Rimantė Tamoliūnienė
Vytautas Tamoliūnas. Nuotrauka iš asmeninio archyvo.
Žmogaus kūryba – tarsi veidrodis, atspindintis jo vidinį pasaulį. Tai, ką pamatome, išgirstame viename ar kitame meno kūrinyje, yra ir dalis tiesos apie patį autorių. Artėjant Prisikėlimo šventei norisi prisiminti menininką Vytautą Tamoliūną (1955–2009), kurio gyvenimas ir kūryba gali įkvėpti vilties ir sustiprinti tikėjimą. Dailininko tapyba iškalbingai liudija jo vidinio gyvenimo transformacijas: nuo bohemiškos jaunystės maišto ir „gyvenimo druskos“ skonio iki sūnus palaidūno sugrįžimo į mylinčio Tėvo glėbį. Šiais metais Vytautas būtų šventęs 70-ąjį gimtadienį, tad jubiliejinė data tampa dar viena paskata pažvelgti į tapytojo, anksti palikusio šį pasaulį, kūrybą, kurioje atsiskleidžia nueitas ieškojimų kelias.
Vytauto Tamoliūno kūrybinis palikimas nesiliauja žavėti jo talento gerbėjus. Tačiau tam, kad šis kūrybiškumas atsiskleistų pilna jėga, menininkui reikėjo įveikti įvairius išbandymus, tarsi kopiant į stiklo kalną, kol pasiekus reikiamą aukštį ir atsigaivinus krikščioniškos pasaulėjautos versmėje kūrybos skrydis įgavo laisvę ir lengvumą. Tuomet net paprasti, gal net kasdieniniai vaizduojami motyvai tapo pajėgūs perteikti subtilų sakralumo lygmenį ar užčiuopti būtį, besiskleidžiančią lietaus šuoruose, žolės šnarėjime, brėkštančio ryto tyloje...
Pirmosios dailininko kūrybinės paieškos prasidėjo dar studijuojant taikomosios dailės technikume, tuomet vadintu „Stepžukiu“. Ankstyvojo periodo darbai – vieni persmelkti siurrealistine menininko fantazija, kiti kupini grotesko ir kandžios satyros tai realybei, kurią diktavo sovietinė ideologija. Tokių darbų rodyti viešai buvo neįmanoma, tad daugiausiai juos matydavo tik savi žmonės.
Vėlesnį autoriaus kūrybos periodą galima įvardyti „tarp šviesos ir tamsos“. Kūryboje prasiveržė ryškios kontrastingos spalvos, sodri pastozinė tapyba. Darbai gana ekspresyvūs, kupini įtampos, vieni žaižaruojantys, kituose nemažai tamsių, niūrių tonų, besiveržiančio vienišumo ir kančios. Pastarąjį stilistinį braižą ir estetinių išgyvenimų ypatumus lėmė tuo metu gana laužytas Vytauto gyvenimas. Pats autorius apie šį laikotarpį yra kalbėjęs, kad pernelyg neramus buvo tada jo gyvenimas. Bohemiškas... Viena jo paroda taip ir vadinosi – „Nerami ramuma“.
Prasidėjęs Atgimimas keitė mąstymą ir jausmus, grąžino pasaulėžiūrines vertybes. Tačiau išsivaduoti iš jau įsismelkusios priklausomybės buvo nelengva. Tuo metu Paberžėje tėvas Stanislovas kartą per mėnesį aukodavo šv. Mišias už priklausomybę svaigalams turinčius žmones. Vytautas pabandė ieškoti pagalbos ten ir... priklausomybė buvo įveikta! Prasidėjo geras, šviesus periodas.
„Kančios ir džiaugsmo ašarų lietus“. Drobė, aliejus, 1997
Didelę įtaką Vytauto kūrybai padarė krikščioniškų tiesų atradimas. Atsirado tapybos ciklas „Pamąstymai apie kryžių“, kuris žymėjo prisilietimą prie krikščionybės, jo sieloje vykusius pokyčius ir ieškojimus. Drastiškus, kartais minorinius tonus keitė išgryninta spalvų poetika, o ekspresyvūs kryžiaus motyvai kvietė pereiti iš tamsos į šviesą, iš liūdesio į džiaugsmą, iš nevilties į viltį... „Kryžiaus pamokymas, iš pradžių papiktinimas ir kvailystė, tampa Dievo galybe ir išmintimi. Jis atskleidžiamas kaip vienintelis tikrai veiksmingas kelias į gyvenimą, kelias meilės, kuri nuginkluoja visus mūsų atsakymus, neversdama mūsų, perkeisdama juos iš vidaus“, – rašyta parodos buklete; deja, šią ištarą, kaip ir darbą „Pelenų dienos kryžius“, netrukus patikrino pats gyvenimas. Kitų metų Pelenų trečiadienį gimusiai dukrelei atlikta širdies operacija buvo nesėkminga, ir netekties kančia Vytauto kūrybą išskaistino bei išgrynino tarsi žaizdras. Po tokio gyvenimo lūžio it fontanas prasiveržė naujas kūrybos laikotarpis.
