Dr. Ramunė Jurkuvienė
Andrea Piacquadio / pexels.com asociatyvi nuotrauka
Ką tik obelų žiedlapiais atsisveikino gegužė, kurios pirmąjį sekmadienį šiltai ir iškiliai minėjome Motinos dieną, o štai jau ir birželis. Tėvo diena. Sveikinimai visiems tėvams tokią reikšmingą Tėvo dieną!
„Tėve mūsų“, – kasdien kreipiamės į dangiškąjį Tėvą, visagalį, mylintį, globojantį, išklausantį, suprantantį, atjaučiantį, atleidžiantį – mūsų atramą ir paguodos šaltinį... Panašių savybių turbūt tikimės ir iš savo žemiškųjų tėvų. O kokias sąlygas sudarome jiems tokiems tapti? Ir ko labiausiai jie turėtų išmokyti?
Juk norime, kad mūsų berniukai augtų labai saugiai, būtų paklusnūs, pavyzdingi, neįsiveltų į „santykių aiškinimąsi“ su besityčiojančiais klasiokais, pagarbiai elgtųsi su merginomis... Ir dar norime, kad jie tokie taptų beveik be mūsų pastangų – juk grįžtam po darbų pavargę, norim ramybės ir poilsio. O tuo metu berniukui, artėjančiam į virsmą vyru, ieškant savojo kelio, santykio su tėvu reikia nepaprastai daug. Tėvas – pagrindinis autoritetas. Kaip iš to mielo, taikaus berniukėlio išaugti į bebaimį, už save ir savo šeimą galintį pakovoti vyrą, tėvą? Tiesos dvasios nešėją, laisvės gynėją, meilės riterį?
Leiskite pasidalyti epizodu iš savo šeimos gyvenimo. Nesakau, kad tai sektinas pavyzdys, bet įvykis, kuris visai mūsų šeimai įsiminė ir parodė, jog santykiai tarp žmonių reikalauja daug įsiklausymo, drąsos ir net lankstumo.
***
...Mano pavyzdingas, staiga ištįsęs paauglys – jaunėlis brolis – klasėje tapo patyčių objektu. Užkliūdavo ne tik jo išvaizda, taikus charakteris, moksliukolaikysena, bet labiausiai, kad buvo ne komjaunuolis. Brolis tardavosi namuose, kaip jam reaguoti, ką daryti, bet visi patarimai – ignoruok, nekreipk dėmesio į patyčias – nedavė norimo efekto. Ypač agresyviai patyčias reiškė klasiokas, sekinęs mano brolio kantrybę taip, kad mūsų vyresnysis brolis įkalbėjo jaunėlį nenusileisti ir prieš besityčiojantį klasioką panaudoti fizinę jėgą.
Vieną dieną jaunėlis brolis grįžo iš mokyklos netikėtai anksti ir paprašė tėtės, kad kartu su juo nueitų pas direktorių. „Sukruvinau besityčiojantį klasioką, neapskaičiavau smūgio“, – prisipažino.
Direktoriaus kabinete jau mindžikavo nuskriaustas sumuštasis klasiokas, o su juo ir patėvis (pasirodo, tėvo jis neturėjo). Direktorius standartiškai pagraudeno ir paliko sukonfliktavusius susitaikyti. Patėvis tuoj pareiškė, kad neturi laiko ir išėjo iš kabineto. Mūsų tėtis nežemindamas ir nekaltindamas, psichoterapeutui būdingomis kompetencijomis ėmė kalbėtis su brolio klasioku, nuoširdžiai norėdamas išsiaiškinti, dėl ko jis tyčiojasi. Matyt, vis giliau pataikė į jo sielos žaizdas, kad vaikinuko veido išraiška rodė didelį sumišimą. Tėtė priėjo prie šio susitraukusio, sutrikusio paauglio ir vyriškai jį apkabinęs tėviškai
priglaudė sau prie krūtinės. Ir staiga iš paauglio širdies gelmių išsiveržė tokia rauda, kuri gal buvo slopinta daugybę metų. Ir stovėjo jie abu taip direktoriaus kabinete apsikabinę – vienas raudantis, kitas švelniai glostantis susitraukusį paauglį, savo sūnaus skriaudiką... Atsisveikino jie nebyliai, be žodžių.
