Tėvas Timothy Radcliffe OP
©synod.va / Lagarica nuotrauka
Pagaliau, pirmą kartą po išsižadėjimo, Jėzus ir Simonas Petras kalbasi. Neaišku, ar buvo kepama žuvis, ar Petras! Jėzus klausia Petro: „Ar myli mane?“ Ir nė žodžio apie jo išsižadėjimą. Svarbiausia yra dabar, šiandien.
Ɫukaszas Popko OP rašė: „Įsidėmėkite, kad Jėzus neklausė apie praeitį. Jis neprašė paaiškinti ar atsiprašyti. Antra, Jis neklausė apie ateitį: Ar mylėsite mane? Jis neprašė pasižadėti: Pažadėk, kad mane mylėsi. Jis klausė apie dabartį! Taip dažnai vengiame meilės klausimo ir atitinkamo atsakymo, nes esame paskendę praeities nesėkmėse arba fantazijose apie ateitį“ (Iš asmeninio susirašinėjimo).
Kiekviena diena Valandų liturgijoje prasideda Dievo prašymu: „O, kad išgirstumėte šiandien mano balsą“ (plg. Ps 94, 7). Šiandiena yra vienintelė egzistuojanti diena, Dievo dabartis yra dabar. Šiandien šiame Sinode privalome įsiklausyti į Viešpatį ir vieni į kitus. Negalime delsti. Jei tai padarysime, šiandien bus nauja pradžia. Prieš pat mirtį kardinolas Martini nustebino savo draugą Damiano Modeną, kai staiga pasakė: Il cristianesimo è solo all’inizio – „Krikščionybė dar tik prasideda.“
Kodėl delsiame? Mus stabdo skepticizmas ir inercija. Mano broliai airiai juokauja, kad airių kalboje yra 32 žodžiai, reiškiantys rytojų, bet nė vienas iš jų neturi tokio skubos jausmo kaip mañana! Pamatęs Viešpatį pakrantėje, Petras nedvejodamas puolė į vandenį ir plaukė į krantą. Carpe diem.
„Tu mane pažįsti“
Pokalbis per pusryčius yra bene subtiliausias ir delikačiausias Biblijoje. Ore tvyro Petro išsižadėjimo gėda jau prie kito laužo, bet nieko aiškiai nepasakoma. Švelniai ir galbūt net su šypsena Jėzus atveria galimybę Petrui tris kartus paneigti savo trigubą išsižadėjimą. Ar nuolat prikaišiojame žmonėms jų klaidas, tai, ką pasakė ar padarė? O gal švelniai atveriame galimybę gyventi toliau?
Ar myli mane labiau negu šitie? Mato ir Morkaus evangelijose, kurias Jonas tikrai žinojo, Petras būtent taip sakė tą gėdingą naktį: „Jei ir visi pabėgtų – tai tik ne aš!“ (plg. Mk 14, 29). Aš myliu tave labiausiai! O dabar jis vėl tai kartoja! Šioje vietoje daug diskutuojama dėl skirtingų žodžių, reiškiančių meilę – agape ir philia. Esu įsitikinęs, kad Petras teigia, jog ne tik myli Jėzų, bet myli Jį geriausia iš visų meilių – philia, draugyste. „Nėra didesnės meilės, kaip gyvybę už draugus atiduoti“ ( Jn 15, 13). Būtent to jis ir nepadarė. Anthony Giambrone OP iš Ecole Biblique taip pateikia tris jo atsakymus: „Taip, Viešpatie, aš myliu Tave labiau nei jie ir labiau nei kitus. Tu esi daugiau, Tu esi mano draugas“; tuomet „Phileo: Aš tai pasakiau ir turiu tai omenyje. Tu esi mano draugas“; ir galiausiai: „Tu viską žinai, Tu patyrei, kad myliu visa draugystės meile“ (The Bible and the Priesthood: Priestly participation in the One Sacrfice for Sin:Baker Academic, Grand Rapids, p.185f.).
