Antanas GAILIUS
Kartais gali pagalvoti, kad toks ilgas šiltas ruduo yra lyg Viešpaties dovana, leidžianti mums įkvėpti oro prieš sunkių klausimų laikus. Mat laikai ateina sunkūs ir nėra abejonės, kad jie nuolat kels mums sąžinės klausimus.
Tie klausimai jau ir šiandien mus kamuoja. Ką turime ir galime padaryti, regėdami, kaip klostosi įvykiai gretimoje Ukrainoje? Regis, ten lyg ir viskas aišku, regis, niekam net neturėtų kilti klausimų, kurioje pusėje ten teisybė. Bet juk viešojoje erdvėje klausimai jau keliami, jau pradedame svarstyti, kad ir pati Ukraina nesugeba susitvarkyti. Aišku, kad nesugeba, aišku, kad ji to nesugebėjo ir visą posovietinį laiką, tačiau dėl to Rusijos agresija ir jos pradėtas karas juk nepasidaro menkesni. Jau girdime balsų, kad ir sankcijas Rusijai gal reikėtų atšaukti, gal reikėtų, kaip dailiai sakoma, „normalizuoti“ su ja santykius. Manau, kad neilgai trukus ir atšauksime, ir normalizuosime, ir kad tai bus dar vienas mūsų didžiųjų sandėrių su nešvaria sąžine. Ir vėl galėsime valandžiukę apsigaudinėti, kad gyvename taikos ir linksmybės laikais, nors iš tikrųjų juk žinome ir žinosime, kad vyksta karas.
Atrodytų, kad tai, apie ką čia kalbu, susiję ne su kiekvieno mūsų asmenine, bet su vadinamąja pasaulio tautų sąžine. Nesunku pasiduoti iliuzijai, kad esame maži ir kad nuo mūsų kiekvieno paskiro valios niekas nepriklauso. Žinoma, kad kasdieniame gyvenime taip ir yra. Ne mano valioje pakeisti, kokį sprendimą padarys, tarkime, kuris nors Darbo partijos deleguotas ministras. Tačiau mano valioje padaryti viską, kas man įmanoma, kad Darbo partija netaptų valdančiąja.
Taip ir su didžiaisiais karo ir taikos klausimais. Nė vienas iš mūsų skyrium negalime paveikti Europos Sąjungos ar NATO sprendimų. Bet galime nenurimti ir galime neleisti, kad Rusijai pavyktų paslėpti savo karą nuo pasaulio akių.
Sąžinės problemas dažnai jaučiu ir šiapus, ir anapus savo mansardos lango. Turbūt pernelyg dažnai mes tenkinamės, sąžinę išmainydami į teisę. Visi jaučiame, kad esama didelės spragos tarp sąžinės ir įstatymo. Na, pavyzdžiui, prisiminkime, kiek gudrių apsaugų prisigalvojame, kurdami viešųjų pirkimų taisykles ir kokios tos mūsų pastangos vis dėlto nesėkmingos, jei pristingame sąžinės. Tiesą sakant, neretai labai panašu, kad visas tas apsaugas mes tik tam ir susigalvojame, kad galėtume savo nešvarią sąžinę nuraminti.
Apie sąžinę šįkart prakalbau ne tik dėl neramių karo nuojautų ir ne tik dėl artėjančių savivaldybių rinkimų, per kuriuos apie sąžinę vėl nedaug tekalbėsime, bet kiekvienas pagal sąžinę balsuosime. Ypatinga paskata man šįkart buvo Romoje vykęs Vyskupų sinodas. Ten, man regis, pajudinti dalykai, kurie net labai akivaizdžiai susiję su kiekvieno mūsų sąžine. Ko gera, šeima yra ta vieta, kuri be sąžinės sprendimų apskritai yra neįmanoma.
Ar ne todėl Vyskupų sinodas tapo ne tik Bažnyčios įvykiu, bet sulaukė ir didžiulio, kartais, sakyčiau, net graudžiai didelio žiniasklaidos dėmesio? Daug kam norėtųsi, kad Bažnyčia tiesiog įteisintų esamą padėtį, šitaip mus visus nuramindama. Visi jaučiame, kad čia kalbama apie mūsų gyvenimo šerdį, kuri tikrai nėra be problemų. Ir šįkart svajojame, kad kas nors prisiimtų mūsų sąžinės vaidmenį, kad galėtume kam nors perduoti klausimus, kurie kartais neleidžia užmigti.
Bet Bažnyčia to nepadarys. Galbūt atsiras Bažnyčios teisės pasikeitimų, kurie palengvins formaliąją gyvenimo pusę. Kol kas galime pasidžiaugti, sulaukę žinios apie tai, kad Bažnyčia rimtai mėgina suprasti dabarties bėdas. Sprendimų turėsime palaukti dar mažiausiai metus. Per tuos metus bus karštų ginčų, bus ir perdėm radikalių pasisakymų. Jų jau ir šiandien gausu.
O galų gale vis tiek viskas liks mūsų sąžinės dalykas. Ir to niekas negali pakeisti. Nebent mes patys mėgintume nutraukti su sąžine ryšius. Tik ar tas įmanoma? O jei įmanoma – ar galėtume gyventi pasaulyje, kuriame sąžinės nebeliktų?