Iš esmės pasikeitė darbų stilistika: vietoj pastozinės tapybos – tūkstančiai mažų brūkšnelių; pagrindiniu kūrybos leitmotyvu tapo gamtos pavidalų fragmentai – vandenys, žolynai, pievos, darbuose virsdavę savotiška optine meditacija. „Esu teptukas Dievo rankose. Kai tapau, jaučiuosi lyg medituočiau. Tie darbai mano įmelsti“, – sakydavo Vytautas. Iš tiesų kasdieniški gamtos motyvai, kuriantys vientisą meninio vaizdo audinį, buvo pakeliami į skaidraus sakralumo lygmenį, kartu perteikiant nenusakomą ramumo pojūtį. Jau patys parodų pavadinimai – „Sielos lietus“, „Ramumos“, „Vandenai“, „Gyvasis vanduo“, „Žolynų misterija“ – kalba apie menininko bei gamtos kaip kūrinijos santykį. Jo paveikslai, vaizduojantys labai supaprastintus gamtos motyvus – pievos ar vandens fragmentą – tarsi sudvasina kasdienybę, išryškina meditatyvaus sakralumo pradą. Monotoniški potėpiai išsiskleidžia lengvai plevenančiu linijų šydu, spalvos srovena it vandens kuriama muzika, kol išsikristalizuoja autoriaus stilistika, leidžianti atpažinti jį kaip įstabių brūkšnelių meistrą. Žolės šnarėjimas, lietaus lašelių šuorai, brėkštančio ryto tyla, vandens paviršiaus raibuliavimas išeina už matomo ir liečiamo pasaulio ribų ir tampa kerinčia būties paslaptimi. Šie abstrahuoti gamtos fragmentai, nutapyti daugybe ilgų, plonų potėpių, sukuria judančio paviršiaus iliuziją, o susiliejančių spalvų niuansai – vaizdo švytėjimo įspūdį.
„Ugniniai žolynai“. Drobė, aliejus. 2003
„Stichiškuose žolynuose simetrijos mažoka, užtat mistinio švytėjimo – apstu. Tas augalų švytėjimas yra esminė jo darbų tema ir holistinis jungiantis principas. Žolė ypatinga tuo, jog tai pirminis, trapiausias ir subtiliausias kosminės gyvybės judesys, kurį įžvelgti gali tik labai subtili ir gyvybės kaip vandens ištroškusi sąmonė“, – taip apie „Žolynų misterijos“ parodą atsiliepė Vytauto jaunystės draugas, rašytojas bei literatūrologas, kritikas Regimantas Tamošaitis.
Iš naujo atgaivinti bei parodyti vandens – gyvybę teikiančios jėgos, apsivalymo, tyrumos, atsinaujinimo, gyvybės syvų – simboliką tapytojas siekė ir parodose „Vandenai“, „Gyvasis vanduo“ (pastarasis darbas yra Alytaus Šv. Kazimiero bažnyčioje šalia krikštyklos). Kartais norėdamas atskleisti įvairias vandens pajautas, autorius ne tik panardindavo žiūrovų žvilgsnį gaivinančiame vandenyje, bet parodų atidarymo metu malšindavo jų troškulį gyvuoju Lietuvos šaltinių vandeniu, nuo seno garsėjančiu gydomosiomis galiomis.
Smulkiais potėpiais kurdamas mirgantį, tarsi judantį paveikslų paviršių dailininkas, pasitelkęs vaizdo skaidrumą, kartu įkraudavo drobę savotišku vidiniu magnetizmu, nes tapydamas jis dažnai melsdavosi rožinį. Apskritai Vytautas niekada neapsimetinėjo ir liko ištikimas sau, nors ir prisipažino, jog būti gyvenimą bei viltį teigiančiu menininku nelengva, nes tenka plaukti prieš srovę, gali tapti nemadingas, atrodyti sentimentalus, o to šiuolaikinis meno pasaulis netoleruoja.
Vytauto kūryba – vidinių išgyvenimų dienoraštis, jo savimonės atvertis, užrašyta kristalizuota meno kalba, sudaro lemtingąją ir didžiąją jo paties gyvenimo knygos dalį. Todėl Tamoliūno bandymas užčiuopti Dievo kūrinijos pulsą, jos šventą buvimo paslaptį, grąžina žiūrovą prie tikrų ir paprastų dalykų, kviečia įsižiūrėti ir pamatyti, kiek daug viltingos šviesos yra šalia mūsų ir mumyse.
„Vytauto bažnyčia“. Drobė, aliejus. 2001
P.s. Vytauto Tamoliūno retrospektyvinė kūrybos paroda 2005 m. balandžio ir gegužės mėn. vyks Šakių raj. Lukšiuose, Zyplių dvare.