Atkreipkite dėmesį į švelnią ironiją – Petras sako: „Tu mane pažįsti.“ Tą liūdną naktį jis neigė, kad pažįsta Jėzų, bet Jėzus pažįsta jį. Anot ankstyvosios legendos, Petras vėl suklups per Nerono persekiojimą. Bėgdamas iš Romos, jis sutiko į miestą einantį Kristų. Jis klausia savo Viešpaties, kur eini? Quo Vadis? Vėl mirti. Galiausiai Petras parodo tą didžiausią iš visų meilių, kurią du kartus išpažino ir išsižadėjo; gyvenimo pabaigoje jis lieka ištikimas savo meilės įžadui. Tai suteikia drąsos visiems mums, kai suklumpame.
Pasitikėti, net jei tai atrodo kvaila
Taigi, tai yra labai svarbi pamoka šiam Sinodui. Jėzus pasitikėjo Petru ir patikėjo jam kaimenę, nors iki šiol jis buvo nepatikimas. Bažnyčia yra pastatyta ant uolos – Dievo nepelnyto pasitikėjimo Simonu Petru. Ar išdrįsime pasitikėti vieni kitais, nepaisant kai kurių nesėkmių? Nuo to priklauso šis Sinodas.
Vienas pavyzdys: ne paslaptis, kad Fiducia Supplicans sukėlė daugelio pasaulio vyskupų nerimą ir pyktį. Kai kurie šio Sinodo nariai jautėsi išduoti. Tačiau Bažnyčia taps patikima bendruomene tik tada, jei rizikuosime kaip Viešpats pasitikėti vieni kitais, net jei buvome sužeisti. Viešpats vis iš naujo atsiduoda į mūsų rankas, per kiekvieną Eucharistiją, nors mes vis iš naujo Jį išduodame. Seksualinės prievartos krizė skaudžiai išmokė, kad pasitikėjimas negali būti neatsakingas, keliantis pavojų kitiems, ypač nepilnamečiams. Tačiau pasitikėjimas apima mūsų pačių riziką būti sužeistiems.
Pasitikėjimo krizė vyrauja visame pasaulyje. Visų partijų politikai sako, kad kitų partijų politikais negalima pasitikėti, ir taip toliau. Ir, žinoma, jau niekas nebepasitiki politikais. Visame pasaulyje jaunimas praranda pasitikėjimą demokratija. Melagienos ir manipuliavimas žiniasklaidoje reiškia, kad negalime pasitikėti sakoma tiesa. Reikalaujame vis daugiau atskaitomybės, tyrimų ir ataskaitų, tačiau neišsklaidomi įtarimai, kad kažkas išsisukinėja. Pasitikėjimo krizė skatina žmones elgtis nepatikimai, nes visi kiti tikrai taip elgiasi. Klemensas Aleksandrietis III a. rašė, kad turime „surizikuoti pereiti į Dievo stovyklą“ (Proteptique X, 93. Quoted A.G p. 128). Tai stovykla tų, kurie pasitiki Viešpačiu ir vieni kitais, net jei tai atrodo kvaila. Negalime sakyti: „Nerizikuosiu vėl būti sužeistas.“
Prie šv. Pranciškaus Asyžiečio pribėgo valstietis ir paklausė, ar jis yra Pranciškus. Tada tarė: „Nebūk kitoks, nei atrodai, nes daugelis žmonių tavimi pasitiki.“ Šie žodžiai mane sukrėtė. Jei tik jie žinotų! Milijonai žmonių nebepasitiki mumis, ir ne be pagrindo. Turime vėl kurti pasitikėjimą, pradėdami vieni nuo kitų šioje asamblėjoje.
