Elias Schupmann / unsplash.com nuotrauka
Fausta Palaimaitė
Fausta Palaimaitė šešerius metus dirba Kauno kalėjime, jos pagrindinė pareiga – nuteistųjų ir suimtųjų sielovada. Artumos paprašyta Fausta pasidalino jautriomis istorijomis iš sielovados kalėjime patirčių.
– Už ką „pakliuvote į kalėjimą“?
– Netyčia, draugai kalti! O jei rimtai – dirbau policijoje sielovadininke ir vis pasavanoriaudavau pas nepilnamečius nuteistuosius ir suimtuosius. Taip susipažinome, susibičiuliavome su kalėjimo direktoriumi Vytautu Lamausku, ir jo prašymą pasirūpinti nepilnamečių sielovada priėmiau, sutikau pabandyti. Buvau tikra, kad nepavyks, maniau, padirbsiu tris mėnesius (bandomąjį laiką) ir išeisiu. Ir taip – iki dabar...
– Kaip atrodo šis darbas?
– Per šešerius metus labai daug viskas keitėsi. Pirmiausiai dirbau su nepilnamečiais, labiausiai organizuodama renginius ir išvykas, vėliau atsirado ir suaugę. Dabar jaunimo visai mažai, vos apie 20 (pasikeitė baudimo sistema ir jie kitais būdais auklėjami, ne kalėjime, ačiū Dievui), daugiausiai laiko skiriu suaugusiesiems. Mano esminis tikslas – paskatinti žmogų kurti santykį su Dievu. Dažniausiai dirbu individualiai arba su 2–4 vyrų grupelėmis. Turiu daug vaizdinių paskaitų, liudijimų, katechezių. Tai labai palengvina. Tad pasikalbame, pažiūrime kokį nors vaizdo įrašą, paskui būtinai meldžiamės, kartais pagiedu giesmę su gitara, kartais skaitau Evangelijos ištrauką ir komentuoju, labai dažnai tenka daug klausyti ir kalbėtis. Pats svarbiausias susitikimo momentas yra pabaigoje (kartais pradžioje) malda: kelios minutės tylos, tuomet pasakau maldą už mano žmones ir visi drauge meldžiamės garsiai. Kartais tik rožinio slėpinį... Beveik visuomet yra tokių žmonių, kurie nori pasimelsti visą rožinio dalį. Tai tas momentas man šventų švenčiausias. Kartais vyrai turi mokytis žegnotis, skaito maldas iš lapo, nes nemoka, bet visada tai daro su pagarba.
– Ir galit pamatyti kokius nors savo tarnystės vaisius?
– Taip. Man pačiai – ramybė, džiaugsmas, tikėjimas, viltis, meilė. O jiems... gal tai tik Dievas žino. Aš neieškau jų vaisių. Einu į kiekvieną susitikimą kaip į galimybę paskelbti Evangeliją. Faktiškai nežinau, ar per 6 metus buvo nors viena diena, kad neįvyktų labai jautrių susitikimų, tokių, kai vyrams iš tiesų galiu pasakyti, kad jie Dievo mylimi, kad Dievas jų laukia, turi jiems pasiūlymą, kad reikalinga atgaila, atsivertimas. Jautru, kai vyrai tikrai labai sudėtingomis gyvenimo situacijomis dalinasi: skyrybos, artimųjų nusigręžimas, savo nusikaltimo, kaltės suvokimas... Pabūni su žmogumi, paklausai, pasikalbi, svarbiausia, pasimeldi, ir tai tikras patyrimas, kad Jėzus yra kartu. Fiziškai pajuntamas. Man tokie patys gražiausi momentai yra, kai vyrai nusprendžia krikštytis, kai po daugybės metų susiruošia išpažinčiai. Vienas jaunas žmogus atsivertė, priėmė krikštą, paskui po kiek laiko sužinojau, kad kalėjime mirė. Labai gaila, kad mirė, kita vertus, jei ne ši tarnystė, gal būtų taip ir miręs nepažinęs Jėzaus, nepriėmęs Krikšto. Daug vyrų lankosi mėnesį, du, šešis, išeina, ir juos užmirštu. Kadangi čia yra ir suimtieji, jie grįžta vėl – ar iš laisvės, ar iš kalėjimo, kuriame nuolat atlieka bausmę ir... iš karto pas mane. Pasakoja, ką jiems sakiau prieš metus, kokį liudijimą žiūrėjom, jie viską atsimena, ateina ir tęsia istoriją ten, kur pabaigė. Man tai yra vaisius – pasitikėjimo.
– Dažnai girdima nuomonė, kad nepilnamečiai ypač žiaurūs ir neįmanoma su jais susitvarkyti. Ar pavyksta?
