Tėvas Antanas Saulaitis SJ
Marijos Stanulytės nuotrauka
Misijinė Bažnyčia, sinodinė Bažnyčia – štai kur kreipiamas dėmesys visuotinėje katalikų Bažnyčioje jau kelerius metus. Sinodinė praktika, labai ryškiai atskleista Amazonijos devynių valstijų bendrame sąskrydyje, pasirodo, palaipsniui priimta ir kitur, ir antroje pagrindinio pastarojo Sinodo dalyje.
Augę laisvose šalyse turėjo daugiau galimybių pažinti ir patirti misijas, misijų reikalus, negu okupuotųjų šalių tikintieji. Nepaisant okupacijos, lietuvių ir kitų misijos Rusijos platybėse bei Sibire lieka amžinu sumanumo ir pasišventimo pavyzdžiu. Sunkios sąlygos skatino savo aplinkoje kovoti už tikėjimą, už tikinčiųjų teises, išlaikyti tradicijas ir tarnystes.
Mūsų šeimos atveju buvo puoselėta daugybė ryšių su savo lietuviška parapija Jungtinėse Valstijose – ne tik pamaldose, bet ir darželyje bei parapijos pradinėje, aštuonklasėje mokykloje. Visai palengva misija pajuntama, kai kiekvieną mokinį pasiekia mėnesinis katalikiškas iliustruotas žurnalas. Kiekviename numeryje kažkas iš tolimesnių kraštų ar išskirtinių sąlygų – mums misijinės vietos. Kartkartėmis mokyklą aplankydavo koks misionierius. Labiausiai visi anų laikų žmonės prisimintų ilgabarzdį kun. Antaną Sabaliauską, salezietį, dirbusį ir Azijoje, ir Pietų Amerikoje. Vaikams nuostabiausia būdavo, kaip jo barzda juda kartu su žandikauliu...
Vienu tarpu užėjo vajus iš Afrikos „pirkti vaiką“. Toks posakis, kai misijų fondui nusiunti 5 dolerius, tuo užtikrindamas vaikučio įtraukimą į bažnytinį globos ratą. Tais laikais tokia suma buvo suaugusio žmogaus alga už 10 valandų darbo. Kaip būdamas kokios šeštos septintos klasės mokinys tiek surastų? O vis dėlto norėjosi vieną kokį Petriuką išgelbėti, todėl reikėjo taupyti kiekvieną gautą, rastą ar uždirbtą centą, kol dvejus metus taupęs gausi pažymėjimą su vaikelio vardu. Gi sutaupai 10 centų, jei namo pareini tuos 8 km pėsčias, užuot važiavęs autobusu.
Šventųjų metų „Vilties piligrimai“ kaip tik ir nukreipia į judėjimą prasmingu keliu, kai paskutinieji šventieji 2016 metai buvo skirti Gailestingumui, o šie – Vilties temai. Jaučiame, kiek mus traukia koks nors planingas ar simbolinis kelias, kaip 500 km Camino lituano ar Šv. Jokūbo kelias iki Ispanijos pajūrio, Šv. Ignaco kelias šiaurės Ispanijoje, Lurdo ar Fatimos šventovės. Kelionė Šventojoje Žemėje, iš bet kur Lietuvoje – į Šiluvą ar į Aušros Vartų atlaidus, Vilniaus Kalvarijos, daugybė kitų. Jau vien Romoje galima nuvargti, norint kažką sekti. Pavyzdžiui, mieste ir apylinkėse esama 78-ios vietos, susijusios su jėzuitais, arba vien Romoje galima apeiti vietas, susijusias su Lietuva ir lietuviais pagal istoriko t. Pauliaus Rabikausko SJ sąrašą...
Piligrimai yra maldininkai, jie veikliai viliasi to, ko ir žmonės, ko krikščionys, Bažnyčia trokšta. Veikli viltis žiūri, kur gali prisidėti, kur mato trūkumus ar progas tobulinti, atnaujinti. Jei kartais nejaučiame ar nepastebime, užtenka pagalvoti, kas mūsų bažnytiniame gyvenime jau atnaujinta, papildyta, pritaikyta, nuo to klasikinio atvejo iš brangios lotynų kalbos – į kiekvieno kalbą. Vatikano II Susirinkimo įžvalgos nuolat minimos šiame Sinode, nors praėjo jau 60 metų ir dar ne visi siekiai įgyvendinti. Čia pasižymi, pagal bendras pastabas, Rytų Europa ir Pietų Afrika, kur buvusios santvarkos gyvenimo sąlygos savitos...
Skiriasi mūsų bažnytiniai vienetai – parapijos, vyskupijos, vienuolijos. Kur savo katalikiškoje aplinkoje randama paguodos, šviesos, paramos? Kokia tikinčiojo laikysena socialiniais ir visuomeniniais klausimais? Kas atsako už pamaldumo ir apeigų reiškinius? Kokios socialinės pastangos atsiliepia į rūpestį silpnesniais, paklydusiais, vargstančiais, augančiais ir kitais pagalbos ar paramos reikalingais, kaip ir vietovių sąlygos, taisyklės, viešos įstaigos mūsų aplinkoje? Esama vilties, kad visa tobulės dėl žmonių pastangų, ypač – nepailstančių rūpestingų žmonių įkvėpimu. Kokią paramą randa ir kokią paramą galėtų šeimoms suteikti mūsų bažnytinė sąranga, kaip praturtinamas tikslingas religinis ugdymas sakramentams ir iš viso kasdieniu gyvenimu?
Metų pabaigoje, pradžioje ar kita asmenine proga žmonės apmąsto, peržiūri savo kelią, stengdamiesi surasti, pastebėti teigiamus dalykus, paveikusius ir kasdienybę, ir pažiūras, ir elgseną, ir – siejant su šių metų mintimi – eisena, tai yra, piligrimyste, kryptinga kelione per gyvenimą. Ką palikti, ko imtis, kokie spręstini klausimai, kur savo pastangas kreipti ir kaip, su pagarba sau ir kitiems?.. Labai įdomu, kad sinodiniuose posėdžiuose tiek daug laiko skirta vieni kitų klausymuisi, tuoj pat reaguoti – išklausyti ir atsiliepti. Sinodo dalyviai labai dėkojo kitiems būrelio nariams už mintis, palaikymą, už pastabas ir bendrystės pojūtį rimtame bažnytiniame darbe, sielovadoje.
Palaipsniui pereinama iš Bažnyčios hierarchinio įvaizdžio, piramidės, trikampio, į apskritimą – žmonių ir dvasininkijos ratą, susirinkusį aplink viduryje esantį Jėzų Kristų.
