©synod.va / Lagarica nuotrauka
Artuma tęsia ne tik Sinodo apie sinodiškumą Baigiamojo dokumento (BD) publikavimą dalimis, bet ir jo palydėjimą komentarais. Pirmiausia kalbinome tiesiogiai Sinodo generalinėse asamblėjose dalyvavusius mūsų Sinodo tėvus iš Lietuvos – vyskupą Algirdą Jurevičių (žr. Artuma, 2024, nr. 12) ir arkivyskupą Gintarą Grušą (žr. Artuma, 2025, nr. 2); Saulena Žiugždaitė, mūsųskaitytojams pateikianti Visuotinės Bažnyčios gyvenimo aktualijas, bendrai apžvelgusi visą Dokumentą (žr. Artuma, 2025, nr. 1); o dabar norime išsamiau panagrinėti kiekvieną dokumento skyrių atskirai. Tad vėl mūsų ištikimų ir naujų skaitytojų dėmesiui siūlome Artumos redakcinį pokalbį, kuriame dalyvauja: dr. Irena Eglė Laumenskaitė – akyla visų sinodinių įvykių stebėtoja, apžvalgininkė, komentatorė, gerai pažįstama Artumos skaitytojams savo įžvalgomis ne tik apie sinodinį kelią Lietuvoje ir pasaulyje; kunigas dr. Gediminas Jankūnas – mažo miestelio su didele šventove, – Krekenavos klebonas, kuris mūsų vyskupų buvo išsiųstas į Romoje surengtą pasaulinį parapijos kunigų sinodinį susitikimą ir grįžo pasikeitęs, it nusileidęs nuo Taboro kalno; Silvija Knezekytė – Artumos dailininkė ir maketuotoja, dalyvavusi Sinodo pokalbiuose parapijoje ir Tikėjimo ir šviesos bendruomenėje; diakonas Darius Chmieliauskas – Artumos vyriausiasis redaktorius. Pokalbį moderuoja žurnalistė Skirmantė Javaitytė.
Skirmantė Javaitytė
Klausimas pirmiausia redaktoriui: kodėl nutarėte mus ir skaitytojus pakviesti tokiam pokalbiui?
Darius: Nes man labai svarbu padėti Lietuvos žmonėms kuo labiau priartėti prie to, kas vyksta Visuotinėje Bažnyčioje, į ką kviečia Šventoji Dvasia, ko prašo Šventasis Tėvas! Deja, atrodo, kad Pranciškaus pontifikatas eina į pabaigą... Bet tai tik dar labiau išryškina, kad šį popiežių ženklinantis palikimas Bažnyčiai, drįsčiau teigti, bus mūsų sinodiškumo geno gaivinimas. Ne šiaip sau jis tiek daug laiko, dėmesio ir širdies skyrė sinodiškumo temai, o galiausiai ir Sinodo dalyvių parengtą Baigiamąjį dokumentą, be jokių pakeitimų, patvirtino kaip savo, ir šis tapo Bažnyčios mokymo dalimi. Tad mes dabar, jeigu norime likti ištikimi Dievui, kuris savo Dvasia veikia per popiežių ir drauge keliaujančią – syn-hodos– Bažnyčią, tiesiog privalome įsigilinti, kas tai, o tuomet – tuo ir gyventi.
Na, o kadangi pradedame šiuos BD aptarimus nuo Įžangos – tai joje išsyk matome nueito kelio peržvalgą it šaknų priminimą – iš kur atėjom, ir kas vyksta. Tad pagalvojom, kad tai labai susiję ir su Artumos pastarųjų penkerių metų istorija: kai po popiežiaus vizito Lietuvoje 2018-ųjų rudenį suklusom – jis pasakė čia labai daug gerų kalbų, o mes, regis, jo nelabai išgirdom. Tuomet pradėjome redakcinius pokalbius, gilindamiesi į Pranciškaus tekstus, ką jis mums sakė, atradom nuostabių, svarbių dalykų. Metus truko tie įkvepiantys aptarimai, po to... suėmė liūdesys: kiek daug kur popiežius kviečia, daug siūlo, prašo, skatina... Ir kaip mažai išgirdome, kaip menkai mūsuose tai vyksta. Net kai kurie kunigai sakė, kad mes puikiai sugebėjome jo žodžius nuleisti negirdom.
Tuomet, sakom, turime atsigręžti į savo realybę – rašyti ne tik apie gerąjį Dievą, bet ir kaip patys gyvenam... Ėmėm rašyti interviu su žmonėmis, kurie – ar bažnyčioje, ar atitolę – tiesiai sako, ką mato, kas juos traukia ar atstumia. Tie pokalbiai padėjo mums prabusti, drįsti pažvelgti, kaip iš tiesų gyvename, o ne tik skelbiame. Juk kaip tik tada popiežius pranešė, kad ketina sukviesti Sinodą apie sinodiškumą – siekti suprasti, kaip turėtume keliauti drauge kalbėdamiesi, klausydamiesi, tardamiesi. Ištiko džiaugsmas, kad galbūt kažkas Visuotinės Bažnyčios mastu išjudės!
