Kunigas Artūras KAZLAUSKAS
„Visi tikintieji laikėsi drauge ir turėjo visa bendra. Nuosavybę bei turtą jie parduodavo ir, ką gavę, padalydavo visiems, kiek kam reikėdavo“, – apie tokią pirmųjų krikščionių bendruomenę liudija Apaštalų darbai (2, 44–45). Apaštalas Paulius vis skatina rinkliavas Bažnyčioms ir vargšams (pvz., Gal 2, 10); Petras primena ganytojams nesivaikyti „bjauraus pelno“ (1 Pt 5, 2); Jėzus per savo viešąją veiklą yra šelpiamas turtingųjų (Evangelijos mini ypač moteris, pvz., Lk 8, 1–3), kad pats galėtų atsidėti vien Dievo karalystės skelbimui.
Mano profesorius kartodavo, kad visa pasaulyje yra dviprasmiška, jeigu ne daugiaprasmiška. Žmogus sukurtas būti kūnu, siela ir dvasia. Tad rūpintis privalu visomis trimis dimensijomis. Tai galioja ne vien individui, bet ir bendrijoms. Mums reikia ir dvasinių, ir materialių dalykų, be jų neįmanoma visavertiškai gyventi. Kai Dievas tapo žmogumi, tas pats įstatymas pradėjo galioti ir Jėzui. Jis galioja ir Jo Kūnui, kuris yra Bažnyčia.
Popiežiaus Pranciškaus svajonė apie neturtingą Bažnyčią yra troškimas, kad ji būtų ištikima savo pašaukimui – Dievo karalystės plėtrai pasaulyje. Materialaus Bažnyčios turto tikslas – būti evangelizavimo ir vargšų šalpos priemone. Šie du tikslai neatskiriami ir vieninteliai teisėti. Kiti kyla iš egoizmo ir godumo... Kiekvienas galėtume peržiūrėti savo, kaip Bažnyčios narių, gyvenimo, drauge ir sukaupto ar kaupiamo turto tikslus… Geras pavyzdys yra apaštalas Judas, norėjęs parduoti brangų tepalą ir pinigus išdalyti vargšams, bet iš tiesų – pinigų pasigrobti… Šiame kontekste gimė ir Bažnyčios Caritas: visuomet bus vargšų, kuriais privalėsime pasirūpinti (plg. Jn 12, 1 –8).
Evangelizavimą ir vargšų globą Bažnyčia pasaulyje vykdo įvairiai, veikia įvairiausi pinigų rinkimo ir paskirstymo modeliai. Bažnyčia Lietuvoje pajamas dažniausiai gauna iš aukojimų, taip pat iš ūkinės veiklos, pavyzdžiui, pastatų nuomos. Lietuvą maloniai nustebino kažkada buvę įprasti, o dabar seniai negirdėti mecenavimo stebuklai. Tradicinės religijos paramą gauna ir iš valstybės. Reikia išlaikyti ne vien bažnyčių, seminarijų, rekolekcijų namų, centrų pastatus, bet ir dirbančiuosius. Tam skiriamos ypatingos rinkliavos keletą kartų per metus sekmadienių liturgijose. Pirmųjų krikščionių praktika patiems susinešti duoną, vyną, aliejų vėliau buvo pakeista praktiškesniu pinigų aukojimu. Paprastai sekmadieniais, kituose kraštuose – kiekvienose Mišiose daromos rinkliavos vietinės bendruomenės reikmėms. Jos vyksta svarbiausiu ir švenčiausiu Bažnyčiai – Eucharistijos – metu. Tai ne kunigėlių pasipinigavimas, o mano gyvenimo dalijimasis su bendruomene, nes pinigai skiriami jos reikmėms. Mūsų kunigai praktiški, o tikintieji – pataikūnai, nes kunigas surenka daugiau. Kunigams nederėtų rinkti šių pinigų, tai bendruomenės veiksmas. Vyrai ir moterys (net ir be išskiriančių juos drabužių) pereina per sambūrį patarnaudami pinigų surinkimu ir drauge su duonos ir vyno atnašomis dalyvauja procesijoje. Liturgijoje šie pinigai būna prie altoriaus kaip sambūrio dosnumo liudijimas.
