Zita VasiliauskaitėMes suvokiame aplinkinį pasaulį, kitus žmones, patys save. Nuo to, ar teisingai, priklauso mūsų gyvenimo kokybė, santykiai su aplinka. Būna, kad žmogus kitų pasiekimus pervertina, o savo sumenkina. Apie tokius žmones sakome, kad jiems būdingas nevisavertiškumo kompleksas. Šie žmonės dažnai kreipiasi psichologinės pagalbos ir tą problemą sėkmingai įveikia.
Sudėtingiau yra tiems, kurie ne nuvertina, bet pervertina save. Mat visas savo nesėkmes jie linkę sieti ne su savo klaidomis, o su aplinkiniais, neva kiti sąmoningai jiems kenkia. Be to, jie nuolat pabrėžia savo pranašumą, ir kiti šalia jų jaučiasi nevykėliais. Kaip tokių žmonių atsiranda ir kaip jiems sekasi iš tikrųjų?
Savęs pervertinimas
kaip charakterio savybė
Kas būdinga save pervertinantiems? Pirmiausia jie mano, kad jų charakterio savybės yra tik teigiamos. Savo trūkumų nemato, skirtingai nei kitų. Toks žmogus nesigėdija elgtis egoistiškai, dažnai su kitais yra agresyvus, juos menkina. Vadovaujasi nuostata, kad aplinkinis pasaulis yra priešiškas, todėl norėdamas nuo jo apsiginti puola pirmas. Čia jam labai parankios šiuolaikinės technologijos, mat jis yra uolus neigiamų, piktų komentarų anoniminis autorius. Ir apskritai jis visada ir visur savo nuomonę stengiasi pateikti kaip visa išmanantis ekspertas, nors toks, deja, nėra. Jis jautriai reaguoja į kritiką ar net nepritarimą jo nuomonei. Susidūręs su nepritarimu, skuba apkaltinti kitą jo nuomonės negerbimu. O kodėl pastarasis turėtų ją gerbti, jei ji nepagrįsta dalykinėmis žiniomis ar tos srities išmanymu?
Save pervertinantis žmogus yra konfliktiškas, nes visada pasiruošęs kovoti už savo teisumą bei pranašumą. Tokia būsena yra labai varginanti ir tai atsiliepia jo emocinei būklei. Todėl save pervertinantis žmogus po pasitikėjimo savimi kauke dažnai slepia nerimastingumą, nuolatinę vidinę įtampą. Aišku viena: su tokiu žmogumi nemalonu bendrauti, todėl aplinkiniai stengiasi su juo turėti kuo mažiau reikalų. Kitaip sakant, santykiuose su kitais jis patiria nesėkmę ir ją kompensuoja trumpalaikiu malonumu jaustis pranašesniu už kitą.
Toks žmogus dažnai imasi jo gebėjimų, žinių neatitinkančių pareigų. Tai ypač akivaizdu kai kurių vadovaujančių asmenų veikloje. Juk neretai būna, kad į pareigas skiriamas ne dėl gero tos srities išmanymo ar tinkamų charakterio savybių, o dėl to, kad yra giminė, pažįstamas, bendrapartietis ir pan. Tačiau pats žmogus yra įsitikinęs, kad būtent jis tinkamas tam postui. Tada vargas ir pavaldiniams, kurie dažniausiai geriau išmano darbą, ir pačiam žmogui, kuris neretai dėl savo nekompetencijos tampa pajuokos objektu.
Nors ir būdami geros nuomonės apie save, šie žmonės dažniausiai yra nelaimingi, jiems nesiseka nei asmeniniame gyvenime, nei darbinėje veikloje. Kartais žmogui taip svarbu išsaugoti gerą nuomonę apie save, kad jis vengia veiklos, kurioje patirtų nesėkmę. Taip įsikalina stabdydamas savo profesinį ir asmenybės augimą.
Jei patyrinėsime giliau, pamatysime, kad šie žmonės yra netinkamo auklėjimo šeimoje aukos. Vaikas mokosi save vertinti pagal tai, kaip jis yra vertinamas savo šeimoje. Jei vaikas pervertinamas, girdi tik pagyrimus ir žavėjimąsi juo (beje, dabar ši nuostata labai madinga), tai išmoks vertinti save tik teigiamai. Vėliau ši savybė vystysis ir tik stiprės bei neigiamai paveiks jo gyvenimo kokybę.