2021 m. pradėjusi šią kelionę, Bažnyčia ją baigė 2024 m. rudenį Baigiamuoju dokumentu. Tačiau tai – ne užbaigimo, o pradžios dokumentas. Popiežiaus savo įvadinėje Notoje sako, kad visa Bažnyčia yra kviečiama jį aptarinėti ir įgyvendinti. Todėl taip svarbu kalbėtis Dvasioje, klausytis vieniems kitų, keliauti drauge. Juk svarbu įgyvendinti popiežiaus prašymą, ar ne?! Bet vėl pamatėm, kad nelabai kas juda Lietuvoje po Sinodo, panašiai kaip po ano vizito... O čia dar ir nauja tema – Jubiliejus ima „uždengti“ visa kita. Gi Sinodo dokumentas, nors buvo išverstas gana greitai, tačiau padėtas į internetą gali būti pasmerktas elektroniniam apdulkėjimui. Ir tai baugino. Todėl Artuma ir nutarė jį publikuoti po truputį, o sykiu pakvietėm ir jus kalbėtis – apie ką visa tai, kodėl ir kam.
Kokiose sinodinio proceso grupėse dalyvavote ir ką patyrėte?
diakonas Darius Chmieliauskas
Darius: Mačiau ir dalyvavau pasirengime mūsų vyskupijoje Sinodo grupelėms, kaip rengti parapijų Sinodo grupelių vadovai, kaip entuziastingai į tai žiūrėjo, kaip paskui ėjo ataskaitos iš parapijų, kaip džiaugėsi žmonės, kad galėjo kalbėtis; be to, Artumoje kalbinome Sinodo grupeles; dalyvavau nacionalinėje Sinodo komandoje, kuri, tiesa, funkcionavo gan kukliai; nuotoliu jungiausi prie kontinentinio etapo – stebėjau Europos Sinodo sesiją, o ir visą procesą pasaulyje stengiausi sekti kuo atidžiau. Kažkas nepakartojamo – tai didžiausia apklausa, įtraukusi milijonus žmonių visame pasaulyje.
kunigas dr. Gediminas Jankūnas
Gediminas: Yra „du Gediminai“ kalbant apie sinodiškumą. Vienas – iki patirties, kuri buvo susitikimo „klebonai dėl Sinodo“ Romoje, ir kitas – po tos patirties. Santykis su sinodiškumu esmiškai labai skirtingas: iki tol – funkcionierius, paskirtas vyskupo suvaldyti dar vieną iš Romos atėjusį projektėlį, kuris turi pradžią, ir laukiam nesulaukiam, kada pasibaigs, o tada imsimės kito dalyko, ar tai bus Jubiliejus, ar dar kas. Tai dažnoka dvasininkų laikysena Lietuvoje. Kitas atvejis – kai esi pagautas ir manai, jau supratai, apie ką čia viskas yra, ir patikėjai ta žinia, nes ji yra daugiau negu tu pats ar tavo supratimas. Belieka ja dalintis skleidžiant, kalbant, aiškinantis. Iki tos patirties procesai, susitikimai atrodė ir vyko labai formaliai. Tik būdamas Romoj suvokiau, kad realiai nesupratome, kokią užklausą duodam žmonėms, ką norime pasiekti. Jei nesuvoksi, kokios laikysenos turi būti, kam dokumentas skirtas, skaityk neskaitęs – niekas nesikeis. Turiu vilties, kad galėsim „iškristalizuoti“, kas šiandien tas adresatas, kuris gali tinkamai atliepti, tada per tą užsidegimą, „druską“, gal mažumą – pasieksime ir kitus. Su viltimi.
O savo parapijose bandžiau Sinodo grupeles, susitikome su Gyvojo rožinio, su pastoracine, ekonomine tarybomis, šnekėjome, visi supratom, kad šnekėtis patinka, nors kalbėjimosi kultūrą parapijoje turėjom ir iki tol, dvasių skyrimo neturėjom, o be Romos nesupratau, ką turim skirti. Niekas nepasikeitė. Viltis buvo pakalbinti žmones ir išklausyti jų lūkesčius Bažnyčiai, ir kad į juos bus stengiamasi atliepti. Ar tikrai buvo išgirsti? Išgirdimo dalis – gauti atsakymą ir atliepą. Tačiau ta dalis jų dar nepasiekė, dar neįvyko. Reikia atliepti.
Matau Sinodo prasmę, suvokiau, kad tai ta nauja paradigma, kurios Bažnyčiai reikia kaip pagrindo, ant kurio reikia sudėti visus pokyčius, nesusmulkėti ir nesupanikuoti, kad viskas griūna. Sinodiškumas duoda pagrindą, kuris leidžia, kad ir skirtingais greičiais, sąmoningumu, bet judėti pirmyn. Tai vilties kelias.
