Tėvas Timothy Radcliffe OP
www.unsplash.com nuotrauka
Kai esi įvelkamas į vienuolinį abitą, tavęs klausia: „Ko sieki?“ Atsakai: „Dievo ir jūsų gailestingumo.“ Tad ir aš prašau jūsų gailestingumo. Apie šeštą ryto sėdėjau prie stalo ir kaip įprastai peržiūrėjau šios dienos užrašus. Staiga supratau, kad ši meditacija iš tiesų man atrodo gana nevykusi. Taigi prašau jūsų atleidimo. Tačiau, manau, yra du guodžiantys dalykai. Pirmasis, jog tai paskutinis kartas. Antrasis – jei kada Sinode pasakysite padriką, nenuoseklią kalbą, galėsite pasakyti, kad ji bent jau nebuvo tokia bloga kaip Timothy.
Mokiniai regi Viešpaties šlovę ir Mozės bei Elijo liudijimą. Dabar jie drįsta nusileisti nuo Taboro kalno ir eiti į Jeruzalę. Šiandienos Evangelijoje (Lk 9, 51–56) jie jau pakeliui. Susiduria su samariečiais, kurie jiems priešinasi, nes šie eina į Jeruzalę. Mokiniai tuoj pat į tai reaguoja ir ruošiasi liepti ugniai kristi iš dangaus, kad juos sunaikintų. Na, juk jie ką tik matė Eliją ir žinojo, ką jis padarė Baalo pranašams! Tačiau Viešpats juos sudraudžia. Mokiniai vis dar nesupranta kelionės, į kurią Viešpats juos veda.
Per ateinančias tris savaites (vykstant Sinodo asamblėjai – red. past.) gali kilti pagunda liepti ugniai kristi iš dangaus ant tų, su kuriais nesutinkame! Visuomenė pilna deginančio pykčio, ir Viešpats mus ragina išvyti tokius destruktyvius troškimus iš savo susirinkimo.
Šis visuotinis įniršis kyla iš baimės, bet mums nereikia bijoti. Viešpats pažadėjo Šventąją Dvasią, vesiančią į tiesos pilnatvę. Naktį prieš mirdamas Jėzus tarė: „Dar daugel jums turėčiau kalbėti, bet dabar jūs negalite pakelti. Kai ateis toji Tiesos Dvasia, jus ji ves į tiesos pilnatvę . Ji nekalbės iš savęs, bet skelbs, ką bus išgirdusi, ir praneš, kas turi įvykti“ ( Jn 16, 12–13).
Tie dalykai bus. Bet kad ir kokie konfliktai kiltų kelyje, šiame sinode ar per ateinančius metus, galime būti tikri vienu dalyku – Viešpats, tiesos Dvasia, mus lydi į tiesos pilnatvę. Tačiau tai nebus lengva. Jėzus įspėja mokinius: „Dar daugel jums turėčiau kalbėti, bet dabar jūs negalite pakelti.“ Petras Pilypo Cezarėjoje negalėjo pakelti tiesos, kad Jėzus turės kentėti ir mirti, kad jis išsižadės Jo. Būti vedamam į tiesą reiškia išgirsti tai, kas nemalonu. Taigi pradėdami šį procesą paklauskime savęs, kokios tiesos negaliu pakelti? Kokią tiesą šiandien sunku pripažinti? Žinoma, labai skaudu susidurti su seksualinio išnaudojimo ir korupcijos Bažnyčioje mastu. (Ir kaip vienas vyskupas vakar man sakė, dar nepadarėme taip, kad išnaudojamieji taptų mūsų bendruomenių centru.) Tai tarsi košmaras, iš kurio tikimės pabusti ir vieną rytą sužinoti, kad to nebuvo.
Tačiau jei išdrįsime pažvelgti į šią gėdingą tiesą, tiesa mus padarys laisvus. Jėzus žada – „Jūs liūdėsite, bet jūsų liūdesys pavirs džiaugsmu“ (Jn 16, 20), kaip gimdančios moters skausmas. Šios Sinodo dienos kartais bus skausmingos, dažnai – džiaugsmingos. Ir tai yra atgimstančios Bažnyčios gimdymo skausmai bei mūsų liudijimas visuomenei, bėgančiai nuo tiesos.
Matyti taip, kaip yra
Poetas Thomas S. Eliotas yra pasakęs: „Žmonių rūšis negali pakelti labai daug tikrovės.“ Mes dreifuojame ekologinės katastrofos link, bet mūsų politiniai lyderiai dažniausiai apsimeta, kad nieko nevyksta, užmerkia akis. Mūsų pasaulį krečia skurdas ir smurtas, bet turtingos šalys nenori matyti milijonų brolių ir seserų, kenčiančių ir ieškančių namų.
Vakarų pasaulis bijo pripažinti tiesą, kad esame pažeidžiamos mirtingos būtybės, vyrai ir moterys, kūnas ir kraujas. Bėgame nuo tiesos apie savo kūniškąją egzistenciją, apsimesdami, kad galime save identifikuoti taip, kaip norime, tarsi būtume tik protas. Atmetimo kultūra reiškia, kad žmonės, su kuriais nesutinkame, turi būti nutildyti, jiems neleidžiama kalbėti (No-platformed – neleisti kam nors viešai išsakyti savo idėjų ar įsitikinimų, manant, kad šie yra pavojingi ar nepriimtini – red. past.), lygiai taip, kaip mokiniai norėjo liepti ugniai kristi ant nepriėmusių Jėzaus samariečių. Su kokiomis skaudžiomis tiesomis bijo susidurti mūsų broliai ir seserys visuose žemynuose? Ne man apie tai kalbėti.
