir mano ausys klausysis jūsų maldų, ir pirmiau, nei manęs šauksitės, jums pasakysiu: Štai, esu čia.“ Dievas laukia, dar net nepradėjus melstis.
Kodėl jie Jo neatpažįsta? Galbūt manote, kad tai vienas iš tų neaiškių klausimų, apie kuriuos mokslininkai mėgsta rašyti nesuprantamus straipsnius, tačiau mums šiame Sinode jis labai aktualus. Kaip atpažinti Viešpatį, kuris šiandien yra su mumis, bet kurio galbūt nematėme?
Ne dėl to, kad jis atrodokitaip. Ne, taip yra todėl, kad jie niekada anksčiau nebuvo jo matę. Herbertas McCabe’as OP tai gerai išreiškia: „Žmonės ne tik atpažįsta Jėzų kaip vyrą, apie kurį žinojo, kad Jis buvo nužudytas. Jie atpažįsta jį kaip vyrą, kurį jie tarsi pažinojo ir manė pažįstantys, bet iki šiol iš tikrųjų nepažino.“ Jis yra Įsikūnijusios Meilės paslaptis, ir jie tik dabar pradeda pažinti meilės, pranokstančios bet kokį supratimą, aukštį ir gylį. Mylimasis mokinys pasako: „Tai Viešpats“, nes turi mylinčias akis. Ankstyvieji teologai dažnai klausdavo, kodėl Jėzus nepasirodė savo priešams, pvz., Poncijui Pilotui. Jis galėjo šokinėti aukštyn ir žemyn priešais Pilotą, ir vis tiek nebūtų pamatytas.
Atpažinti meilę
Meilė – „augantis žodis, kurio reikšmė kinta ir vystosi“. Būdami vaikai galvojame, kad motinos meilė yra aprūpinti maistu, kai to reikalaujame, ir niekada nepalikti vienų. Augdami suprantame, kad kartais meilė reikalauja nebūti šalia arba atsisakyti duoti tai, ko nori, pavyzdžiui, iPhone.
2012 m. buvo beatifikuotas prancūzų dominikonas Jeanas-Josephas Lataste’as. Arba, kaip rašė BBC, „pagražintas“ (beautified; beatified – „beatifikuotas“ – red. past.)! Jo gyvenimas apsivertė aukštyn kojomis, kai 1864 m. apsilankė moterų kalėjime. Dauguma jų buvo prostitutės arba įvykdžiusios vaikžudystę. Jis pažvelgė į jas ir tarė: „Mano seserys“. Įkūrė seserų kongregaciją, kurioje jos galėjo gyventi kartu su kitomis moterimis. Daugelis pamaldžių buržuazinių žmonių pasibjaurėjo. Jie dar nemokėjo matyti veiklios meilės. Jie neatpažino Nepažįstamojo pakrantėje.
Biblistai valandų valandas tylomis praleidžia bibliotekose studijuodami neaiškias mirusias kalbas. Kai kam tai atrodo laiko švaistymas, bet ir tai yra meilės aktas. Į Sinodą susirenkame ne tam, kad tartumės dėl kompromisų ar plūstume oponentus. Esame čia tam, kad vieni iš kitų sužinotume, kokia yra šio keisto žodžio „meilė“ reikšmė. Kiekvienas iš mūsų yra mylimas mokinys, turintis ypatingą dovaną pamatyti pakrantėje Nepažįstamąjį ir pasakyti: „Tai Viešpats“.
Posūkis įvyksta tada, kai jie paklūsta Viešpaties balsui ir užmeta tinklą į kitą pusę. Tai atrodo beprasmiška. Būtent jie išmano apie žvejybą. Kam klausyti žmogaus, kuris apie žvejybą nieko nežino? Į šį Sinodą atvykome paklusdami. Daugeliui tai atrodo beprasmiška. Dirbome dienomis ir naktimis ir galbūt abejojame, ar pavyks ką nors pasiekti. Tačiau Bažnyčia sako „ateikite“, ir atėjome. Užmetėme tinklą į kitą valties pusę net tada, kuomet kai kurie iš mūsų manė, kad laimikio nebus. Tačiau šis klusnumas gali būti vaisingas tokiais būdais, kokių neįsivaizduojame.