Silvija Knezekytė
Silvija: Tikėjimo ir šviesos bendruomenė iš principo pagrįsta išsikalbėjimu, siekiama, kad kiekvienas būtų išgirstas ir išklausytas. Mūsų bendruomenei tai buvo eilinis pasvarstymas apie Bažnyčios reikalus. Nesitikėjom, ar mus kažkas klausys ir išgirs. Norėjosi dalyvauti Bažnyčios gyvenime.
Nuėjus į savo Šv. Antano parapijos Kaune Sinodą, savo nuostabai radau ir mamą. Parapijoje šis etapas daugiau buvo mokymasis kalbėti ir išgirsti kitus. Žmonės dar neturėjo įgūdžio išklausyti kitų be pamokymų, paaiškinimų, bet nuoširdžiai rinkosi, įsitraukdavo į pokalbį, bandė būti sinodiški.
Darius: Noriu sureaguoti, Silvija, tai, ką matei parapijos grupelėje, jau buvo sinodiška, net jei žmonės tik pradeda ir mokosi kalbėtis. Juk Popiežius gražiai įvardijo, kad sinodiškumas yra „mūsų Bažnyčios genuose“. Tikėjimo ir šviesos ar kitos bendruomenės dažnai jau tuo gyvena, tai elementarus įsiklausymas į vienas kitą, atsižvelgimas ir keliavimas drauge. Tai – krikščionių genai, tik kad parapijose juos esam kiek numarinę, primiršę. Tam ir šis procesas – atgaivinti. Kaip kurijos atstovas susitinkdamas su parapijų žmonėmis, kurie vėliau organizavo grupeles, mačiau didžiulį jų norą, akių ir ausų „išplėtimą“: ar taip gali būti, kad mūsų nuomonė kažkam svarbi?! Tos susitikimų temos parapijose, klausimai, kaip sakot Silvija, Gediminai, nors galbūt kai kuriems mūsų žmonėms kalbėtis dar kiek per anksti, tačiau tai jau pirmas žingsnis. Ir galingas! Nereikia aukštų temų, frazių, pirmiausia siekime, kad žmonės suprastų, jog jie yra čia laukiami ir norima juos išgirsti. Kitas sunkumas – žmonės sunkiai pradeda kalbėti, nes nelabai moka ir drįsta. Juk buvo mokomi tylėti ir klausytis, ne tik pamokslų, bet ir šiaip, ką klebonas pasakys. Vadinasi, taip ir bus. Visuotiniu mastu ir aktyviojoje Kauno arkivyskupijoje to nepavyko pasiekti, berods, trečdalyje parapijų Sinodo grupelės buvo aktyvesnės.
Silvija: Taip, buvo klausimų, apie kuriuos žmonės, ateinantys į sekmadienio mišias, tiesiog nepagalvojo iki tol. Sinodas suteikė galimybę kalbėtis apie Bažnyčią plačiau, kaip apie didelę organizaciją, bendruomenę, ne tik kaip apie paslaugų, sakramentų davėją.
dr. Irena Eglė Laumenskaitė
Eglė: Man nepavyko sudalyvauti Vilniaus Šv. Juozapo kunigų seminarijoje rengtuose pokalbiuose, bet nemažai apie tai kalbėjau su skirtingų grupelių dalyviais. Kalbėjausi ir su kitų vyskupijų kunigais bei pasauliečiais, dalyvavusiais grupelėse, tad bendras vaizdas išryškėjo, apie ką Artumoje jau rašiau. Vilniaus kunigų seminarijoje grupelės kalbėjosi atvirai, juolab kad darbuodamiesi parapijose seminaristai jau mato realias problemas. Tačiau visa tai nebuvo aptarta seminarijos mastu – už grupelių ribų „neišėjo“. Seminaristai sakė, jog niekas to neinicijavo. Ar tai reiškia, kad tarpusavyje pasikalbama atvirai, bet plačiau – ne? Ir tai jau nuostata ne vien esančių, bet ir būsimų kunigų rate?
O ką patyrėte ar supratote vėliau, įsibėgėjus visam procesui?
Eglė: Pirmo sinodinio etapo metu Dvasia dvelkė – atėjo ir nepraktikuojantys katalikai, stebėdamiesi, kad jų nuomonė bažnyčiai pagaliau reikalinga. Tačiau nuliūdau dėl etapo po Sinodo sesijos Vatikane, kai po jos apibendrinančio dokumento buvo paprašyta jį vėl sugrąžinti į vietines bažnyčias ir aptarti grupelėse. Tačiau daugelis jų tokios informacijos, o tiksliau, parėdymo, negavo. Taigi žmonės negavo galimybės tai aptarti, mokytis tarpusavy kalbėtis ir dalintis toliau, grįžtant prie aktualių temų, ir visas jų užsidegimas užgeso. Nebeliko pagrindo domėtis, kas toliau vyko Romoje, nes žmonės suprato, kad tai ir vėl ne jų reikalas.
