Jonathan Borba / pexels.com notrauka
Vaida Alksnevičienė
Ar kada nors bandėte žiūrėti į savo vaiką ne kaip mama ar tėtis, bet lyg į paslaptingą knygą, kurios puslapiai dar neišskleisti? Ar bandėte nevertinti, netaisyti, o tiesiog stebėti – ramiai ir atidžiai? Maria Montessori daugiau nei prieš 100 metų savo garsiajame Casa dei Bambini kampelyje Italijoje būtent taip ir pradėjo. Ji tiesiog stebėjo vaikus. Kantriai ir atidžiai. Žiūrėjo į vaikus, fiksavo, užsirašinėjo. Matė, kaip jie veikia, mokosi ir svarbiausia, kaip jie atranda pasaulį.
Stebėjimo galia
Maria Montessori – mokslininkė, praleidusi valandų valandas tyliai stebėdama, kaip maži vaikai tyrinėja aplinką. Ji fiksavo ne tik jų rankų judesius, kalbą, domėjimosi sritis, bet ir tai, kas vyksta jų viduje. Stebėdama užsirašydavo išvadas, kurios iki šiol stebina naujausius tyrimus atliekančius mokslininkus. Mokslininkai patvirtino, jog daugelis jos įžvalgų apie vaikų smegenų vystymąsi, socialinius poreikius ir gebėjimą mokytis buvo tokios tikslios, kad net po šimtmečio neprarado aktualumo.
Tai įrodo ne tik Montessori genialumą, bet ir stebėjimo galią. „Stebėjimas yra tarsi langas į vaiko vidinį pasaulį“, – rašė Montessori. Ir būtent pro šį langą ji pamatė, kad vaikai, gavę tinkamas sąlygas, gali tapti savarankiški, kūrybingi ir laimingi. Ji suprato, kad kai aplinka pritaikoma vaikų poreikiams, jie tampa susikaupę ir ramūs. Ir taip gimė Montessori metodas.
Mokytojas kaip stebėtojas
Montessori mokytojas nėra tas, kuris stovi prieš klasę ir dėsto, ką reikia daryti. Jis yra stebėtojas, tyliai, beveik nematomai lydintis vaiką. Kaip? Žiūrėdamas, klausydamas, laukdamas. Stebėjimas leidžia mokytojui pamatyti, kada vaikui reikia pagalbos, o kada geriau atsitraukti ir leisti jam veikti savarankiškai.
Montessori klasėje mokytojas užduoda klausimus sau, ne vaikui: „Kodėl šis vaikas renkasi šią veiklą? Ar jis atrodo susikaupęs? Gal jam reikia naujo iššūkio?“ Atsakymų ieškodamas mokytojas kuria aplinką, kurioje vaikas gali tobulėti, o ne jaustis spaudžiamas ar kontroliuojamas.
Stebėjimo menas tėvams
O kaip stebėjimas atrodo namuose? Ar tėvai gali būti stebėtojais? Atsakymas paprastas: ne tik gali, bet ir privalo. Dažnai tėvai jaučiasi atsakingi už kiekvieną vaiko veiksmą, tačiau kartais geriausia pagalba yra atsitraukti. Užduokite sau klausimus: ką jūsų vaikas renkasi veikti? Ar jis bando pats spręsti problemas, ar jam reikia paskatinimo? Gal jis kartoja tam tikrą veiksmą, bandydamas kažką suprasti?
Ką stebėti kiekvienoje amžiaus grupėje
0–3 metai: stebėkite, kaip vaikas tyrinėja aplinką ir siekia savarankiškumo. Ar jis bando pats apsirengti, pasiimti daiktus? Atkreipkite dėmesį, kokia veikla patraukia jo dėmesį – gal tai kalbėjimo bandymai, judėjimas ar smulkiosios motorikos lavinimas. Montessori pastaba: leiskite vaikui daryti tai, ką jis gali pats.
3–6 metai: stebėkite, kaip vaikas pasirenka veiklas, kurias atlieka savarankiškai. Ar jis rodo susidomėjimą tvarka, smulkiąja motorika, raidėmis ir skaičiais? Atkreipkite dėmesį, kaip jis bendrauja su bendraamžiais. Montessori pastaba: vaikai šiame amžiuje mėgsta pakartoti veiklas, tad suteikite jiems galimybę tobulėti.
6–12 metų: šio amžiaus vaikai domisi pasaulio veikimo principais. Stebėkite, kokie klausimai jiems kyla, kaip jie ieško atsakymų. Ar jie linkę bendradarbiauti grupėse? Kokią atsakomybę prisiima už savo veiklas? Montessori pastaba: skirkite vaikui erdvės eksperimentams ir diskusijoms.
12–18 metų: stebėkite, kaip paauglys ieško savo identiteto ir vietos pasaulyje. Kokios temos jam svarbios? Kaip jis bendrauja su bendraamžiais ir suaugusiaisiais? Ar jis rodo iniciatyvą, ar ieško jūsų paramos? Montessori pastaba: padėkite paaugliui rasti pusiausvyrą tarp savarankiškumo ir bendradarbiavimo.
Praktiniai patarimai
Sukurkite laiką stebėjimui. Skirkite bent kelias minutes per dieną atidžiam vaiko stebėjimui, nepertraukdami jo veiklos.
Fiksuokite pastebėjimus. Pasižymėkite vaiko veiksmus, emocijas, pasirinkimus. Tai padės perprasti pasikartojančias tendencijas.
Būkite neutralūs. Stebėjimo metu venkite vertinimų ar įsikišimo. Leiskite vaikui veikti laisvai.
Atkreipkite dėmesį į aplinką. Ar vaikas randa jam tinkamą veiklą? Ar aplinka skatina jo smalsumą ir savarankiškumą?
Stebėjimo poveikis vaikui
Stebėjimas – tai raktas, atveriantis vaiko pasaulį. Vaikas jaučiasi suprastas, kai suaugusieji jį stebi su meile ir pagarba. Tai sukuria ryšį, skatinantį augti, mokytis ir pasitikėti savimi.
Maria Montessori sakė, kad tikras stebėjimas yra tarsi menas. Ir šis menas priklauso ne tik mokytojams, bet ir tėvams. Tad kitą kartą, kai norėsite kažką vaikui pasakyti ar patarti, sustokite. Pažiūrėkite. Ir leiskite stebėjimui nuvesti jus į naują santykio su vaiku etapą.