Karalystės puota
Štai ir priėjome prie didžiojo galvosūkio – 153 didelės žuvys. Galėčiau valandų valandas nuobodžiai pasakoti apie nuostabius ir dažnai absurdiškus šio skaičiaus paaiškinimus. Kodėl 153? Kai kurie sako, kad žuvų tiek turėjo būti – 153. Tačiau įsivaizduokite, kaip jos visur šokinėja. Kiti nurodo 153 tuo metu galėjusias egzistuoti bažnyčias. Kiti apie 153 tuomet žinomas tautas. Tai aiškiai išreiškia gausą. Veikia gausi Dievo apvaizda. Šventasis Jonas Henrikas Niumanas apvaizdą apibūdino kaip „tylų Dievo darbą“. Instrumentum laboris prasideda citata iš Izaijo knygos: „Galybių VIEŠPATS surengs šiame kalne visoms tautoms puotą su skaniausiais valgiais, puotą su rinktiniais vynais, – pokylį su gardumynais ir grynais, geriausiais vynais“ (25, 6).
Karalystė įsiveržia į gyvenimus su gyvybingumu, apstybe, kaip su vynu Kanoje. Šv. Dominykas po pamokslavimo misijos vėlai vakare grįžo į vienuolyną Romoje. Jis pažadino vienuoles, kad galėtų joms papasakoti apie savo pamokslavimą. Ir paprašė vyno. Jo buvo likę tik truputėlis. Vienuolės atnešė taurę, kurią jis padavė seserims, sakydamas: gerkite, Bibite satis , gerkite iki soties. Taip taurė ir neištuštėjo.
Privalome išdrįsti pasitikėti, kad Dievo Apvaizda gausiai palaimins šį Sinodą: „Saiką gerą, prikimštą, sukratytą ir su kaupu atiduos jums į užantį“ (Lk6, 38). Esame čia susirinkę ne dėl skurdaus valgio, bet dėl Karalystės aukštosios virtuvės patiekalų, jei tik jų pakankamai trokštame.
Pasirodymas prie Tiberiados ežero. Duccio di Buoninsegna, 1308–1311 m..
Meilė stipresnė už gėdą
Petras akimirksniu pasikeičia. Šios scenos pradžioje jis yra tuščias. Jis grįžo į savo senąjį gyvenimą. Tarsi nieko nebūtų įvykę. Dabar atsistoja ir apsirengia prieš šokdamas į jūrą. Paprastai eidami maudytis nusirengiame, bet tai yra jo orumo atkūrimo ženklas, panašiai kaip tėvas aprengia savo sūnų palaidūną, kai šis grįžta namo. Nepaisydamas gėdos prieš Viešpatį, jis plaukia link savo draugo. Man būtų buvę taip gėda, kad būčiau plaukęs priešinga kryptimi. Kiti mokiniai stengiasi išvilkti į krantą laimikį. Petras tai daro viena ranka. Kokia Petro paslaptis? Kad ir ką būtų padaręs, jis vis sugrįžta pas Viešpatį. Jo meilė stipresnė už gėdą.
Jėzus sakė: „Kai būsiu pakeltas nuo žemės, visus patrauksiu prie savęs“ ( Jn 12, 32). Dabar matome, kaip Pet-
ras traukia – graikiškai tai tas pats žodis – tinklą, pilną didelių žuvų, prie savęs, ir tinklas nesutrūksta. Taip yra ne dėl jo jėgų, bet dėl bendradarbiavimo su Viešpaties trauka, Prisikėlusio Viešpaties magnetine trauka. Būtent Viešpaties patrauklumas ištraukia į krantą nesutrūkusį tinklą. Petro vienybės tarnystė nėra lyg policijos darbas su paklydusiais Dievo vaikais. Ji atskleidžia Viešpaties, kuris mus kartu traukia, patrauklumą.
Nesutraukyti tinklo
Kai pernai atvykau į Sinodą, maniau, kad didžiausias iššūkis bus įveikti nuodingą tradicionalistų ir progresyvistų priešpriešą. Kaip išgydyti tą poliarizaciją, kuri tokia svetima katalikybei? Bet klausantis pasimatė svarbesnis iššūkis: kaip Bažnyčia gali priimti visas įvairias pasaulio kultūras? Kaip galime išvilkti tinklą su žuvimis iš visų pasaulio kultūrų? Kaip nesutraukti tinklo?