Darius: Patikslinkim faktus: skirtingos vietinės bažnyčios skirtingai pateikė apibendrinimą po pirmojo – vyskupijų – etapo. Kai kurios jų, pvz., Prancūzijoje, ėmė visas parapijų apžvalgas ir atidavė Vatikanui, greta apibendrinimo, kurį darė nacionalinė sinodinė grupė. Lietuvoje apibendrinantis dokumentas buvo parengtas ne nacionalinės sinodinės grupės, bet vyskupų, ir jų patvirtintas nusiųstas Vatikanui. Kai po 2023 m. Sinodo asamblėjos gimusį apibendrintąjį dokumentą buvo parašyta: „Dievo tautos – sureaguokite!“, Lietuvoje, tiesa, pasiūlyta parapijoms, bet ganėtinai tyliai. Vyskupų konferencija aptarusi šį apibendrinimą išrinko tris temas, kurias ganytojai įvertino kaip aktualiausias, ir jas nusprendė pasiūlyti mums aptarti. Aptarimai vyskupijose vyko skirtingai – kai kur tos trys temos aptartos tarp dekanatų kunigų; Kaune, žinau, išsiųsta į visas tas pačias sinodines grupeles, ir atsakymų šiek tiek sugrįžo. Tačiau žmonės jau nejautė abipusio ryšio, ne taip rezonavo, kaip sakė Gediminas – žmonėms turi sugrįžti atgalinė reakcija... Tad šis etapas baigėsi dar didesniu nusėdimu.
Tačiau net ir Vatikanas pripažino, kad padarė klaidą, neapsižiūrėjo: stipriai eliminavome kunigus, tikrai per mažai jų įtraukta į Sinodo asamblėją Vatikane. Bet to neslėpta, o nutarta padaryti skubų kunigų susitikimą. Gediminas paliudytų, kad kunigai nesijautė labai gerai Sinode.
Gediminas: Šio Sinodo pirmojo etapo metu buvo pasakyta, kad parapijose organizuojamos sinodinio pokalbio grupelės, bet būtų gerai, kad klebonai, kunigai atsitrauktų, tada parapijiečiai galėtų laisvai, atvirai, nesibaimindami klebonų ar kunigų autoriteto kalbėtis. Dalis kunigų nekūrybiškai į tai pasižiūrėjo – jie tiesiog nusišalino nuo to proceso. Aš pats dalyvavau, nes man toks santykis su žmonėmis – ne nauja, niekas manęs nebijo. Kaip vyskupijos sinodinio proceso koordinatorius, iš pasauliečių girdėjau, kad vienur mums trūko klebono, nes be jo nežinojom ką daryti, o jis atsifutbolino, nes jam nereikia čia būti, „tai jūs ir kalbėkitės“. Kitur žmones kaip tik trikdė klebono dominavimas, nes jis turi žodžio galią, reiškėsi per visą pokalbį, o jiems beliko tik galva linksėti.
Darius: Gražu, kad Baigiamajame dokumente primenamas ketverių metų procesas ir kalbama apie atgailos patirtį, kuri įvyko prieš pradedant paskutinę Sinodo plenarinę sesiją. Tai nebuvo suplanuota. Jie pamatė, kas vyko per tuos metus, prieš tai, vyskupijų, žemyninius etapus. Išdrįso išgirsti vienas kitą, ir antrąjį etapą jie buvo įkvėpti pradėti nuo Atgailos maldos. Tai jau rodo Sinodo vaisius. „Vaisius“ buvo ir parapijos kunigų sinodinis susitikimas, ir kitais metais numatyta pasaulinė diakonų konferencija Vatikane...
Eglė: Jau 28 metai darbuojuosi seminarijoje, man labai rūpi naujos kunigų kartos ugdymas. Pastebiu, kad į seminariją ateina ir žmogiškai, ir intelektualiai vis silpnesni kandidatai, išskyrus kelis brandesnius, jau baigusius kokias nors universitetines studijas ir todėl pajėgius rimčiau apsispręsti. Laimei, yra tokių, kurie turi pašaukimą, bet pagrindas jam ne vien asmeninis noras, o patirtis maldos ar kitoje bažnytinėje grupėje, atitinkama šeima ir pan. Gerai, jei juos savo pavyzdžiu uždega kunigas, bet ar daug tokių? Gi šiandien jų liudijimas yra būtinas! Pažiūrėkime, kur atsiranda daugiau pašaukimų. Kai kuriose JAV vyskupijose, kur vyksta gyva sielovada. Nemažai Australijos vyskupijų taip pat turi pašaukimų. Bet pasidomėjus kodėl, akivaizdu, kad tai priklauso nuo vyskupų atvirumo pokyčiams, ar jie liudija tikėjimą pastoraciniais sprendimais. Itin ryškus pavyzdys – kardinolas Seán Patrick O‘Malley OFM Cap. Po Bostono vyskupijos skandalo, kai visi JAV buvo dėl to pasipiktinę, jis paskiriamas arkivyskupu būtent ten. Pamatęs, kad seminarijoje vos keli seminaristai, nusprendė jiems leisti studijas pabaigti ir tuomet seminariją ketino uždaryti. Tačiau tie keli metai jam vadovaujant situaciją pakeitė taip, kad teko statyti naują seminariją... Melstis už pašaukimus reikia, bet vargu ar tai pašaukimų krizės situaciją pakeis, jei nebus pastoracinio proveržio ir dvasininkijos liudijimo. Juk hierarchinėje Bažnyčioje pokyčiai prasideda iš viršaus. Jei kunigui nėra duotas aiškus nurodymas imtis sielovadinio darbo, ar tai reiškia, kad jam ir nereikia jo imtis?