Kai buvau išrinktas dominikonų magistru, paklausiau patarimo savo pirmtako, nuostabaus airio. Jis atsakė: „Visų pirma, keliaudamas po atokias vietas visada turėk tualetinio popieriaus užpakalinėje kišenėje. (Labai išmintinga!) Antra, pasitikėk broliais. Ordinas balsavo pasitikėdamas tavimi. Turi pasitikėti broliais. Provincijolas kartais priims sprendimus, kurie suglumins ir su kuriais nesutiksi. Išskyrus išskirtinius atvejus, pasitikėk jais.“ Šv. Dominykas pasitikėdamas naujokais išsiuntė juos pamokslauti, nors cistersai buvo įsitikinę, kad visi išsilakstys. Pasitikėjimas suriša Petro tinklą.
Vienas iš mūsų provincijolų buvo geras brolis, bet jis kovojo su alkoholizmu. Mano nuostabai, jį perrinko. Didžiavausi, kad provincijos kapitula surizikavo, ir patvirtinau jo išrinkimą. Nors prisiminiau amerikietį dominikoną, turėjusį problemų su gėrimu ir nuėjusį pas gydytoją. Gydytojas pasakė: „Tėve, pats geriausias dalykas, kurį galėtumėte padaryti, būtų visiškai atsisakyti gėrimo.“ Brolis atsakė: „Gydytojau, nesu vertas paties geriausio. Koks yra antras geriausias dalykas?“
Galiausiai viskas remiasi pasitikėjimu Dievu, kuris patiki save mums. Tikime, kad su Dievo malone šis Sinodas duos vaisių, nors ir negalime numatyti, kokių, ir jie gali būti ne tokie, kokių norime.
Pierre Teilhardo de Chardino SJ eilėraštis (Laiškas dukterėčiai, iš knygos Hearts on Fire):
Pirmiausia pasitikėkite lėtu Dievo veikimu.
Iš prigimties visuose dalykuose esame nekantrūs: nedelsiant pasiekti tikslą.
Norėtume praleisti tarpinius etapus.
Esame nekantrūs keliaudami į kažką nepažinto, kažką naujo.
Ir vis dėlto tai yra visos pažangos dėsnis,
kad ji pasiekiama pereinant keletą nestabilumo etapų,
ir tai gali užtrukti labai ilgai.
Kitas jėzuitas (esu didžiadvasiškai nusiteikęs!), Gregory Boyle’as: „Mūsų Dievas yra tas, kuris laukia. Kas mes tokie, kad to nedarytume? Užtruks tiek, kiek reikia didžiajam posūkiui. Laukite to“ (Tattos on the Heart, p.113).
Atgailaujančio nusidėjėlio autoritetas
Jėzus paveda Petrui ganyti savo avis. Mano avis, sako Jėzus, ne tavo. Petras turi būti geruoju ganytoju, išvedančiu avis iš ankšto avių gardo, kad jos ganytųsi plačiose pasaulio ganyklose, kur tyko vilkai. Jis pažįsta savo kaimenę vardais, ir jie pasitikės jo balsu. Visi pakrikštytieji pašaukti į Kristaus karalystę būti ganytojais: ganytojais savo šeimose, mokyklose, tarp kaimynų. Tėvai, mokytojai, pasauliečiai vadovai – visi pašaukti būti ganytojais, pažįstančiais savo avis vardais ir įgyjančiais jų pasitikėjimą. Visiems tenka nepaprasta atsakomybė – rūpintis Viešpaties avimis.
Tačiau Jėzus skiria Petrui konkretų vaidmenį bendruomenėje kaip gerajam ganytojui. Tai būtent mūsų įšventintųjų dvasininkų vaidmuo – vesti avis iš ankštos introvertiškos bažnytinės ganyklos į plačias pasaulio erdves. Iš zakristijos į viešą aikštę. Deja, dažnai paaiškėja, kad dvasininkai itin įtariai žiūri į sinodinį kelią ir jam priešinasi. Kokius įgaliojimus turi Petras ir jo įpėdiniai?
