Dalius Rakutis
Katalikiško vaikų darželio „Mažutėliams“ nuotrauka
Sunki emigrantų duona. Netgi tokių kaip aš, iš meilės „emigruojančių“, ne skalsesnės duonos ar „ilgesnio“ euro ieškot, o paskui mylimą žmogų. Ir ne kažkur toli, už jūrų marių, o tik į mūsų mielą sostinę.
Likimo brolių ar sesių, atsikėlusių į šį miestą iš kitur, laukia nemaži iššūkiai. Kelionė į darbą, visi įmanomi automobilio parkavimo malonumai (jeigu – kaip mes – apsigyvenote daugiabutyje ir grįžtate po darbo vakare). Na, ir žinoma, mokyklos ir darželiai bei hobito istorijos vertos kasdienės kelionės su atžalomis į ten ir atgal.
Žinodami tai įsigijome butuką namuose, besiribojančiuose su vaikų darželiu. Tik gimus mažajai įrašėme ją į eilę, būdami šventai įsitikinę, jog klausimas išspręstas. Tačiau beveik po poros metų, kai jau ruošėmės pasinaudoti darželio kaimynystės privalumais, sužinojome, kad... nesame darželiui prioritetiniai. Nesame išgyvenę Vilniuje nustatyto termino. Kolegos darbe, išgirdę apie problemą, iškart konstatavo: tokie reikalai paprastai derinami per pažįstamus, reikėjo sakyti anksčiau...
Na, bet negali ir Dievo į medį varyti – iš savivaldybės atėjo raštas, kad visgi gausime vietą darželyje, palyginti netoli, netgi pakeliui į darbą. Atrodė visai neblogai, kol nepabandžiau rytinėmis valandomis, prieš darbą, ten nuvažiuoti. 45 minučių judėjimas vėžlio greičiu spūstyje bei nereali automobilio statymo prie darželio patirtis... Automobiliai telpa vos keli, o norinčiųjų daug, o dar – norintys ir negalintys išvažiuoti iš kiemų pikti gyventojai bei kelią lyg tyčia tokiu laiku užtveriantys komunalininkai. Ir taip gyventi diena po dienos visus ateinančius šešerius metus?! O dar kai pamačiau, kiek grupėse yra, vaikų, kiek darželyje auklėtojų!..
O gal yra kažkokia alternatyva? Nesame turtingi žmonės, bet mintyse sakiau: geriau jau padirbėsiu viršvalandžius ar kokį savaitgalį papildomai, nei pusantros valandos kasdien dusiu kamščiuose ir stresuosiu statydamas automobilį. Tad su žmona pradėjome paieškas. Pirmasis darželis buvo ir arti ir kaina negąsdino, bet sąlygos žmonai neatrodė geros. Loftas butui kai kam gal ir patinka, tačiau patalpose susispaudusios kelios grupės, nėra nuosavos virtuvėlės, o maistas atvežamas, tualetas kitoje patalpoje, šalia įėjimo nuolat zuja mašinos. Kitas variantas – Jeruzalės pakraštys – atrodė lyg ir geresnis, tačiau laiko prasme ne daug kuo skyrėsi nuo mūsų atmestojo. O kaina... Ji vertė įkvėpti giliau.
Katalikiško vaikų darželio „Mažutėliams“ nuotrauka
Trečias variantas – sesių vienuolyne, prie Kalvarijų bažnyčios įsikūręs darželis „Mažutėliams“, jis atrodė geriausias, išskyrus vieną aspektą – kainą. Įvertinau iškart, kad turbūt niekaip nepatrauksim. Bet vis tiek nuvažiavome, kad tikrai būtume pamatę viską.
Priimdamas tokius sprendimus labiausiai pasitikiu savo akimis ir vidine nuojauta, kylančiu jausmu pamačius auklėtojų santykį su vaikais. Jeigu auklėtojos iš tiesų myli vaikus – jiems bus čia gerai, nepaisant viso kito. Ir iš tiesų, įėjus ir truputį pastebėjus, kaip kelios grupės uždarame darželio kiemelyje žaidžia su auklėtojomis, apėmė geras jausmas. Šypsenos, apsikabinimai (kai auklėtoja nebijo apkabinti vaiko ir jo paimti iš rankų į rankas), pastebimai šilti santykiai su atvedančiais vaikus į darželį tėveliais. O svarbiausia – vidinė vaikų laisvė. Ir kartu juntama tvarka ir ramybė, pagrįsta ne kažkokiu muštru ar komandomis, o nematomu auklėtojų autoritetu. Neturiu žalio supratimo, kaip įmanoma suvaldyti tokį būrį vaikų nepakeliant balso (tiesą pasakius, ir su viena dukra man ne visada išeina), bet auklėtojos kažkaip moka. Ir tai jaučiasi. Gal kai pačios gyvena griežtesnėje vienuolyno tvarkoje, tai perduoda tą tvarką ir pastovumą vaikams, jiems (ir jų tėveliams) suteikdamos ramybę ir saugumo jausmą.