Darius: Bet, tarkime, Gediminas nuvažiuoja į pasaulio klebonų susitikimą, ir staiga jis supranta (be kažkokių griežtų instrukcijų klebonams) – tai buvo parapijų kunigų Sinodas, ir jiems tapo aišku. Kai pagauni esmę, nebėgi nuo jos, nekiši galvos į smėlį – tau tampa aiškiau. Juo labiau, kad mūsų žmonės – ne tik Lietuvos katalikai, daugybė katalikų – nebuvo pratę kalbėti ar tikėtis, kad juos išgirs, kad išklausys. Svarbu pirmas žingsnis: išdrįsti kalbėti ir klausytis, ypač – vadovams.
Gediminas: Susidūriau su tuo, kad Lietuvos katalikai dažnu atveju neturi ekleziologijos – tinkamo suvokimo, kas yra Bažnyčia, kaip ji sudaryta ir kaip tampama jos nariais, išskyrus formalų: aš pasikrikštiju, bet paskui sąmonė nenuneša, kas toliau. Net šiandien naudojama klaida, kurią bandau taisyti, kai sako, Bažnyčia turi tą, aną, atsakau – jūs turite minty vyskupus ir kunigus? Ar kalbate apie visus pakrikštytus Bažnyčios narius? Ne, sako, vyskupus ir kunigus. Sakau, reikia Bažnyčios sampratos paklodę pritraukti ne tik prie kunigų ir vyskupų, ir kol nesuprasime, kad visi, nepaisant mūsų skirtingų tarnysčių, sėdime toje pačioje valtyje, tai to bendrumo pagrindo neatrasime.
Eglė: Pasidomėjau, gal kitur vyksta kokie nors konkretūs sinodiniai pajudėjimai, ir užėjau į Kanados Pemboke vyskupijos puslapį. Ten pateiktos ne tik Sinodo dokumento pagrindinės mintys ir pasiūlymai, bet ir nuorodos į daugybę straipsnių, o svarbiausia, parapijų žmonėms reikalingi paaiškinimai, kaip organizuoti grupelės susitikimą, kaip pradėti kalbėtis, kaip išklausyti visų ir pan.
Gediminas: Eglės pavyzdžiai apie Kanados, Australijos vyskupijas ir kitas, kur rūpestingas ganytojas, kur puslapiuose yra labai aiški informacija ir visa kita, rodo, kad „galva“ yra supratusi, koks yra santykis su likusiais nariais. Kitur santykis formalus, dalis dvasininkų mano, kad gali sau leisti tokią Bažnyčios kultūrą. Ji nėra gera.
Eglė: Noriu paklausti Gedimino: nuo ko priklauso, kad Bažnyčia pajudėtų parapijų lygmenyje – nuo kunigo ar vyskupo?
Gediminas: Nuo vyskupo. Jie girdi mūsų kritiką, bet pasigendu juose pajėgumo priimti ir atsiliepti. Drąsinu vyskupus ir kunigus, kad turi išdrįsti pasakyti, jog kažko nesupranta, nesugeba arba kažkur susimovė, ir paprašyti mūsų pagalbos, o ta pagalba – tai ne specialistų iškvietimas, čia ne santechnika ar elektrika. Turime visi kartu ieškoti Šventosios Dvasios pagalbos ir tinkamo atliepo į realią situaciją.