– Praeitą savaitę vakare jau grįžtu į kabinetą, vienas šaukia iš krepšinio aikštelės: „Fausta, kada mane paimsit?!“ „Nebent dabar, nes greit eisiu namo.“ Jie meta krepšinio kamuolį ir dviese ateina į koplyčią. Aš tai žiūriu kaip į stebuklą. Mano vaikinai paprastai nežino, kas yra meilė. Į klausimą, ar yra nors vienas žmogus, kuris tave asmeniškai ir tikrai myli, jie negali atsakyti. Labai dažnai nežino, kaip ta meilė pasireiškia praktiškai. Aš dažniausiai švelniai su jais kalbuosi, asmeniškai. Suimtieji, ką nors nužudę ar sunkiai sužaloję, yra labai sumišę, išsigandę patys savęs. Paaugliams šiaip būdingas taisyklių laužymas ir tam tikras žiaurumas, bet kartu tame pačiame žmoguje yra ir švelnumo, ir meilės, priėmimo poreikis... Kažkaip man pavyksta suprasti juos, atjausti. Galbūt tik sielovadininkės vaidmeny, kitaip nepavyktų.
– O kas jums šioje misijoje sunkiausia?
– Nepasakyčiau, kad dabar čia yra kažkas sunkaus. Pradžioje, kol įgavau jų pasitikėjimą, išmokau jų bendravimo, pradėjau suprasti, koks jų gyvenimas, kaip dirbti. Neužsimiršti, gal tai sunkiausia. Tai reiškia, kad turiu susitikti kiekvieną ir būtinai jam paskelbti apie Jėzaus išgelbėjimą, kad reikia priimti kiekvieną asmeniškai, palydėti. Gal būtų paprasčiau kažką paplepėt... bet aš žinau, kad tada neatlikčiau savo tarnystės, todėl su visu rimtumu turiu skelbti Evangeliją, atvesti iki maldos. Tam reikia budrumo, pastangų.
– Ką jums pačiai reiškia šis darbas kalėjime?
– Kai baigiau Jaunimo sielovados studijas Popiežiškame saleziečių universitete, beveik prieš 20 metų, labai aiškiai susivokiau, kad norint realiai patirti Jėzų kasdienybėje, reikia tarnystės vargšams. Dar pabuvau metus misijose Brazilijoje ir galutinai tą išbandžiau, o grįžusi į Lietuvą labai ieškojau žmonių, kurie būtų mano susitikimo su Jėzumi sakramentas. Meldžiau Dievo, kad parodytų mano vietą, ir bandžiau: ir su priklausomais, benamiais, seneliais, globos namų vaikais... bet vis ne tai. Kažką darydavau ir neblogai, tačiau susitikimas su Jėzumi neįvykdavo. Ir savanoriavau kalėjime... Irgi ne tai. Tada buvau tiek įsibaiminusi, kad turėjau liautis ten vaikščiojus (į Marijampolės kalėjimą). O šita vieta yra „tai“! Visiškai savanaudiškai: aš čia maitinu savo tikėjimą, patiriu, kaip Jėzus ateina kartu su manimi. Paprastai per 4 metus man vienas darbas taip nusibosta, kad turiu mesti. O čia žinau, kad yra mano vieta, kol yra nors du nuteistieji ir kol netrukdoma galiu dirbti būtent sielovados darbą. Suprantu, kad gali visaip nutikti, bet iki šiol daugiausiai nutinka Dievo malonė visais frontais, ir už tai esu labai dėkinga Dievui ir žmonėms.
– Moteriai su vyrais nesunku?
– Oi ne! Nėra buvę, kad patirčiau kažkokį priekabiavimą ar nepagarbą. Pati didžiausia pagarba, kokią tik turėjus tarnystėse. Aš pati iš jų gaunu labai daug pripažinimo, dėkingumo, palaikymo, padrąsinimo. Atsiranda tas pasitikėjimo ryšys, reikalingas tikėjimo liudijimui, džiaugiuosi didelius žingsnius žengiančiaisiais, bet kažkaip asmeniškai neprisirišu. Nors yra nepamirštamų: vyresnio amžiaus vyras (per 70 metų), jam parūpinau maldaknygę didelėmis raidėmis, rožančių, su juo gal metus mes kartą į savaitę pasimelsdavome visą dalį rožinio. Jaunuolis, kuris pas mane išmoko groti gitara ir pagrojo visas Mišias, su juo taip pat visada melsdavausi dalį rožinio. Pas mus taip pat yra nuteistų buvusių pareigūnų, valstybės tarnautojų. Su jais patiriu gilų bendravimą, regiu intelektualesnio tikėjimo norą. Malonu, kai gali padėti žmonėms įveikti vidinius dalykus, išbūti, ir žinai, kad jų kalėjime tikrai daugiau nesutiksi.
– Ką mes visi turėtume žinoti apie nuteistuosius?
– Kad turime labai realių galimybių toje pozicijoje atsidurti kiekvienas, mūsų artimiausi. Tad – mažiau smerkimo, daugiau atjautos. Ir dar labai gerai yra savanorystė kalėjime – be savanorių man būtų daug sunkiau. Kiekvienas galite paremti malda. Sutikę buvusį teistą žmogų – natūraliai, paprastai su juo bendrauti. Mums geriau, kad jų kalėjime būtų kuo mažiau. Ten kažko labai gero neišmoksta, o kaina didelė.
