Monika Žydeliūnaitė
Marijos Stanulytės asociatyvi nuotrauka
„O prie ruso buvo geriau, – kietai ištaria mano pašnekovas ir tęsia: – Prisimenu, mums, norintiems rengtis Pirmajai Komunijai, kunigas padalijo Katekizmo knygutes, pasakė, kuriuos poterius išmokti. Po mėnesio kažką linksmai pakalbėjo, paklausinėjo, mes choru jam atsakinėjome. Jokių kelis mėnesius trunkančių pamokų, jokių mokesčių ir jokio privalomo bažnyčios lankymo.“
Aš pasiruošusi gintis, mintys „serviruoja“ aštroką klausimą: „Pone, ar tik nebūsite pasiruošęs sutvarkyti savo vaiko?“ Bet mano brandus amžius kužda: Monika, turi metų, turėk ir proto. Tad kantriai klausausi ir bandau netrinktelėti... liežuviu. Kas per nuostaba, tėveliai?
Reikia susitvarkyti. Kai sakau „Bažnyčia ir tradicija“, sakau: „Ačiū Dievui.“ Tik dėl močiučių tradicijos ketvirtoje klasėje priėmiau Atgailos (vertalas – išpažinties) ir Eucharistijos (vertalas nr. 2 – Pirmosios Komunijos) sakramentus. O vėliau, devintoje klasėje, ir Sutvirtinimo sakramentą (senučiukas vertalas – birmavonė, o kartais ir dirmavonė – senosios svetimybės iš lenkų kalbos). Tačiau man nesuprantamas tas „vaiko sutvarkymo“ reiškinys. Taip, jis legalus. Taip, mane taip pat „sutvarkė“.
Tik kodėl greta susitvarkymo egzistuoja ganėtinai atsainus požiūris į sakramentus? Dažnokai girdimas argumentas priimti sakramentus: „Mano tėvus „sutvarkė“ seneliai, mano tėvai „sutvarkė“ mane, aš privalau „sutvarkyti“ savo vaikus, nes jei norės tuoktis bažnyčioje ir negalės – kaip tai atrodys?“ Šiame sakinyje niekaip neįžvelgiu rūpinimosi sakramentais. Jame skamba pozicija – duokite mums pažymėjimą ir atsisveikiname iki kito – Santuokos – sakramento.
Gal dėl to pažymėjimų į bažnyčią užsukančius trikdo įsipareigojimas rengtis? Kai reikia tik pažymos, atgrasiai skamba devynių mėnesių įsipareigojimas, kas savaitę vykstančios katechezės ir KIEKVIENĄ sekmadienį PRIVALOMOS šv. Mišios. Rašau didžiosiomis, nes būtent tiek nuostabos būna tėvelių veiduose – gi seniau nieko nereikėdavo...
Kas čia nutiko Bažnyčiai? Prisigalvojo pamokėlių ir parašėlių. Man asmeniškai norisi sušukti – pagaliau! Pagaliau mokomės! Menkutis pavyzdys: kelerius metus įėjusi į bažnyčią nežinodavau, klauptis ar tik nusilenkti, atsiklaupus persižegnoti ar ir persižegnojus sukalbėti kokią maldą. Todėl tik kopijuodavau močiutės veiksmus. Ji ilgokai klūpodavo, tad nujausdavo turinti dar ką nors mintyse paplepėti su Dievu. Bet mačiau ir dešimtis skirtingų įžengimų į tą pačią bažnyčią. Vieni tik lenkėsi, kiti merkė pirštus į švęstą vandenį, treti tik persižegnodavo. Ir niekas niekas nepasakė, kaip iš tiesų elgtis. Nežinau, ar pajaučiate, kad kuo ilgiau nepažįsti veiksmų, kuriuos kartoji, tuo labiau jie pradeda erzinti. Kyla beprasmybės jausmas.
Todėl ir antras „ačiū Dievui“ už katechezes (vok. k. katechese; lot. k. catechesis; gr. k. katechisis – „mokausi atmintinai“) – krikščionių religijos pagrindų mokymą. Katechezės tikslas ir uždaviniai: formuoti krikščionišką mąstyseną ir elgesį; mokyti tikėjimo tiesų ir gilinti jų supratimą; mokyti melstis, vaisingai naudotis Atgailos ir Eucharistijos sakramentais; ugdyti moralę.
Tai gal visgi puiku, kad turime galimybę neprabėgti „pro“, o stabtelėti ir atidžiai susipažinti su Bažnyčios lobiais.
Labiau nei pinigai už pasirengimą sakramentams tautą suerzino katechezės tėvams. Papasakosiu jums apie naujienas Katalikų Bažnytėlėje, kurioje štai tėvams, kurių vaikai rengiasi priimti pirmuosius sakramentus, rekomenduojama dalyvauti suaugusiųjų katechezėje. Kai ne tik vaikai ir jaunuoliai lanko pasirengimo sakramentams pamokas, bet ir tėvai.
Siaubas?!? Sakau garsų „nuostabu“ apie šią idėją. Juk tėvai yra svarbiausi lyderiai vaikams. Be jų lyderystės utopiška tikėti vaiko galimybe pradėti ir tęsti tikėjimo kelionę. Tik va kaip lyderiauti vaiko gyvenime, jei pats nei bumbum bažnytėlėj?! O jei ir šiaip atėjai, nes babai reikia Pirmosios Komunijos?
Tikėjimo ugdymas visų pirmiausia vyksta tarp namų sienų – tėvų pareiga yra savo žodžiu, pavyzdžiu ir veiksmais vesti vaikus dvasinio brendimo keliu. Pastarajai sąlygai išpildyti reikalingi tėvai, turintys krikščioniško tikėjimo pagrindus.
Mūsų šeima tikinti, tik mes neiname į bažnyčią. Rimtas klausimas – kaip žinias perduoda tėvai, turintys asmeninio religinio ugdymo spragų? Kaip tai kaip – atveža iki bažnyčios durų ir šv. Mišių laiką praleidžia prekybos centre. Nes šiuo metu vaikas „tvarkosi“. O tiesa paprasta. Tėvų vaidmuo vaikų tikėjimo kelionėje yra esminis – tėvai yra pirmieji tikėjimo ugdytojai. Be jų lyderystės pažymėjimo įteikimas tampa puošniu vaiko ar jaunuolio atsisveikinimu su Bažnyčia. Esu girdėjusi juokelį, kad Sutvirtinimo sakramentas yra ne tik puošnus atsisveikinimas su Bažnyčia. To atsisveikinimo metu dalyvauja net ir vyskupas. Aštru? Turbūt.