Algirdo Kazlos asociatyvi nuotrauka
Darius: Mano supratimu, kai po 2023 m. Sinodo asamblėjos gavome Apibendrinantį dokumentą, ir prašyta visų vėl aptarti, gal nebūtina ganytojams patiems išrinkti tris aktualiausias temas ir jas duoti svarstymui. Būčiau labiau pasitikėjęs žmonėmis: štai dokumentas, atraskite savo vyskupijoje, parapijoje, kas jums atrodytų svarbiausia. Tai būtų pasitikėjimas žmonėmis, ir jie ieškotų, aptartų daugybę jiems aktualių dalykų. Skaudesnis man pavyzdys apie (ne)sinodiškumo vaisius, kai minėjom, kad Jubiliejus „uždengia“ Sinodą. Iš pradžių atrodė be galo graži Jubiliejinių metų priešistorė Lietuvoje: kunigas Artūras Kazlauskas, paskirtas nacionaliniu delegatu Jubiliejui, vos sulaukus popiežiaus Pranciškaus bulės Viltis neapgauna, skelbiančios Jubiliejų ir jo temą, įkvėptas sinodinio proceso, sukvietė gal 20 skirtingų bažnyčios žmonių: kunigų, diakonų, vienuolių, pasauliečių, šeimų, etc., paraginęs susėsti kartu ir perskaityti tą Bulę, išgirsti Dievo tautos balsą – kaip žmonės girdi kvietimą švęsti Jubiliejaus metus, ko tikisi, kaip nori į jį atsiliepti. Tai buvo tikras vox populi, tikra ir gyva, tad pateikėme šių įžvalgų santrauką Artumoje (2024, nr. 7/8), nes žmonės įvardijo konkrečiai, kokių atsinaujinimo ženklų bažnyčioje, savo bendruomenėje, nacionalinių mastu jie laukia švenčiant Jubiliejų. Kas atsitiko po pusmečio, kai ganytojai paskelbė pastoracines gaires šitam didžiam įvykiui? Viso to beveik nepasimatė. Taip, Dievo tautai iš ganytojų sugrįžo teisingas tekstas, kviečiantis melstis, adoruoti, lankyti jubiliejines bažnyčias. Buvo skaudoka, kad sinodinis judesys, galėjęs ne uždengti Sinodą, bet praturtinti Jubiliejų, kurį išgyventumei sinodiškai, kažkaip neįvyko.
Silvija: Sinodiškumo kelias – įsiklausyti į kiekvieną žmogų. Reikia turėti atvirą širdį. Popiežius Sinodą sušaukė, kad Bažnyčioje mokytumės sinodiško bendravimo. Tai tęsis ilgai ir nuobodžiai, nes dalis liks, pasak Jėzaus, kietasprandžiais, kurie nesimokys, nesupras. Panašiai kaip su šventumu: visi pakrikštytieji turime siekti šventumo, visomis jėgomis, kiek įmanydami. Kiek iš mūsų tą suvokia ir kiek realiai bando daryti? Sinodas stringa dėl panašių priežasčių, juk Bažnyčia iš prigimties turi būti sinodiška. Negalime tikėtis, kad žmonės nemąstydami, nekalbėdami kažką darys, kad tikės Dievu nieko nesuprasdami. Kaip Bažnyčia gyvuos, kai žmonės jos nesupranta?
Kokią esminę žinią išskirtumėte iš baigiamojo Sinodo dokumento įžangos? Kuo ji aktuali šiandienos žmogui?
Eglė: Pirmas dalykas sinodiškumui – atgaila ir atsivertimas. Jeigu po atgailos nevyksta atsivertimas, reiškia, ta atgaila netikra ir neduoda vaisių. Apgailestavimas, kad nepakankamai ką nors dariau – dar ne atgaila. Išskirčiau pačioje įžangos pradžioje cituojamą ištrauką iš Jono evangelijos: „Atėjo Jėzus, atsistojo viduryje ir tarė: „Ramybė jums!“ Tai pasakęs, jis parodė jiems rankas ir šoną. Mokiniai nudžiugo išvydę Viešpatį“ ( Jn 20, 19–20). Svarbus ir jos kontekstas: mokiniai buvo išsigandę ir iš baimės užrakinę duris. Gal ir mes, sunerimę dėl prasidėjusio proceso, norėtume užsidaryti? Bet ateina Jėzus...
Gediminas: Viena pražiūrėta detalė viešojoj erdvėj. Spalio 26 d. 2024 m. popiežius Pranciškus sėdėdamas ir klausydamasis baigiamojo dokumento sako: nebus kito, aš tvirtinu šitą. Bet praleidom, kad dvi dienas iki to, spalio 24-ąją, jis paskelbė encikliką Dilexit nos, apie žmogišką ir dievišką Jėzaus Kristaus širdies meilę. Neatsitiktinai. Dieną prieš Popiežius savo autoritetu ir enciklikos mokymo galia primena, kad mes turim Viešpatį, Šeimininką savo tarpe ir mums labai svarbu, kokia jo yra laikysena – jis mus myli. Jis nori, kad ieškodami šiame pasaulyje, kas mus myli, kas mus išlaisvina iš baimių, kas mums duoda naują pradžią, atpažintume šitą širdies meilę. Jis yra centras Bažnyčioje. Jo meilė yra bažnyčioje. Ir tada Baigiamasis dokumentasyra mūsų atsakymas į šitą meilę. Negalima skaityti Baigiamojo dokumentonesuprantant, ką jis atliepia. Jis apie tai, ką mes turim savyje pakeisti, kad galėtume tinkamai priimti ir atliepti tam, kuris šitaip mus myli. Kitos intencijos / tikslo dokumentui priimti arba ką nors su juo daryti nėra ir negali būti. Prašausim pro šalį. Supraskime: jeigu ne pas šitą mylintį – tai niekur kitur. Kai jau supranti, kad niekur kitur, tik pas šitą, tada klausi: kaip man būti toje meilėje, su ta meile? Sinodiškumas Bažnyčiai kaip kūnui yra atliepti tą mylinčią širdį, nes to kūno gyvybė yra šita Jėzaus Širdies meilė. Kol Bažnyčios nariuose nuo vyskupų iki paskutinio pasauliečio šitas klausimas neiškyla egzistenciškai, poreikis ir viskas, ką šnekam, bus tekstai, bet ne širdies kelionė.