Kai 1989 m. griuvo Berlyno siena, buvo manoma, kad Šaltasis karas baigėsi. Francis Fukuyama išleido knygą Istorijos pabaiga ir paskutinis žmogus (The End of History and the Last Man, 1992), kurioje teigė, kad prasidėjo nauja era – vakarietiškos liberaliosios demokratijos triumfas. Atrodė, kad visoms tautoms lemta „evoliucionuoti“ į vakarietišką gyvenimo būdą. Kai kurios šalys, ypač pasaulio pietuose, tiesiog turėjo pasivyti. Tai buvo iliuzija, iš kurios Vakarai pamažu pabudo. Vietoj to gyvename daugiapoliame pasaulyje, kuriame daugelis pasaulio pietinių šalių mano, kad Vakarai yra smukę ir pasmerkti pražūčiai. Gyvename postvakarietiškame pasaulyje. Daugelis vakariečių to dar nesupranta.
Laukiame naujų Sekminių, kai kiekviena kultūra kalbės savo gimtąja kalba ir bus suprasta. Tai taip pat yra mūsų užduotis Sinodo metu ir mūsų misijos pagrindas šiame draskomame ir susiskaldžiusiame pasaulyje. Prašome Švč. Mergelės Marijos, mazgų išrišėjos, ir Šv. Petro, tinklų taisytojo, maldų!
Pirmiausia pripažinkime, kad mums reikia vieniems kitų, jei norime būti katalikais. Šioje asamblėjoje susirinkusios skirtingos kultūros gydo viena kitą, meta iššūkį vieni kitų išankstinėms nuostatoms ir kviečia į gilesnį meilės pažinimą. Kiekviena kultūra turi būdą pamatyti Nepažįstamąjį pakrantėje ir pasakyti: „Tai Viešpats“.
Pavyzdžiui, popiežius Benediktas XVI pripažino, kad Vakarai kenčia nuo „tam tikros dvasios ligos formos“, nuo to, ką šventasis Jonas Paulius II pavadino „mirties kultūra“. Mes arba bėgame nuo mirties ir apsimetame, kad ji niekada neištiks, arba stengiamės ją suvaldyti naudodamiesi pagalbine mirtimi. Mums, vakariečiams, kaip ir Petrui, reikia padėti pamatyti ant kranto prisikėlusį Viešpatį, kuris nugalėjo mirtį. Mums reikia pagalbos, kad galėtume gyventi su savo mirtingumu viltyje.
Per generalinę kapitulą Bogotoje mirė mylimas prancūzų dominikonas. Jo laidotuvių metu brolius iš Vakarų apėmė sielvartas. Jaunas brolis iš Kolumbijos paprieštaravo: „Tai ne mirties metas. Tai tikėjimo metas.“ Tėvas Orobator SJ, mūsų brolis šiame Sinode, dėkojo, kad jį užaugino tėvai, išpažįstantys tradicinę afrikiečių religiją su giliu gyvybės dovanos suvokimu. Jis rašė: „Visoje Afrikos religinėje sistemoje svarbiausias yra gilus tikėjimas kūrinijos gyvumu.“ Jei slepiesi nuo mirties, nežinai, ką reiškia gyventi. Turime daug ko pasimokyti iš savo brolių ir seserų kituose pasaulio kraštuose, kurių akys yra atviros mirčiai ir todėl jie geriau supranta, ką reiškia būti gyviems.
Tarpkultūriškumas
Galbūt didžiausias iššūkis yra priimti tai, ką popiežius Benediktas XVI pavadino „tarpkultūriškumu“. Dabar ne laikas teoriškai nagrinėti, ką tai reiškia. Vietoj to įsivaizduokime tinklą. Jį sudaro skylės, sujungtos virvėmis. Tarpai ir mazgai. Be jų abiejų nebūtų tinklo, kuriuo galima traukti žuvis.