Sara Paris iš Edinburgo universiteto rašė: „Petro autoritetas yra atgailaujančio nusidėjėlio autoritetas“ (iš asmeninio susirašinėjimo). Jis gali vesti kaimenę į Dievo malonės ganyklą, nes jam pačiam jos akivaizdžiai reikia. Popiežius Pranciškus 2015 m. viename interviu sakė: „Esu nusidėjėlis... Esu tikras, kad toks esu. Kad esu nusidėjėlis, į kurį Viešpats pažvelgė gailestingu žvilgsniu. Kaip kaliniams Bolivijoje sakiau, esu žmogus, kuriam atleista (plg. Lk 5, 8)“ (Credere). Tai džiugus ganytojų autoritetas. Esame žmonės, kuriems atleista. Galime nusimesti sunkią pranašumo kaukę, naštą apsimesti labai jau šventais. Eucharistijos pradžioje kunigas mus visus sutelkia į vienybę, kai prisimename „savonuodėmes“, ne kitų! Tai mūsų vienybė, maloningas atleidimas. Daugumoje vienuolinių ordinų kai kas nors prašo būti įvilktas, užduodamas klausimas: „Ko prašote?“ Į jį atsakoma: „Dievo ir jūsų gailestingumo.“
Atgailaujančio nusidėjėlio džiaugsmas – žengti į meilės kupiną Dievo teismo šviesą ir atrasti save be galo mylimą. Kardinolas Bazilijus Hiumas yra pasakęs, kad „teismas – tai šnabždėjimas gailestingam ir užjaučiančiam Dievui į ausį savo gyvenimo istorijos, kurios niekada nepajėgiau papasakoti... Daugelis mūsų turi istoriją ar bent jos dalį, apie kurią niekada niekam negalėjo papasakoti. Baimė būti nesuprastam, nesugebėjimas suprasti savęs, nežinojimas tamsiųjų paslėpto gyvenimo pusių ar tiesiog gėda daugeliui žmonių labai trukdo... Koks palengvėjimas bus, kai galėsime laisvai ir iki galo šnabždėti į tą gailestingą ir užjaučiančią ausį. Juk to Jis visada norėjo“ (To be a Pilgrim, p. 228).
Pakrantėje Petras dar nebuvo pasirengęs papasakoti apie tai, kad jam pačiam reikia atleidimo. Ta diena ateis. Pirmą kartą apie Petro Jėzaus išsižadėjimą pasakojama Morkaus evangelijoje, kuri dažnai vadinama Petro atsiminimais. Šv. Morkus žinojo apie Petro nesėkmę, nes Petras ja pasidalijo su savo bendruomene Romoje. Nerono persekiojimo metu Bažnyčia iš esmės žlugo, krikščionys išduodavo vieni kitus. Atrodo, kad būtent tada Petras pripažino savo nesėkmę: „Tu išdavei Viešpatį. Kaip ir aš!“
Instrumentum laboris (Sinodo darbiniame dokumente, red. past. ) sakoma, kad dažnai reikalaujame, jog Dievo tauta būtų atskaitinga hierarchijai, tačiau ir hierarchija turi būti atskaitinga Dievo tautai (75, 76). Tamsiausiu metu Petras atsiskaitė savo tautai. Tai jo gėdą pavertė džiaugsmu. Tokia ganytojo tarnystė vienybei – suburti, kad „išdrįstume tarti Tėve mūsų“. Taigi dvasininkų elitizmas yra ne tik nuolankumo stoka, bet ir kunigiškosios tapatybės paneigimas. Tai tarsi būti sodininku, manančiu, kad jo darbas – išrauti gėles.
Gyventi, o ne išgyventi
Galiausiai pabaigoje Petras įvykdo didžiausią meilės aktą. „Nėra didesnės meilės, kaip gyvybę už draugus atiduoti.“ Kunigas yra dieviškosios draugystės tarnas. Instrumentum laborisįspėja, kad kunigai dažnai kalba apie „tam tikrą nuovargį, susijusį visų pirma su izoliacijos, vienatvės, atkirtimo nuo sveikų ir tvarių santykių pojūčiu, taip pat apie tai, kad juos slegia reikalavimas atsakyti į visus poreikius“ (35). Sinodas atrodo kaip dar vienas dalykas, kurį turi padaryti žmonės, jau ir taip nepaprastai užisėmę.
