Planuodami piligrimystę į Ugdymo pasaulio jubiliejų Romoje sužinojome, kad tuo metu, Visų Šventųjų iškilmės dieną, Šv. Petro aikštėje popiežius Leonas XIV Bažnyčios mokytoju paskelbs šventąjį Joną Henriką Niumaną (John Henry Newman), kardinolą, teologą, akademiką, filosofą, istoriką, rašytoją ir poetą, oratorijos įkūrėją Anglijoje, lemiamai prisidėjusį prie teologijos atnaujinimo ir krikščioniškosios doktrinos bei jos raidos supratimo. Šventasis – vienas didžiųjų šiuolaikinių krikščionybės mąstytojų, vienas reikšmingiausių XIX a. Bažnyčios ir ekumenizmo veikėjų, gyvenęs su aistra Evangelijai. Jo dvasingumas – tai tikėjimas, kaip kasdienis dialogas su Kristumi „širdis širdin“. Pastaraisiais dešimtmečiais jis ne kartą vadintas „Vatikano II Susirinkimo tėvu“ dėl savo laiką pralenkiančių įžvalgų Bažnyčios mokymo klausimais.
Genijus, poetas ir mistikas
Jonas H. Niumanas gimė Londone 1801 m. vasario 21 d. anglikonų šeimoje. Nuo jaunystės jis atsidėjo akademinei veiklai. 1825 m. gegužės 29 d. įšventinamas Anglijos Bažnyčios kunigu. Aštuonerius metus tarnavo kunigu šioje Bažnyčioje, buvo laikomas vienu ryškiausių jos protų. Visus žavėjo savo žodžiu, ištartu ir parašytu. Oksfordas – jo tikėjimo brandos vieta. Čia jis vadovavo judėjimui, siekusiam į Anglijos Bažnyčią sugrąžinti kai kurias katalikiškas tradicijas ir apeigas. Trisdešimt dvejų metų anglikonų dvasininko kelionė po Italiją sustiprino jo vidines paieškas. Kunigas troško pažinti Dievo gelmes, Jo „švelnią šviesą“, kurią jis laikė ir „Tiesos šviesa“. Tiesos apie Kristų, apie tikrąją Bažnyčios prigimtį, apie pirmųjų amžių tradiciją, apie pirmųjų Bažnyčios Tėvų veiklą dar nesusiskaldžiusioje krikščionijoje. Savoje Esė apie dogmos raidą 1845 m. jis atskleidžia dvasinį kelią, atvedusį į taip ilgai ieškotą Šviesą – tai, jog šiandienė Katalikų Bažnyčia yra ta pati, kuri išėjo iš Kristaus šono, ta pati kankinių ir Bažnyčios Tėvų Bažnyčia, kuri kaip medis auga ir vystosi per visą istoriją. Netrukus Niumanas pasiprašo būti priimamas į Romos Katalikų Bažnyčią. Vėliau rašys: „Yra tik dvi alternatyvos: kelias į Romą ir kelias į ateizmą.“ Kataliku jis tapo 1845 m. spalio 8 d. Štai ką apie tai vėliau rašė prisiminimuose: „Man tai buvo tarsi įplaukimas į uostą po audringos kelionės. Mano laimė dabar nedrumsčiama.“ „Genijus, poetas ir mistikas“, – apie jį rašė amžininkai anglikonai, ir toliau jį laikę patikimu teologu.