Savęs pervertinimas kaip klaida
Psichologinės pagalbos kreipiasi žmonės, kurie gyvenime padarė rimtų klaidų, nes konkrečioje situacijoje pervertino savo jėgas bei galimybes. Štai buvo laikas, kai bankai dalijo kreditus kone visiems norintiems. Ir žmonės jais naudojosi, statėsi didelius namus, pirko prabangius automobilius manydami, kad lengvai išsimokės skolas. Negalvojo, kad gali ateiti krizė (tada, kas pamenate, net tokio žodžio kasdienėje kalboje nevartojome), dėl kurios netektų darbo bei nuolatinių pajamų, kad gali netekti sveikatos ir pan. Kitaip sakant, pervertino save ir dėl to vėliau atsidūrė sunkioje gyvenimo situacijoje.
Kartais žmonės nepamatuoja ir savo psichinių jėgų. Jiems atrodo, kad labai pasistengę galės pasiekti visko gyvenime. Jie imasi veiklos, kuri reikalauja iš žmogaus beveik viso laiko, tad jo nelieka net kokybiškam poilsiui. Kai kurie jų pradeda vartoti alkoholį ar psichotropinius vaistus, nuo kurių tampa priklausomi, arba atsiranda psichinės sveikatos problemų – nerimo sutrikimų, depresijos požymių, „perdegimo sindromas“ ir pan. Aišku, tai paveikia šeimos finansus, santykius su artimaisiais, padidėja skyrybų tikimybė, atsiranda rimtų vaikų auklėjimo spragų ir t. t.
Būna, kad žmonės leidžiasi į rizikingas avantiūras, manydami, kad vis tiek kaip nors „išplauks“. Štai išvažiuoja studentai vasarą padirbėti į užsienį, nors nėra tam pakankamai pasiruošę. Beje, taip pat yra ir su darbu užsienyje. Žiniasklaidoje dažniausia matome tik sėkmės istorijas, o nelaimingų istorijų yra nemažiau. Taigi jie sugrįžta į namus sugadinę sveikatą, nusivylę pasauliu ir savimi. Arba būna, kad žmogus pasirenka studijas, neatitinkančias intelektinių gebėjimų. Pamenu, studentas kreipėsi psichologinės pagalbos, nes jam nesiseka mokslai. Pasirodo, šeimoje buvo nuspręsta, kad perspektyviausia yra studijuoti informacines technologijas, todėl jas ir pasirinko. Kai pasidomėjau, kaip jam sekėsi tikslieji mokslai mokykloje, paaiškėjo, kad sunkiai. Studentas jau treti metai studijuoja pirmame kurse, praranda laiką, pinigų, sveikatą, o studijų pabaigos nematyti.
Tiesa, kiekvienas kartais suklysta vertindamas save. Juk būna, kad apsiimame darbo, veiklos, kuri reikalauja gerokai daugiau pastangų ir laiko, nei planavome. Tada jau reikia blaiviau įvertinti situaciją ir padaryti atitinkamas išvadas – arba to atsisakyti, arba kitą kartą teisingiau apsvarstyti savo galimybes. Tai nėra labai lengva, nes paprastai tokius nepamatuotus sprendimus priimame iš geriausių paskatų, pavyzdžiui, noro padėti artimui, pagerinti savo įvaizdį ar finansinę padėtį ir pan. Neretai žmogus mano, kad yra nepakeičiamas ir šeima ar darbovietė be jo neišgyvens. Bet štai dėl nenumatytų aplinkybių, pavyzdžiui, dėl sveikatos, turi gultis ilgesniam laikui į ligoninę. Tačiau pasaulis nesugriuvo, net artimieji ar bendradarbiai lengviau atsikvėpė, nes atsirado daugiau erdvės jų savarankiškumui, iniciatyvai.
Beje, savęs pervertinimas turi ir teigiamą aspektą. Tikriausiai dauguma žmonijai reikšmingų atradimų, geriausių meno kūrinių atsirado dėl to, kad tai padarė žmonės, kurie save pervertino. Tačiau dažniausiai jie nebijojo patirti nesėkmės ir aklai nesilaikė pernelyg teigiamo savęs vertinimo, juo labiau to nedemonstravo aplinkiniams. Ir vis dėlto mūsų gyvenimo kokybė ir sėkmė yra neatsiejamos nuo kuo teisingesnio savo savybių, gebėjimų bei galimybių suvokimo. Jei mes to nuolat sieksime, gyvenimas mums šypsosis kur kas dažniau.