Kunigo pagunda – būti vienišiumi, viską daryti pačiam. Tačiau tai prieštarauja jo pašaukimui, pašaukimui į draugystę: draugystė su Dievu, draugystė su pasauliečiais, draugystė su tais, kurie atsidūrė pakraščiuose, draugystė su kitais broliais kunigystėje. Šv. Antanas Didysis dykumoje buvo visų draugu, nes tapo skaidrus. Peteris Brownas rašė: „Jis skleidė tokį magnetinį žavesį ir atvirumą visiems, kad bet kuris nepažįstamasis, sutikęs jį, apsuptą minios mokinių, vienuolių ir pasauliečių piligrimų, žinojo, kuris iš jų yra Antanas Didysis. Jį iš karto galėjo atpažinti kaip žmogų, kurio širdis buvo visiškai skaidri kitiems“ (Michael Heher, The Lost Art of Waling on Water ).
Štai kodėl skaidrumo ir atskaitomybės stoka žaloja pačią kunigo tapatybės esmę. Petro kaip nusidėjėlio skaidrumas yra jo autoriteto pagrindas. Negali būti jokio dangstymo. Iš mūsų nesitikima atvirai išpažinti visų savo nuodėmių, bet bent jau nebūti veidmainiais. Dievo tauta greitai atleidžia visa, išskyrus veidmainystę.
„Niekas neturi didesnės meilės už šią: gyvybę už draugus atiduoti.“ Daugelis kunigų iš tiesų jaučia, kad jie atiduoda savo gyvybę, atiduoda viską, yra perdegę ir išsekę. Kunigas Sean’as Connolly iš Anglijos būdamas jaunas rašė: „Kartais jaučiuosi tarsi milžiniška kempinė, sugerianti jų sunkumus ir išbandymus. Bėda ta, kad dažnai nėra kur savęs „išspausti“, todėl viskas tik kaupiasi ir kaupiasi“ (Simple Priesthood, p. 27). Jis turi draugų, kurie paliko kunigystę, nes norėjo susigrąžinti savo gyvenimą. Savaitės pabaigoje mokytojai jam šaukia: „Gražaus savaitgalio!“ Gražaus savaitgalio, dėl Dievo meilės! Jis sako: „Penktadienio popietę važiuojant namo kartais galvoje kirba mintis: argi nebūtų gražu vėl turėti savo gyvenimą“ (ten pat, p. 42).
Jėzus nesakė: „Aš atėjau, kad jūs išgyventumėte ir gausiai išgyventumėte.“ Prisiminkite tuos šventojo Irenėjaus žodžius: Gloria Dei est homo vivens –„Dievo šlovė yra žmogaus gyvenimas“. Guldyti savo gyvybę nereiškia guldyti savo kasdienybę. Tai nereiškia visko darymą vienam. Kardinolas Ratzingeris per Jono Pauliaus II laidotuves pacitavo šiuos žodžius: „Kitas tave perjuos. Ir šioje bendrystėje su kenčiančiu Viešpačiu jis nenuilstamai, su vis nauju įkarščiu, skelbė Evangeliją, meilės iki galo slėpinį (plg. Jn 13, 1).“ Gyvybės atidavimas yra meilės aktas, o ne nesibaigiantis darbas. Draugystė – tai mokėjimas būti su žmonėmis ir džiaugtis jų draugija. Tai pasidalytas laisvalaikis ir juokas, kaip tada, kai Jėzus puotavo su nusidėjėlėmis ir mokesčių rinkėjais.