1846 m. jis, plačiai pasaulyje žinomas teologas ir mąstytojas, grįžta į Italiją, ketindamas stoti į Šventosios tikėjimo skleidimo kongregacijos (Sacra Congregatio de Propaganda Fide) kolegiją kaip paprastas seminaristas. „Taip nuostabu būti čia, – rašo jis, – tai tarsi sapnas, tačiau toks ramus, toks saugus, toks laimingas, tarsi šiai vietai būčiau visada priklausęs.“ 1847 m. gegužės 30 d. įšventinamas katalikų kunigu. Nors ir mąstė tapti vienuoliu, apsisprendžia stoti į Šventojo Pilypo Nerio oratorijų draugiją, kurios nariai yra nesaistomi įžadų ir nėra vienuoliai, bet priklauso Apaštalų Sosto pripažintai apaštališkajai draugijai. Popiežiaus Pijaus IX padrąsintas grįžta į tėvynę įkurti Šv. Pilypo Nerio oratoriją Birmingeme, vietos poreikiams pritaikydamas Romos oratorijos konstitucijas. Naujoji oratorijos bendruomenė ėmėsi veiklos 1847 m., kai Niumanas su šešiais bendražygiais pradėjo noviciatą Šventojo Kryžiaus abatijos jiems skirtame sparne. Po keleto persikėlimų pirmoji tikra oratorijos buveinė įkurta Edgbastone, Birmingemo pakraštyje. Giedros nuotaikos, kuria pasižymėjo ir romietis Pilypas Neris, nesudrumsčia įvairiausi išbandymai ir puolimai jo pastangoms Anglijoje įtvirtinti katalikybę. Būdamas uolus Bažnyčios Tėvų skaitytojas ir mokinys, Niumanas jų pavyzdžiu savo teologinę veiklą ir tarnystę maitina malda, meditacija ir Šventojo Rašto studijomis. Savo tikėjimo gyvenimu liudija Evangelijos grožį ir praktiškumą, o teologinėmis refleksijomis – pagrįstus argumentus dėl tikėjimo patikimumo, prasmingumo ir išminties.
Nuo 1854 m. ketverius metus buvo Dublino katalikų universiteto rektoriumi. 1879 m. gegužės 12 d. popiežius Leonas XIII jį paskiria kardinolu, suteikdamas Šventojo Jurgio Velabre (San Giorgio al Velabro) titulą. Sužinojęs apie tai, verkia iš džiaugsmo: „Debesys išsisklaidė visam laikui“, – užrašo. Savo vyskupystei Niumanas pasirenka šūkį „Širdis kalba širdin“ (Cor ad cor loquitur). Jis tęsė apaštalavimą su įprastu intensyvumu iki pat savo mirties dienos 1890 m. rugpjūčio 11-ąją. Paprašė antkapyje užrašyti savo vardą ir žodžius, apibūdinančius jo 89-ių metų gyvenimo nepaprastą kelią: „Iš šešėlių ir vaizdinių – į Tiesą“ (Ex umbris et imaginibus in Veritatem).
Benediktas XVI, skelbdamas Niumaną palaimintuoju, 2010 m. rugsėjo 19 d. priminė apie jį kaip apie giliai tikintį žmogų, kuris „gyveno giliai žmogišką kunigystės viziją, atsidavęs žmonių globojimui <...>, lankydamas ligonius ir vargšus, guosdamas apleistuosius, rūpindamasis kaliniais“. 2019 m. spalio 13 d. popiežius Pranciškus jį paskelbia šventuoju. Paskutinėje savo enciklikoje Dilexit nos aiškina anglų kardinolo pasirinktą devizą „Širdis kalba širdin“: mat, nepaisant visų dialektikų, Viešpats mus gelbsti, bylodamas mūsų širdims iš savo Širdies. „Ta pati logika, – teigia Pranciškus, – lėmė, kad jam, didžiajam mąstytojui, giliausias susitikimas su savimi ir Viešpačiu vyko ne skaitant ar mąstant, bet maldingai bendraujant iš širdies į širdį su gyvu ir esančiu Kristumi. Todėl Niumanas Eucharistijoje rado gyvą Jėzaus Širdį, galinčią išlaisvinti, suteikti prasmę kiekvienai akimirkai ir įkvėpti žmogui tikrą ramybę.“ Šventojo Bažnyčios mokytojo minėjimas nustatytas spalio 9 d.
Kas tie „Bažnyčios tėvai ir mokytojai“
Terminas Doctor Ecclesiae – „Bažnyčios daktaras“, lietuviškai paprastai verčiama mokytojas, pradėtas vartoti po V a. kai kuriems didiesiems lotynų ir graikų Bažnyčios tėvams apibūdinti. Pirmieji keturi 1298 m. oficialiai popiežiaus Bonifaco VIII pripažinti vakarų „daktarai“ – šventieji Ambraziejus, Augustinas, Jeronimas ir Grigalius Didysis. Nuo tada Bažnyčios mokytojo titulas suteikiamas tiems šventiesiems, kurie savo išmintimi nepaprastai praturtino krikščionišką tikėjimą ir teologiją.