Darius: Beje, kai kalbėjom apie atgailą, štai citata iš BD Įžangos 6 sk.: Neslepiame, kad patyrėme nuovargį, pasipriešinimą pokyčiams ir pagundą savo idėjas laikyti svarbesnėmis už Dievo žodžio klausymąsi ir įžvalgos praktikavimą. Tačiau Dievo, švelniausiojo Tėvo, gailestingumas kaskart leidžia mums nutyrinti širdis ir tęsti savo kelią. Tai suvokėme antrąją sesiją pradėdami Atgailos vigilija.
Tai gražu – pripažinti savo skaudžias vietas, nes juk žinom apie įtampas, buvo skirtingų požiūrių... Bet kai jas įvardijame, pripažįstame, tada nebijome eiti į atgailos pamaldas, atsiprašyti, pradėt iš naujo ir girdėti. Reikšminga įvardyti, kas nesisekė. Jei ir Lietuvoje nebijome įvardinti, vadinasi, turime priežastį augimui. Pats popiežius Pranciškus įvardijo ir surašė konkrečius dalykus, dėl kurių kviečia atgailai, ir visa tai perskaityti paprašė artimiausius savo pagalbininkus kardinolus (žr. Artuma, 2024, nr. 11).
Gediminas: O atgaila yra išdrįsti pasakyti, kad susimoviau, kad kažko negaliu, nesuprantu. Ir nepakišti to po kilimu. Taip, klaida, aš padariau tą klaidą savo autoriteto tarnystėje ir atsiprašau savo bendrakeleivių už tai. kas buvo. Ir prašau: ar man padėsite keistis, eiti atsivertimo keliu?
Eglė: Popiežius tą jau padarė. Jis ne tik paskutiniame plačiame interviu pripažino savo klaidas, bet jau pontifikato pradžioje pasikvietė tuos nukentėjusius Argentinos dramatiškose chuntos represijose, prieš kuriuos jautė kaltę dėl tuometinio savo elgesio, ir atsiprašė, kad galėtų susitaikyti su jais, matyt, ir su savimi. Ir tai buvo paviešinta. Tad jis liudija drąsą atgailai. Ją liudijo ir Prancūzijos vyskupai regimai atgailavę. Gal jų drąsa atverti buvusius seksualinius nusikaltimus bei vieša atgaila dėl jų ir buvo tas veiksnys, pernai paskatinęs netikėtai didelį jaunuolių skaičių priimti Krikšto sakramentą?!
Gediminas: Grįžęs iš Romos turėjau susitikti su Lietuvos vyskupais, ir to pokalbio metu jiems sakiau apie kunigo nuoskaudą dėl neteisybės, kurią kai kurie patyrė dėl vyskupo vadovavimo. Kol nešiosiu nuoskaudą, kuri nebuvo išgirsta ir į ją atliepta, nieko nebus.
Eglė: Gediminai, kai pamačiau tave po vieno susirinkimo, vykusio Vilniaus kunigų seminarijoje, pirma mintis – „koks čia kunigas švytinčiu veidu priėjęs pasisveikinti? O Dieve, čia juk Gediminas... Šitaip pasikeitė!“ Gediminai, kas tave atvertė tame parapijų kunigų susitikime Romoje?