©synod.va / Lagarica nuotrauka
Kiekvienas turi ką pasiūlyti
Taigi Petras apdovanotas atgailaujančio nusidėjėlio kompetencija. Tačiau tai ne vienintelė kompetencija šioje ištraukoje. Jėzus sako Petrui: „Sek paskui mane.“ Petras pažvelgia į mokinį, kurį Jėzus mylėjo ir kuris jau seka paskui Viešpatį, ir klausia: „O kas šitam bus?“ Jėzus atsako: „O kas gi tau?“ Mylimasis mokinys paženklintas savuoju įgaliojimu, kompetencija. Jis pamatė tuščią kapą ir įtikėjo. Mes tyrinėjome jo liudijimą ir „žinome, kad jo liudijimas tikras“ (Jn 21, 24). Būdamas ant kryžiaus Jėzus paveda savo motiną jo globai.
Kiekvienas iš jų paklūsta kito įgaliojimui. Petras pripažino Mylimojo mokinio kompetenciją naktį prieš Jėzaus mirtį, kai šis paprašė Jėzaus paklausti, kas Jį išduos. Tikriausiai būtent Mylimiausiasis mokinys pasinaudojo savo autoritetu, kad įleistų Petrą į vyriausiojo kunigo namus. Tačiau ir Mylimasis mokinys paklūsta Petrui. Jis bėga prie kapo ir atbėga ten pirmas, bet paiso Petro viršenybės ir leidžia jam įeiti pirmam.
Ganytojų vaidmuo – nesusireikšminti ir gerbti kiekvieno, kuriuo rūpinasi, kompetenciją. Kiekvienas turi ką pasiūlyti. Vincentas Donovanas buvo kunigas misionierius, dirbęs su masajais Rytų Afrikoje. Ilgą laiką jis svarstė apie savo kaip kunigo vaidmenį. Ir atrado: „Jis neturi būti tas bendruomenės narys, kuris geriausiai išmano teologiją, teologas. Jis neturi būti bendruomenės pamokslininkas ar evangelistas. Jis neturi būti pranašas. Jis neturi būti svarbiausias bendruomenės narys ta prasme, kad daugiausiai prisidėtų prie įnašo, kuriam bendruomenė kada nors būtų pajėgi. Tačiau jis turi būti visos bendruomenės židinys, tas, kuris įgalintų bendruomenę veikti – tiek garbinant, tiek tarnaujant... Jis turi būti ženklas, liudijantis jų vienybę su išore, visuotine Bažnyčia. Jis turi būti jų kunigas“ (Christianity Rediscovered: An Epistle from the Masai London, p.144f ).
Mylimo mokinio įpėdiniai yra visi tie, kurių akys atsiveria, kad pastebėtų nepažįstamąjį ant kranto ir paskelbtų: „Tai Viešpats!“ Motina Teresė iš Kalkutos pamatė Viešpatį, mirštantį Kalkutos gatvėse. Savo įgaliojmą turi ir Marija Magdalietė, kaip toji, kuriai Prisikėlęs Viešpats prabilo pirmiausia, apaštalų apaštalė. Jos švelni meilė atveria ją susitikimui su Jo buvimu. Tomo autoriteto pagrindas – aistra tiesai. Kiekvienas iš jų paklūsta kitam. Konkurencija yra gero autoriteto Bažnyčioje priešas. Šventasis eremitas dykumoje atrėmė visus demonų pulko antpuolius. Tačiau šėtonas priėjo ir pašnibždėjo jam į ausį: „Tavo brolis tapo Aleksandrijos vyskupu.“ Šventasis eremitas pratrūko įniršiu. „Štai kaip tai daroma!“ – tarė šėtonas.
Tegu šiame Sinode atpažinsime vienas kito kompetenciją ir jai paklusime. Kokių naujų tarnysčių reikia, kad Bažnyčia pripažintų jų įgaliojimus ir pavestų juos vykdyti? Evangelija nušviečia daugelį tų, anuomet veikusių kaip įgaliotiesiems. Elkimės taip ir šiandien. Juk šiandien yra vienintelė diena, kurią turime. Carpe diem!