Pasaulyje kunigai įvairiai išlaikomi. Kai kur gauna nustatytas (vidutinio dydžio) algas. Pas mus (jei neturi etatinių tarnybų, pvz., universitete) gyvena vien iš patarnavimų. Tai vadinama Iura stolae (stulos, tai yra kunigiškosios tarnystės ženklo – ant pečių dėvimos juostos, teisė). Celebruodamas Mišias, teikdamas Krikštą, laimindamas Santuoką, atlikdamas laidotuvių ar kitokį patarnavimą, kunigas gauna pinigų auką, vadinamąją stipendiją, sau pragyventi. Kaimuose anksčiau, kai kur ir dabar, nešami maisto produktai. Vyskupijos gali nustatyti, kaip paskirstyti stipendijas. Jos būna skiriamos ne (tik) kunigui, bet ir, pavyzdžiui, bendruomenės reikmėms. Pinigai, surenkami lankant parapiją, paprastai dalijami į keletą dalių. Antras, kai reikia – ir trečias, Mišias per dieną celebruojantis kunigas stipendiją gali pasiimti tik už vienerias (išimtis – Kalėdų dovana: trejos Mišios ir už kiek-
vieną – stipendija. Jei yra!). Dėl įvairių priežasčių (ir dėl skurdo) buvo sumanytos sudėtinės Mišios, celebruojamos keliomis intencijomis ir švenčiamos paprastai du kartus per savaitę. Natūralu, kad mažose parapijose stipendijų stinga. Tada kunigu pasirūpinti turi vyskupijos kurija.
Ateityje kunigo išlaikymas privalės būti peržiūrėtas, nes neatrodo, kad stipendijų tradicija būtų perduodama jaunajai kartai. Gera, kad Mišios užsakomos ne vien už mirusiuosius. Tai liudija besiplečiančius maldos horizontus. Santuokos metinės, gimtadieniai, kitos sukaktys, asmeniniai rūpesčiai ir padėkos, liga, vaiko gimimas, valstybės, pasaulio įvykiai, katastrofos, baimė, nežinia, pažįstamojo ar artimojo mirtis – tai vis proga užsakyti Mišias. Tai reiškia konkretų asmenį ar intenciją pavesti Bažnyčios, kuri yra Kristaus Kūnas, maldai ir aukai ir šitaip suvienyti su kryžiaus Auka vėl iš naujo pakartojant, kad Kristus gimė, mirė, prisikėlė ne abstrakčiai už visus, bet konkrečiai, dėl manęs.
Kiek aukoti? Kažkuris jėzuitas taikliai nurodė aukos už santuoką dydį: tiek, kiek išleidote gėlėms. Draugė už santuoką paaukojo tiek daug, kad kunigas nustebo. Ji atsakė mananti, jog Santuokos sakramentas yra vertingesnis už nuotakos suknelę... Pamąstykime logiškai: jei kunigas per dieną gali paimti stipendiją už vienerias Mišias, iš to turės ir išgyventi (ne vien valgydamas), ir dar (logiškai apie 10 proc.) paskirti vargšams. Apskritai kunigo gyvenimo orumas atitinka jo bendruomenės orumą. Aišku, kai kam norėtųsi, sako mano mama, kad kunigas būtų aklas, kurčias, nebylys, suplyšusia sutana ir su dviračiu be rato.
Ne tik Bažnyčia kaip institucija, bet ir kiekvienas krikščionis (kunigai juk irgi krikščionys?!) savo pinigus privalėtų „investuoti“ į evangelizaciją ir vargšų šalpą. Dėl vargšų savaime aišku, neišsigąskite evangelizacijos. Ją suprantu plačiai – ir kaip gausios šeimos visapusišką ugdymą, ir sportą, ir higieną, ir sveiką valgį, ir visus dantis, ir savišvietą, ir teatro lankymą. Kaip sako viena mano draugė – evangelizuoti privalu ir drabužiais. Kadangi esu Bažnyčios žmogus, tai ir mano pinigai yra Bažnyčios pinigai. O jei ne – tada jie nešventi.