Pabendravus su sese-darželio vadove paaiškėjo, be sesių ir kitų auklėtojų meilės ar vienuolyno tvarkos nemažą vaidmenį darželio gyvenime vaidina ir laiko patikrinta įdiegta Montessori sistema, kurios vienuolės turėjo galimybės pasimokyti užsienyje.
Vaikų gyvenimo sąlygų apžiūrėjimas irgi nepaliko klausimų – viskas tvarkinga, erdvu, švaru ir šviesu. Ypač patiko virtuvėlė ir jos darbuotojos – visas maistas gaminamas vietoje, darželyje, sriubos, troškinukai ir kiti patiekalai orientuoti į sveiką mitybą (bet neperspaudžiant). Ragavome, skanu!
Didžiulį įspūdį paliko vienos gražiausių Vilniuje bažnyčios kaimynystė – ji yra už darželio tvoros, kas valandą skambantys varpai, nuostabusis Verkių parkas, supantis darželį. Ir, žinoma, (ypač įvertinus ankstesnę patirtį) – didžiulė pustuštė bažnyčiai priklausanti automobilių aikštelė, pilna nebent sekmadieniais prieš Mišias.
Išvažiavome su žmona po šio susitikimo sumišę, galvodami apie tą patį: kaip čia gera. Ir kaip gerai čia būtų mūsų Marijai, ramu mums. Jei tik galėtume sau tai leisti... Ir kartais būna stebuklų! Netikėtai atsirado galimybė pabandyti bent jau metus.
Nekantriai laukėme rugsėjo, šiek tiek nerimaudami – o kaip ten seksis mūsų Marijai. Visgi dveji metukai – dar beveik kūdikystė. Bet viskas vyko nuostabiai paprastai – pirmąsias savaites grupėje buvo vos trys ar keturi lopšelinukai ir dvi mylinčios auklėtojos. Pirmą savaitę palikdavome po pusdienį, o paskui jau ir visą dieną. Tiesą pasakius, mūsų mažoji visai neskubėdavo keliauti namo. Jau po dviejų savaičių palikdavome Mariją drąsiai. Kaip sakė žmona, ryte palikus vaiką ateina ramybė ir tikėjimas, kad viskas yra (ir bus) gerai. Toji ramybė kyla turbūt ne iš išorės, ją sunku apibūdinti, bet lengva pajausti.
„Mažutėliams“ tapo mūsų šeimos dalimi, ir net nesinorėjo galvoti, kad kažkas galėjo būti kitaip. Kol prabėgus metams atėjo pranešimas, jog gavome valstybinį darželį mūsų namo kieme...
Jeigu prieš tai būtume apsidžiaugę, tai dabar atėjo dvejonių ir sunkaus apsisprendimo metas. Valstybinis darželis finansiškai skambėjo labai viliojančiai – būtų galima lengviau atsikvėpti, vežti į darželį apskritai niekur nereiktų, bet... „Mažutėlių“ ramybė ir nesuvaidinta mūsų Marijos (ir mūsų pačių) laimė... Apsisprendėme pasilikti. Pinigai uždirbami ir išleidžiami, daugiau vaikų dėl amžiaus jau negalėsime turėti, tad kodėl neinvestavus į mūsų mažosios vaikystę (ir savo ramybę).
Tikiu, kad daug kam toks poelgis atrodytų kvailai, bet prabėgus metams nuo to momento galiu pasakyti, kad tai buvo vienas geriausių mūsų sprendimų.
Gal kažkam ir atrodo, kad pamanyk, koks čia skirtumas, kokį darželį rinktis – svarbu, kad vaiką užima, pamigdo ir pamaitina. Netiesa... Geras grūdas geriausia dygsta geroje dirvoje. O juk mes visi norime savo vaikams geriausio.
Norisi palinkėti visiems tėvams – nepagailėkit pastangų surasti, kas yra geriausia Jūsų vaikui.
Projektą iš dalies finansuoja