Kai kultūros susitinka, tarp jų turi likti erdvės. Nė viena iš jų neturėtų praryti kitos, kaip tai vyksta dėl vartotojiškumo globalizacijos. Turėtume gerbti kultūrų skirtumus. Prisiminkime tą nuostabų vokišką žodį Zwischenraum – „erdvė tarp“. Tai vaisinga erdvė tarp kultūrų, kai kiekviena iš jų išlaiko savo tapatybę, bet yra atvira kitai. Šv. Tomas Akvinietis yra pasakęs, kad meilėje du tampa vienu, bet išlieka skirtingi.
Nė viena kultūra negali mūsų suvienyti: nei lotynų kalba, net nei tomizmas! Tinklas nesutrūkęs, nes kiekviena kultūra savaip atvira tiesai. Kardinolas Ratzingeris 1992 m. Honkonge pasakytoje kalboje aiškino, kad „esminį kiekvieno žmogaus atvirumą kitam žmogui galima paaiškinti tik slėpiningu faktu, kad mūsų sielas palietė tiesa; ir tai paaiškina pamatinį sutarimą, egzistuojantį net tarp labiausiai viena nuo kitos nutolusių kultūrų <...>. Niekas nesuvokia visumos. Nesuskaičiuojama daugybė įžvalgų sudaro ir dėlioja savotišką mozaiką, rodančią jų papildomumą ir tarpusavio ryšį. Kad būtų visuma, visiems reikia vieniems kitų. Žmonija artėja prie savo būties vienybės ir visumos tik per visų didžiųjų kultūros pasiekimų tarpusavio sąveiką“.
Mus sieja bendras tikėjimas – Credo, kuris pranoksta bet kokią kultūrą. Bet kaip išversti homoousios į suahelių, hindi ar japonų kalbą? Be abejo, tinklą turi jungti abipusis malonumas, draugystė, pasidalytas džiaugsmas ir net juokas. Vienas žaviausių tokio tarpkultūriškumo pavyzdžių buvo jėzuitų misija Kinijoje XVI a. Šis Vakarų ir Rytų susitikimas klestėjo per abi puses turtinančią draugystę. Iš tiesų pirmoji Matteo Ricci knyga buvo apie draugystę. Draugystė mezga tinklą.
©synod.va / Lagarica nuotrauka
Tačiau užuot kalbėjęs apie šiuos puikius jėzuitus, pateiksiu du pavyzdžius, kuriuos patyriau savo ordine, kad lengviau įsivaizduotume savo užduotį Sinode. Viena iš mano mėgstamiausių vietų yra Benine esantis ūkis, įkurtas mūsų brolio Godfrey Nzamujo. Ji vadinasi Songhai, pagal didžiosios Afrikos imperijos, klestėjusios šiame regione prieš penkis šimtus metų, vardą. Nzamujo išmoko ūkininkauti namuose Afrikoje, taip pat Kalifornijoje studijavo vakarietiškus mokslus. Songhai – tai Afrikos ir Vakarų ūkininkavimo vaisius. Ūkis prasidėjo nuo vieno hektaro nenaudojamos žemės, kurios niekas nenorėjo, o dabar užima 24 hektarus ir moko jaunuosius ūkininkus iš visos Afrikos ir net pasaulio.
Čia niekas neiššvaistyta. Musės maitinasi restorano maisto likučiais, o paskui jomis maitinamos žuvys. Nzamujo Songhai vadina musių viešbučiu „Sheraton“. Visi gyvūnai ir augalai gyvuoja priklausomai vieni nuo kitų. Songhai net uodai atlieka savo vaidmenį gyvybės pusiausvyroje, nors jie ir nėra vienas puikiausių Dievo sumanymų!
Pasak Nzamujo, Eucharistija čia suvokiama kaip dėkingumo ekologija: „Mišios yra saulės, vandens ir žemės dovanų derinys. Vynas – tai skausmas ir kančia, kylantis iš sutraiškytų vynuogių, tačiau jis tampa draugystės simboliu.“ Songhai spinduliuoja viltį. Jis sakė: „Yra laikas gimti ir laikas mirti, nes tokia yra gamta. Gali atrodyti, kad Afrika pralaimi, bet, tiesą sakant, iš to, ką jaučiu, iš to, ką matau, rytojus yra Afrikos laikas.“
Taip nutinka, kai kultūros susitinka draugystėje ir gimdo viltį. Mus skiriančią erdvę užpildo abipusis džiaugsmas ir net juokas. Nzamujo tvirtina, kad jo kiaulės simbolizuoja ir projektą, ir mūsų draugystę, nes jos yra didelių baltųjų Jorkšyro kiaulių, tokių kaip aš, ir mažų juodųjų afrikiečių kiaulių, tokių kaip jis, kryžminimo rezultatas. Skirtumai vaisingi.