Iki šiol Bažnyčios daktarais pripažinti 37 šventieji. Pagal paskelbimo metus (be minėtų keturių Bažnyčios tėvų) tai yra: Tomas Akvinietis (1225–1274), Jonas Auksaburnis (apie 350–407), Bazilijus Didysis (apie 329–379), Grigalius Nazianzietis (329–390), Atanazas Aleksandrietis (295–373), Bonaventūra Banjoredžietis (1217–1274), Anzelmas iš Aostos (1033–1109), Izidorius Sevilietis (560–636), Petras Auksažodis (406–450), popiežius Leonas I (apie 400–461), Pjeras Damijonas (1007–1072), Bernardas Klervietis (1090–1153), Hilarijus Puatjietis (315–367), Alfonsas Marija Liguoris (1696–1787), Pranciškus Salezas (1567–1622), Kirilas Aleksandrietis (376–444), Kirilas Jeruzalietis (315–386), Jonas Damaskietis (apie 650 –749), Beda Garbingasis (672–735), Efremas Sirietis (306–373), Petras Kanizijus (1521–1597), Kryžiaus Jonas (1542–1591), Robertas Belarminas (1542–1621), Albertas Didysis (apie 1193–1280), Antanas Paduvietis (1195–1231), Laurynas Brindizietis (1559–1619), Teresė Avilietė (1515–1582), Kotryna Sienietė (1347–1380), Teresė Lizjietė (1873–1897), Jonas Avilietis (1499–1569), Hildegarda Bingenietė (1098–1179), Grigalius Narekietis (951–1003) ir Ireniejas Lionietis (130–202); taigi, tarp jų yra keturios moterys: dvi basosios karmelitės, Teresė Avilietė ir Teresė Lizjietė; dominikonė Kotryna Sienietė ir benediktinė Hildegarda Bingenietė.
Bažnyčios tėvai yra tie krikščionys, kurie veiksmingai prisidėjo prie teisingo (ortodoksiško) tikėjimo tiesų (Trejybės, Įsikūnijimo, Bažnyčios, sakramentų ir kt.) suformulavimo didžiųjų diskusijų ir erezijų laikais. Bažnyčios tėvų laikotarpis baigiasi 604 m. (su Grigaliaus Didžiojo mirtimi) Vakarų Europoje ir 749 m. (su Jono Damaskiečio mirtimi) Rytuose. Bažnyčios mokytojai yra tie krikščionys, kurie išsiskyrė savo garsiomis teologinėmis žiniomis visais Bažnyčios istorijos laikotarpiais; tai tie žymūs vyrai ir moterys, kurie dėl savo šventumo, tikėjimo tikrumo, ir svarbiausia – gilių teologinių žinių, patvirtintų jų raštais, pripažintais tikėjimo lobiu, buvo pagerbti šiuo titulu. Kad šventasis būtų paskelbtas mokytoju, Bažnyčia turi paskelbti aiškų popiežiaus ar Susirinkimo pareiškimą. Įdomu pažymėti, kad nė vienas kankinys niekada nebuvo paskelbtas Bažnyčios daktaru (kaip galėjo būti Kiprijono Kartaginiečio, energingo Bažnyčios vienybės gynėjo, atveju).
Bažnyčios istorija yra šventųjų gyvenimas. Tegul Bažnyčios tėvai ir mokytojai užtaria XXI amžiaus Bažnyčią! „Vesk mane, švelnioji Šviesa tamsoje, veski mane. Naktis juoda, namai toli, veski mane... Tavo galia visada mane laimino; ir šiandien ji ves mane per pelkes ir viržynus, kol naktis išnyks ir nusišypsos aušra mano kely“, – meldė šventasis Jonas Henrikas Niumanas.
