Kauno arkivyskupijos kurijoje beveik 30 metų vairuotoju dirbantis Juozas Vaitkevičius ilgus metus yra neatlygintinas kraujo donoras. Iškart po Trijų Karalių šventės Vaitkevičius kraujo davė 100-ąjį kartą. Iš viso jis paaukojo jau 45 litrus kraujo, atitekusio įvairiems ligoniams, gimdyvėms, į avarijas ir kitas nelaimes patekusiems žmonėms.
100 kartų!
Vyras pasakoja, kad imtis šios kilnios misijos paskatino nelaimė šeimoje – 2006 m. sesės vyras pateko į autoavariją.
„Per operaciją jam buvo perpilta nemažai donorų kraujo, tačiau Dievo planas buvo kitoks... Po šv. Kalėdų pirmą kartą nuėjau duoti kraujo. Užpildžiau visus dokumentus ir atsisėdau į kėdę. Tuo metu šalia sėdinčiai merginai pasidarė bloga. Pagalvojau, kad galbūt tai ženklas bėgti... Bet pasilikau. Ne tik tą kartą, – pasilikau dvidešimčiai metų. Per tą laiką kraujo paaukojau 100 kartų – 45 litrus. Galbūt taip suteikiau viltį trims šimtams žmonių. Žmogaus organizme yra apie 5 litrus kraujo, vadinasi, aš devynis kartus paspaudžiau Restartmygtuką“, – kalbėjo iš Zarasų kilęs, o šiuo metu Kaune gyvenantis Vaitkevičius.
Jis atviravo, kad kraują aukoja ne dėl skaičių ar apdovanojimų – nori nuoširdžiai padaryti gerą darbą, padėti sergantiesiems. Tiesa, prieš šimtąjį kartą vyras šiek tiek jaudinosi – ar hemoglobino kiekis bus tinkamas, ar nesusirgs, tačiau rodikliai buvo puikūs.
„100 – labai gražus skaičius. Žmonės linki vieni kitiems sulaukti šimto metų, „Žalgirio“ krepšinio rungtynėse sirgaliai laukia šimtojo taško, o tą tašką įmetęs žaidėjas vaišina komandą vakariene“, – sakė kraujo donoru šimtąjį kartą tapęs Juozas.
Gera padėti kitam
„Nežinau, kam atitenka mano dovanotas kraujas – gal sergančiam vaikui, gal gimdyvei, o gal avarijoje nukentėjusiam žmogui. Tačiau svarbiausia, kad kažkas, gali gyventi, nes aš padariau tai, ką galėjau. Po kiekvienos kraujo donacijos jaučiuosi laimingesnis – galbūt dėl to, kad pasigamina laimės hormonai. O gal dėl žinojimo: duoti – visada lengviau, negu imti“, – teigė Vaitkevičius.
Bėgant laikui kraujo donorystė tapo įprasta meilės artimui išraiška. Jis reguliariai duoda kraujo kas tris mėnesius. Procedūra trunka apie 20 min. „Greit subėga, net nepastebiu“, – šypsodamasis kalbėjo Juozas. Kraujo donorystei vyras ruošiasi iš anksto: maždaug prieš savaitę ar daugiau atidžiau renkasi maistą, vartoja daugiau geležies. Po procedūros reikia pabūti ramybėje, tad tądien jis sunkiai fiziškai nedirba, nesportuoja.
Prisijungė sūnus, broliai ir seserys
Kraujo donorystės keliu pasekė ir jo sūnus Lukas, kiti šeimos nariai.
„Kai sukako 18-a, sūnus sako: „Viskas, važiuojam!“ Puikiai menu, kaip kartu vykome į Kauno klinikų Kraujo centrą, didžiavausi sūnaus poelgiu. Jam tai buvo pirmas kartas, o man – jau keliasdešimtas. Dabar sūnus gyvena Vilniuje, tad kraują aukoja sostinėje, skaičiuoja jau beveik 20 kartų. Donorais tapo ir trys mano broliai bei keturios seserys, – atskleidė Vaitkevičius ir pridūrė: kartą sutiktas seniai matytas draugas prasitarė, kad įkvėpiau jį tapti kraujo donoru. Neslėpsiu, buvo gera tai išgirsti, sušildė širdį.“
Aktyvių kraujo donorų nemažai yra ir Vaitkevičiaus darbovietėje – Kauno arkivyskupijos kurijoje. Čia kartkartėm vyksta kraujo donorystės akcijos, kraują aukoja darbuotojai, kunigai, seminaristai.
Akcijos vyksta ir Šiluvoje per atlaidus, tad yra galimybė padaryti gerą darbą ir nevykstant į Kraujo centrą.
Tiki Šv. Juozapo užtarimu
Pasiteiravus, ar sukalba maldą prieš kraujo donorystės procedūrą, Vaitkevičius atsakė: „Specialiai nesimeldžiu, juk nėra taip baisu! Tačiau esu pavadintas Juozu, tad tikiu visapusiška Šv. Juozapo globa ir užtarimu, taip pat ir duodant kraują“, – tikino pašnekovas.
Dirbdamas vyras daug keliauja po Lietuvą – vežioja Kauno arkivyskupus, kardinolą, o laisvu metu kelionėse išsitraukia fotoaparatą: fiksuoja žmones, Lietuvos gamtą, miestelius. Nuotraukas vyras kelia į instagramą. Šio numerio viršelį papuošėme jo daryta nuotrauka.
Laisvalaikiu Vaitkevičius žaidžia krepšinį, futbolą, bėgioja maratonus ir pusmaratonius. Esant galimybei apsilanko „Žalgirio“ rungtynėse.
Kiek Juozas dar bus kraujo donoru? „Kol sveikata ir Dievas leis, toliau dalinsiu savo kraują tiems, kuriems jo labiausiai reikia. Aukodamas kraują patiriu didžiulį džiaugsmą, taip gera širdyje! Galbūt tai užsiskaitys ir danguje? Kai ateisiu prie Šv. Petro vartų ir jis pasiteiraus, ką gero žemėje padariau, atsakysiu, kad paaukojau kraujo ligoniams. Tikiu, kad Šv. Petras apsidžiaugs ir atsakys, kad tai tikrai geri darbai. O kada jūs paskutinį kartą aukojote kraujo?“ – ragindamas atsisveikino Juozas Vaitkevičius.
Kalbino Skirmantė Javaitytė