Kitas trumpas pavyzdys: Japonų dominikonas Shigeto Oshida apibūdino save kaip budistą, sutikusį Jėzų. Netoli Fudži kalno jis įkūrė ašramą, kuriame krikščionys ir budistai darniai gyveno kartu. Jis nepakentė Vakarų polinkio išnaikinti tikrovę abstrakčiomis sąvokomis. Tai vadino „trečiąja vištos koja“, kuri nebuvo nei dešinioji, nei koja, o abstrakti neegzistuojanti koja. Jis sakė: „Mes, japonai, savo kraujyje žinome, kas yra religija. Katalikų Bažnyčia nėra šokolado dėžutė ar verslas.“
Kai Oshida rengdavo rekolekcijas, ypač prie sėslaus gyvenimo pripratusiems vyskupams, jam patiko juos siųsti sėti ryžių į laukus, nepaisant jų protestų dėl nugaros skausmų. Jis rašė: „Ūkininkas, sunkiai dirbantis nuo aušros iki sutemų, žino, kad ryžio grūdelis yra ne jo gaminys, ne jo paties pastangomis sukurtas daiktas, o duotas jam Dievo. Jis turi paaukoti ryžių grūdą pasislėpusiam, bet viską duodančiam Dievui. Ir privalo sakyti: „Tai yra Tavo.“
Oshida griežtai kritikavo Vakarų kultūrą, tačiau, kaip ir Nzamujo, juokėsi ir džiaugėsi peržengdamas kultūrines ribas. Jis mėgo juokauti, kad Dievas apgaule jį privertė tapti krikščioniu, o paskui dominikonu, nes Jis sutiko nuostabių krikščionių, o paskui dominikonų ir pagalvojo, kad mes visi tokie. Oshida juokdavosi sakydamas: „Aš klydau! Dievas mane apgavo.“
Mūsų pasaulis
Taigi Petro tinklas yra pripildytas erdvės, o jį laiko tiesa, malonumas ir džiaugsmas. Į krantą jį traukia ne teisinė galia, bet Viešpaties patrauklumas, kuris, kai yra pakeltas, visus traukia prie savęs. Grožis tempia tinklą į krantą. Prisiminkime Matatoshi Asari, japonų kataliką iš Nagasakio, visoms Antrojo pasaulinio karo nuskriaustoms tautoms išsiuntusį vyšnių medelius – susitaikymo simbolius.
Tegul Dievas laimina šį Sinodą tokiais meilės kupinais kultūriniais susitikimais, kuriuose du žmonės tampa vieniu, bet išlieka skirtingi. Jokia kultūra negali dominuoti. Tačiau turime gerai suvokti, kaip mūsų pokalbiuose pasireiškia galios disbalansas. Kultūrų susitikimas niekada nebūna nekaltas ar vien tik protinis. Kolonializmas vis dar formuoja mūsų pasaulį. Robatorius pasidalijo afrikietiška patarle: „Kol liūtas neišmoks rašyti ir kalbėti, medžioklė visada šlovins medžiotoją.“ Dabar liūtas kalba, bet Vakarai jo nesiklauso.
Pasak mano jaunystės dainos, „pinigai verčia pasaulį suktis“. Galbūt gyvename pasaulyje po Vakarų, bet bankų sistemą vis dar kontroliuoja Vakarai. Imperializmas nesibaigė ir vis dar siekia primesti savo vertybes kitiems. Tačiau Nepažįstamasis pakrantėje nebuvo turtingo elito narys. Jį nukryžiavo didžiausia to meto imperijos valdžia, o mirtis buvo skirta vergams, skirta pažeminti. Tad su ypatingu dėmesiu įsiklausykime į tuos, kuriuos šiandien nukryžiuoja mūsų laikų imperinės galios. Nuolankiai klausykimės vieni kitų.
Šią popietę (kitoje meditacijoje – red. past.) susitiksime su nuolankiuoju Simonu Petru.
