Ai generuota asociatyvi iliustracija / vecteezy.com
Žaviuosi teta Beta iš savo vaikystės televizijos ekrano. Reikės anūkams papasakoti apie „labanaktukų“ laidelę. O žaviuosi todėl, kad dabar, savo sidabriniame amžiuje, ji sutiko dirbti labai svarbų darbą – skleisti žinią apie apsaugą nuo ligų. Suprantu, kaip ir kodėl reklamos profesionalai ją pasirinko. Suprantu, kad ne už ačiū. Tačiau pati žinia svarbiau.
Gerbiu ir mūsų valdžią, ir tos valdžios patarėjus ekspertus. Galime džiaugtis, kad tikrai esame turtingų ir išsivysčiusių valstybių klube. Jau turime ir skiriame pinigų valstybės kompensuojamiems skiepams ne menkiau, nei britai, belgai, švedai ar amerikiečiai.
Kai praėjusiam tūkstantmety pradėjau dirbti, buvau išmokytas apie tris mikrobus-žudikus: meningokoką, hibą ( Haemophilus influensae B tipo bakteriją) ir pneumokoką. Su kokiu pavydu skaitydavome tada vakarietiškus straipsnius apie skiepus nuo tų mikrobų, ir kaip keičiasi susirgimų statistika. Juk ant mūsų rankų mirdavo vaikai, o varginga jauna nepriklausoma Lietuva neskiepijo. Nuo pūlingo meningito, nuo epiglotito, nuo sepsio, nuo plaučių uždegimo. Apaštalai liudijo apie Prisikėlimą, o aš paliudysiu apie skiepų veiksmingumą. Nes mačiau ir liečiau.
Skiepų atsiradimas nacionalinėse programose ir jų kompensavimas priklauso ne tik nuo valstybės finansinio pajėgumo. Reikia tam tikro bendro lygio pasaulyje – moksle, biotechnologijose, farmacijos pramonėje. Tačiau labiausiai – politinės valios ir lėšų. Pirmiausiai mūsų kūdikiai gavo skiepą nuo hibo. Per metus dvigubai sumažėjo pūlingų meningitų. Nebeliko epiglotitų (epiglotitas – ūminis, labai pavojingas antgerklio ir jį supančių audinių uždegimas). Plaučių uždegimų irgi sumažėjo. Tada su trenksmu buvo įdiegtas skiepas nuo meningokoko. Šitas agresorius retas, bet žudo kas dešimtą susirgusįjį. Per pastaruosius penketą metų vienintelis mano čiupinėtas meningokokinės infekcijos atvejis buvo ukrainietis pabėgėlis. Ten dar neskiepijo. O mūsiškiai jau buvo apsaugoti.
Senovės graikų kilmės žodelį pneumo medikai ir technikai vartoja ten, kur kalbama apie oro judėjimą. Žodis „pneumonija“ reiškia plaučių uždegimą. O pneumokokas – apvali bakterija, kuri sukelia plaučių uždegimą. Tai labai agresyvus padaras, tas pneumokokas. Vienas profesorius, plaučių ligų autoritetas, vaizdingai apibūdino: „Jaunų žmonių mirtys nuo pneumokokų sukelto plaučių uždegimo neišvengiamos.“ Ir tai tiesa. Bet ne tik jaunų žmonių. Senolių irgi. Kitas autoritetingas gydytojas sakė: „Pneumonija – mirties kapitonė.“ Nes plaučių uždegimas pirmauja tarp mirties priežasčių nuo infekcinių ligų. O bendrai penktoje–šeštoje vietoje tarp visų mirties priežasčių. Kasmet nuo plaučių uždegimo pasaulyje miršta apie milijonas vaikų. Tačiau pneumokokai sukelia ne tik plaučių uždegimą. Dar ir tokias apylengves ligas, kaip ausų uždegimą, sinusitą. Ir invazines, sunkias, kartais mirtinas ligas, kaip sepsį (liaudiškai – kraujo užkrėtimą) ir pūlingą meningitą.
Jau keletą metų Lietuvos vaikų skiepų kalendoriuje yra vakcina nuo pneumokokų. Antrą, ketvirtą gyvenimo mėnesį ir tarp dvylikto–penkiolikto. Ir mes jauniems daktarams jau nebegalime pademonstruoti pūlingo meningito. Liko tik vadovėlyje. Nebeatsimenu ir pneumokoko, išauginto kraujo pasėlyje, sepsio. Dauguma vaikų plaučių uždegimų nebėra kritiniai, ligoniai gydomi namuose. Kadangi nuo pneumokokų, kaip ragina teta Beta, iš mūsų mokesčių skiepijami ir senoliai, ir rizikos grupių suaugusieji, netrukus statistika rodys dar ilgesnę gyvenimo trukmę (2015 m. vidutinė mūsų tikėtina gyvenimo trukmė buvo 74,4 m., 2020-aisias – 75 m., o 2023-aisiais – 77,4 m.). Tos suaugusiųjų rizikos grupės, kurios turėtų pasiskiepyti, išvardytos ministro įsakyme. Šeimos gydytojai aktyviai siūlo. Jei nesiūlo, patys rimtai domėkitės. Būtinai naudokitės, ypač kurie sergate lėtinėmis širdies, plaučių, inkstų, kepenų, reumatinėmis ligomis, po organų persodinimų, turintys bet kokį imuninės sistemos sutrikimą. Visa informacija skelbiama populiariuose žiniasklaidos portaluose. Už savo pinigus gali skiepytis visi, net ir nesantys rizikos grupėje.
Tas pneumokokas ne tik agresyvus, bet ir komplikuotos sandaros. Yra daugiau kaip šimtas jo padermių. Todėl vakcinos kūrimas užtruko ir vis dar tęsiasi. Pradžioje pavyko įkomponuoti tik septynias labiausiai paplitusias ir pavojingiausias atmainas. Vėliau apsauga plėtėsi iki dešimties, keliolikos, dvidešimt trijų... Planuose jau – 72 padermes apimanti vakcina. Vakcinų konstrukcija irgi komplikuota, kai kurios tinka tik nuo dvejų amžiaus metų. Ir padermių paplitimas pasaulyje nevienodas. Kas tinka mūsų platumoms, netinka už pusiaujo. Mokslininkai su gamintojais nuolat kažką tobulina, prisideda filantropai, nes tos biotechologijos pasiutusiai brangios ir vargingoms šalims neprieinamos. Ir dar, kaip jau anksčiau esu minėjęs, tas pneumokokas darosi atsparus antibiotikams.
Turime visas naujausias priemones mikrobams-agresoriams stabdyti. Skiriame tam pakankamai resursų. Politinė valia yra. Ar turėsime tiek pilietinės valios, kad bent devyni iš dešimties mūsų brangių kūdikų būtų apsaugoti? Juk pažeidžiamų suaugusiųjų šansai išgyventi padidėtų! Ir laisvoje, turtingoje, solidžioje Lietuvoje turėtume solidų „bandos imunitetą“. Atsiprašau, kolektyvinį.
