Jared Lind / unsplash.com nuotrauka
Vaida Alksnevičienė
Kai dienos sutrumpėja, prisipildo tamsa ir tyla, ateina Adventas ir pakviečia sustoti. Lyg kažkas švelniai paima už rankos ir sako: „Stabtelk... išgirsk... pajausk.“ Ir tada supranti – prasideda laikas, kai visas pasaulis sulėtėja. Ne dėl vėsos, ne dėl tamsos, o dėl laukimo. Tikro, gyvo, žmogiško. Mažyliui šis laukimas dar nesuvokiamas protu, bet jis nuostabiai jaučiamas širdimi. Ir būtent šiame amžiuje (0-3 metų ) mes galime padėti jam patirti Adventą ir šventas Kalėdas taip, kaip joms buvo skirta: tyliai, švelniai, su šviesa, kuri sklinda ne iš ekranų, o iš mūsų buvimo kartu.
Mažyliui krikščioniškos tradicijos pirmiausia yra atmosfera. Tai šviesa, rusenanti Advento vainike. Tai žvakės, kurios uždegamos kiekvieną sekmadienį tuo pačiu metu. Tai giesmė, tyliai įsliūkinanti į vakaro rutiną. Tai Jėzaus gimimo istorija, papasakota paprastais švelniais žodžiais – kaip pasakojimas apie kūdikį, kuris atėjo į pasaulį toks mažas ir bejėgis, kaip ir jie kad buvo ateidami.
Montessori pasaulyje viskas prasideda nuo paprastumo ir kartojimo. Šiame amžiuje būtent tradicijos ir ritualai suteikia vaikui saugumą ir ramybę. O Adventas ir šv. Kalėdos, kai jose daugiau artumo nei triukšmo, prisiliečia prie jo taip giliai, kad išlieka visam gyvenimui.
Maria Montessori sakė, kad mažas vaikas tiesiogiai sugeria tai, kuo gyvena šeima. Jei Adventas jums yra malda, giesmė ar kasdienis ramybės vakaras – jis tai įsimena. Jei Kalėdos jums yra šviesos gimimo šventė – ta šviesa nušvinta ir jame.
Šalia krikščioniškų tradicijų dažnai nešamės ir savas – tas, kurias mums perdavė mūsų tėvai, seneliai. Ir ši vieta yra ypatinga: būtent čia mažas vaikas tarsi paveldi širdies istoriją.
Galbūt jūsų šeimoje buvo paprotys kartu kepti kūčiukus. Senelės rankos minkydavo tešlą, o jūs, dar mažas, gnaibydavote tą tešlą mažais pirščiukais. Dabar tą kūčiukų tešlą gali paliesti jūsų vaikas. Jam ši patirtis – jutiminė ir labai tikra: šilta tešla, miltuotos rankos, lėtas minkymas. Prasmės nereikia aiškinti – jis ją jaučia kūnu.
Gal jūsų seneliai turėjo tradiciją paskleisti šieno glėbį po staltiese... Mažam vaikui šienas yra lobis. Jis gali jį liesti, pauostyti, tyrinėti. Ir kartu būti tradicijos dalimi.
O gal nieko panašaus nebuvo. Gal jūsų šeimoje Adventas ir Kalėdos buvo tik data kalendoriuje. Ir tai gerai. Nes Montessori požiūris sako: mes turime teisę kurti savo tradicijas. Tokias, kurios atspindi mūsų širdį ir mūsų vertybes. Vaikui nesvarbu, ar tradicija paveldėta, ar nauja, – svarbu, ar ji yra tikra.
Jei norisi sukurti savas šeimos tradicijas, jos gali būti labai paprastos. Paprastumas šiame amžiuje netgi būtinas. Dažnai tėvai galvoja, kad reikia daug veiklų, daug įspūdžių, daug „kalėdinės magijos“. Bet iki 3 metų vaikui tikroji magija yra labai paprasta. Ji slypi kartojime:
Galbūt jūsų šeimos Advento tradicija taps paprastu žvakių uždegimu sekmadienio vakare. Be skubos. Su trumpa akimirka ramybės, kai tiesiog stebite liepsną ar kartu giedate ar kartojate maldelę. Mažas vaikas įsmeigs žvilgsnį į ugnį, tarsi klausydamasis jos. Tokios akimirkos maitina jo sielą.
Gal tai bus „Prakartėlės kampelis“ – paprastas, nedidelis, į kurį kas savaitę atsiranda po vieną naują figūrėlę. Marija, Juozapas, piemenys. Vaikas kiekvieną rytą prieis prie prakartėlės, palies figūrėles savo mažomis rankomis ir šitaip įprasmins laukimą. Jam tai jutiminė, tikra biblinės istorijos patirtis.
Arba kasdieninė vakarojimo tradicija – užgesinti ryškias šviesas ir tyliai padainuoti „Tyli naktis“. Vaikui ši giesmė taps jo Kalėdų saugumo ženklu. Nes jis atpažins ritmą, švelnumą ir jūsų balsą.
Nereikia vaiko vežti į triukšmingus miestus, šventines muges ar įspūdingas fotosesijas. Ne todėl, kad tai blogai, bet todėl, kad šiame amžiuje jis labiau nei bet kada trokšta tvarkos, artumo ir nuspėjamo ritmo. Advento metas ir Kalėdos iš tiesų yra tokie – lėti, tylūs, šilti. Ir Montessori kviečia visa tai grąžinti.
Švelnios tradicijos mažam vaikui gali būti labai paprastos, bet jos užaugina didžiulį ryšį:
- kas vakarą uždegama žvakutė ant stalo – kaip priminimas apie laukimą;
- trumpa giesmelė prieš miegą – kaip saugumo ženklas;
- prakartėlės tyrinėjimas rankomis – kaip biblinės istorijos patyrimas;
- laikas kartu eglės šviesoje – be žaislų, be televizoriaus, tik jūs ir šviesa.
Tokios tradicijos mažam vaikui rodo, kad šventės nėra triukšmas, o ramybė. Jos nėra išorė, o vidus. Ir Kalėdos – tai ne šurmulys, bet meilė, kuri ateina kaip kūdikis: tyliai, švelniai ir labai arti.
Brangūs tėvai, linkiu Jums Advento, kuriame daugiau šviesos nei skubėjimo. Kalėdų, kuriose daugiau buvimo nei veikimo. Ir švelnumo, kuris pasilieka vaiko širdyje net tada, kai žvakės jau bus užgesusios.
Tokios Kalėdos išlieka. Nes jos užgimsta ne aplink vaiką – jos užgimsta jo viduje.
Projektą iš dalies finansuoja