Gediminas:Romos salėje maišėsi kardinolai, vyskupai – aukštoji hierarchija, bet nustebino, kaip jie save numenkino („sumažino“): nebuvo raudonumo, mišioms jie nevadovavo, koncelebravo tarp kunigų su albomis ir stulomis. Vyskupai buvo akivaizdžiai „primažinę“ save (pasitraukę) ir pasakę: šitame kambaryje svarbiausia kunigai ir jų balsas. Tuo tikrai patikėjom: 200 kunigų, entuziazmas ir tada... liūdesys. Antros dienos pavakarėj supratom, kad visi sėdim dugne ir niekas niekam nieko nebevaizdavom, neįrodinėjom, nebandėm gražiau pasirodyti, nei yra. Iš pradžių gyrėmės, paskui pradėjom kalbėti tiesą. Tiesos veikiami supratome, kad visi esam dugne. Tuomet Dvasia pradėjo mus kelti. Trečios dienos rytą grupelėse išgirdome juoką. Liūdna, skaudu, bet ar mes – be vilties? Išėjome su viltimi: ji mus sugrąžino ne prie dokumento, o į patirtį. Jei turi su kuo pasidalinti, jei tave išgirdo, tai kitą žingsnį jau turi su kuo žengti. Atsiranda padrąsinimas, kad duobėje nesi paliktas vienas. Tada susitikimas su Popiežiumi buvo svarbus dalykas. Jis padarė protokolinį reveransą: sakė, kad su mumis praleis pusantros valandos. Tad nemanėm, kad asmeniškai paspausim ranką. Matydamas mūsų atmosferą tarė, kad asmeniškai su kiekvienu susitiks koridoriuje. O vienas iš susitikimo ekspertų, kunigas Tomaš Halikas pasakė tris dalykus (žinojau tik du): svarbu ortodoksija (teisingas žinojimas), dar svarbiau ortopraksis (teisingas darymas), o aš nežinojau, kad yra ir trečias matmuo – ortopatija (teisinga širdies intencija) – be jos kitkas neveiks. Jei įsidėsim teisingą intenciją į vidų... Todėl popiežius Pranciškus prieš dokumento skaitymą mus ir atgręžė į Jėzaus Širdį. Kas yra Jėzaus gailestingumas? Jį ir reikia atliepti sinodiškumu.
Kaip apibendrintumėte šią SinodoBaigiamojo dokumento Įžangą?
Darius: Dar atkreipkim dėmesį, kad Įžanga baigiama primenant dešimtį darbo grupių konkrečioms sritims (pvz., seminarijų reformų, nunciatūrų darbo, vyskupų skyrimo, moterų dalyvavimo Bažnyčios gyvenime, etc.), kurios primena, kad dirba atskiros komisijos. Pabaigoje pristato 5 temas, į kurias išsiskaido visas dokumentas.
Na, o šiaip jau, turbūt Baigiamojo dokumento neįmanoma suvokti be tėvo Timothy Radcliffo OP rekolekcijų! BD prasideda be galo gražia citata apie įvykius po Prisikėlimo – tema, kurią turbūt atnešė tas pats tėvas Timothy, ir visa Dokumento struktūra tapo paremta Prisikėlimo scenomis iš evangelijų. Mums tai primena, kad kiekviena pradžia ar pokyčiai, revoliucija Bažnyčioj – tai grįžimas prie šaknų, prie Kristaus, Jo meilės, mylinčio žvilgsnio. Gražu, kad dalyvaudami Sinodo kelionėje – kaip mokiniai aukštutiniam kambary, taip ir Sinodo dalyviai – pradžiugo: „Jautėmės apgaubti Dievo gailestingumo, Jėzaus gailestingumo, paliesti jo grožio!“ O kaip jie jautėsi atvykę į Vatikaną? Buvo įtampos, išgąsčio... Galiausiai, sako, „buvome apgaubti Dievo gailestingumo, išgyvendami pokalbį Dvasioje, klausydamiesi vieni kitų suvokėme Jėzaus buvimą tarp mūsų. Dovanodamas Šventąją Dvasią Jis toliau kuria savo tautos vienybę, kuri reiškiasi per skirtybių darną.“
Eglė: Intencija turėtų būti – atsiverti jam, kuris net tau, užsidariusiam ir bijančiam, įeina pro uždarytas duris ir sako: „Ramybė jums.“
Silvija: Prašymas privalomai tęsti ir visą Bažnyčios gyvenimą organizuoti pagal sinodinę konsultavimosi ir įžvalgos metodologiją. Reikėtų melstis atsivertimo ir šventumo troškimo.
Gediminas: Sinodiškumas netaps aktuali tikrovė tiems, kurie manys, kad gali sau leisti nesikeisti ir nieko nekeisti. O tiems, kurie nebežino, kur ir kaip toliau eiti, yra ištiesta Priskėlusiojo ištiesta ranka ir kvietimas eiti su juo. Broliams kunigams tariu: kuo greičiau į šitą laivą įsėsite, tuo geriau bus jums ir Bažnyčiai. Kol manote, kad galite su tuo neturėti nieko bendro, būsite nelaimingi ir stokosit vilties.
Post scriptum: Labai kviečiame ir jus, mielos ir mieli Artumos skaitytojai, – reaguokite, dalyvaukite šiame pokalbyje ir visoje Bažnyčios sinodinėje kelionėje. Jūsų nuomonė svarbi, reikšminga ir Artumai, ir popiežiui Pranciškui, ir Motinai Bažnyčiai, ir Viešpačiui Dievui!