Tą patį vakarą ilgokai vakarojom. Staiga pasigirdo netikėtas skambutis į duris. Atidaryti nuėjo jaunėlis brolis. Po kelių minučių jis grįžo visiškai sutrikusia veido išraiška ir su glėbiu įstabių rožių: „Tėte, tai buvo mano sukruvintas klasiokas. Jis prašė perduoti rožes tau...“
Patyčios baigėsi. Šie klasiokai netapo draugais, bet taikus sugyvenimas pasidarė įmanomas.
***
Skirtingose šalyse tėvo vaidmenys šeimoje skiriasi, nes tai apibrėžia skirtinga valstybių ir tautų istorija, skirtingi socialiniai įpročiai bei įgūdžiai ir netapačios tradicijos.
Lietuvoje tėvo vaidmens sampratą suformavo tragiška valstybės istorija. 1795 m. padalijus Abiejų Tautų Respubliką lietuviškoji jos teritorijos dalis pateko į carinės Rusijos priespaudą, vėliau sekė 1830–1831 m. bei 1863–1864 m. sukilimai, nuo 1914 m. Pirmasis pasaulinis karas, po kurio iškovota Nepriklausomybė. Dar vėliau prasidėjo Antrasis pasaulinis karas, šalį kamavo vokiečių ir sovietų okupacijos, trėmimai, partizaninis karas... Per visus šiuos įvykius Lietuva neteko labai daug vyrų, o tai kėlė socialinių problemų, kurios persiduodavo iš kartų į kartas. Kas trisdešimt metų suaugo nauja karta, kuri išeidavo kautis už laisvę. Narsiausi, drąsiausi žūdavo, dažnai palikdami savo vaikų mamą gilioje depresijoje auginti jų atžalų.
Moterys mūsų šalyje išmoko viskuo rūpintis vienos, tad tėvas šeimoje net ir dabar suvokiamas kaip tiesiog ne visiškai būtinas priedas. Žuvus vyrui pati moteris yra depresijoje ir dar globoja savo vaiką. Ji yra kartu tėvas ir motina. Ji turi atlikti abudu vaidmenis, yra labai stipri, bet... labai depresiška. Neleidžia vaikui jokios iniciatyvos, viską daro, kad apsaugotų jį nuo rizikos. Vyrų, kaip žinia, žūva visada daugiau negu moterų: pirmais okupacijos metais per metus buvo represuota daugiau kaip 6 tūkst. vyrų. Buvo paliestos ir moterys, bet tai kartojasi iš kartos į kartą, ir mes, kaip tauta, ne tik kad „nukraujavome“ vyrais, bet ir išmokome, kad moteris turi būti stipri ir tvarkytis viena. Iš kur tuomet išmokti tėvo ir vyro vaidmens? Tokios sąlygos galėjo suformuoti depresiškus vyrus, kurie reaguodami į gyvenimo sunkumus dažnai pasirenka savižudybę arba agresiją nukreipia į kitus, dėl to neretai tampa smurtautojais.
Viena mama negali atlikti visų vaidmenų, kurie ypač naudingi augantiems berniukams ir mergaitėms. Pavyzdžiui, ji ne visuomet gali būti stiprus ramstis vaikui, nes dažnai pagalbos reikia jai pačiai. Viena mama taip pat ne visada moka suteikti saugumą ir padrąsinti, išmokyti apgalvotai rizikuoti, prisiimti atsakomybę, pažinti ribas.
Berniukams iš nepilnų šeimų itin sunku išmokti vyro vaidmens, nes jie nuolat yra apsupti moterų – namie, darželyje, mokykloje, universitete. Dėl šios priežasties jie neišmoksta pagarbaus požiūrio į moteris, nes nemato, kaip vyrai turi su jomis elgtis. Kai berniukas ištisai yra moteriškoje aplinkoje, jis nori išsivaduoti iš tos hiperglobos, atsistoti ant savo kojų. Jis pradeda neigti moteris, neigti pagarbų požiūrį į moterį ir mamą. Išmokti šito dalyko geriausiai galima iš tėvo.
Akivaizdu, kad santykių mokymui turėtume skirti daug dėmesio. Ir tėvo vaidmens ugdymas bei puoselėjimas yra svarbus visose, o ne tik probleminėse šeimose.
Turbūt patys svarbiausi du dalykai, kurių tėtis turėtų išmokyti savo sūnų, ir ko neišmokys mama – tai drąsos, nebijoti išmintingai rizikuoti ir besąlygiškos pagarbos moteriai.