Jei išdrįstame būti tiesoje apie tai, kas esame, mirtingi pažeidžiami žmonės, broliai ir seserys Bažnyčioje, kuri visada buvo didvyriška ir sugedusi, autoritetingai kalbėsime pasauliui, vis dar trokštančiam tiesos, net jei ir bijosime, kad ji nepasiekiama. Tam reikia drąsos, kuri šv. Tomui Akviniečiui buvo fortitudo mentis, t. y. proto stiprybė matyti daiktus tokius, kokie jie yra, gyventi realiame pasaulyje. Amerikiečių poetė Maya Angelou sakė: „Drąsa yra pati svarbiausia iš visų dorybių, nes be jos negalima nuosekliai praktikuoti jokios kitos dorybės.“
Kai šventasis Oskaras Romeras (Oscar Romero) grįžo namo į Salvadorą, jį pamatęs imigracijos pareigūnas pasakė: „Štai ateina tiesa.“ Jis ir mirties akivaizdoje išliko tiesoje. Sėdėdamas ant suoliuko, paklausė draugo, ar šis bijo mirti. Draugas atsakė, kad ne. Romeras tarė: „Bet aš bijau. Bijau mirti.“ Būtent dėl šios tiesos jo kankinystė buvo tokia graži. Nuo tada, kai pažvelgė į savo draugo jėzuito Rutilio išniekintą kūną, jis žinojo, kas jo laukia. Kai Romeras buvo nužudytas, jo kūnas buvo rastas išpiltas prakaito. Atrodo, kad jis matė žmogų, ketinantį jį nužudyti, ir nepabėgo. (San Salvadoro arkivyskupas ir kankinys šv. Oskaras Romeras 1980 m. buvo nušautas, aukodamas Mišias. Pasisakė prieš represijas, kovojo už vargšus ir teisingumą. Plačiau apie šventąjį žr. Artuma, 2018 m. nr. 11 – red. past.).
Kad duotume daugiau vaisių
Paskutinę naktį prieš mirtį Jėzus įspėjo savo mokinius, kad jei jie priklauso Jam, tikrajam vynmedžiui, jie bus genimi, idant duotų daugiau vaisių. Šiame Sinode, broliai ir seserys, galime jaustis genimi! Tam, kad duotume daugiau vaisių. Tai gali reikšti, kad esame genimi nuo iliuzijų ir išankstinių nuostatų, turimų vieni apie kitus, genimi nuo baimių ir siaurų ideologijų. Apgenėti nuo išdidumo, savimeilės. Ir tai bus nuostabu!
Vienas jaunesnysis brolis paragino mane čia pasakyti šį tą asmeniško, nors aš ir nedrįstu to daryti. Prieš porą metų man buvo atlikta rimta žandikaulio vėžio operacija, kuri truko septyniolika valandų. Penkias savaites gulėjau ligoninėje, negalėjau nei valgyti, nei gerti. Gyvenau su vamzdeliais gerklėje. Dažnai buvau sutrikęs dėl to, kur ir kas esu. Buvau netekęs orumo ir visiškai priklausomas nuo kitų žmonių net dėl būtiniausių poreikių. Tai buvo baisus genėjimas, bet ir palaiminimas. Šią bejėgiškumo akimirką negalėjau reikšti jokių pretenzijų į svarbą, jokių pasiekimų. Buvau tik dar vienas ligonis, gulintis palatos lovoje ir neturintis ką duoti. Negalėjau net melstis. Tuomet, kaip niekada anksčiau, suvokiau Dievo maloningumą ir man atsivėrė akys visiškai neatlygintinai, nepelnytai Viešpaties meilei. Niekuo negalėjau jos nusipelnyti, ir buvo nuostabu, kad man net nereikėjo to daryti.
Šventoji Dvasia yra kiekviename iš mūsų, veda mus drauge į tiesos pilnatvę. Kunigu buvau įšventintas didžio vyskupo Christopherio Butlerio, nuostabaus benediktino, vienintelio iš Vatikano II Susirinkimo dalyvių, puikiai mokėjusio Cicerono lotynų kalbą! Jis mėgo sakyti: „Nebijokime, kad tiesa gali kelti grėsmę tiesai.“ Jei tai, ką kitas sako, iš tiesų yra tiesa, tai negali kelti grėsmės tiesai, kurią aš branginu. Turiu atverti širdį ir protą dieviškosios tiesos erdvei. Jei manau, kad tai, ką kitas sako, yra netiesa, žinoma, turiu tai pasakyti su deramu nuolankumu.
Mano vokiečių kalba prasta, bet joje yra gražus žodis Zwischenraum. Kiek suprantu, jis reiškia, kad tiesos pilnatvė yra erdvėje tarp mūsų, kai kalbamės. Dievo slėpinys atsiskleidžia tuščioje erdvėje tarp cherubų sparnų virš Sandoros skrynios, Švč. Mergelės Marijos įsčiose, Jis įsitaiso ant tuščio kryžiaus. Dievas atsiskleidžia tuščiame kape, kuriame, pasak evangelisto Jono, iš abiejų pusių buvo angelai. Taigi Dievas apsireiškia tuščioje erdvėje, tarp mūsų, kur glūdi tiesos pilnatvė, palaikoma mano ir kito puoselėjamos tiesos.
Tiesa su meile
Iš pažiūros nesuderinamų tiesų susidūrimas gali būti skausmingas ir keliantis pyktį. Prisiminkime apaštalo Pauliaus pasakojimą apie konfliktą su Petru Antiochijoje, aprašytą Laiške galatams: „Kai Kefas atvyko į Antiochiją, aš jam pasipriešinau į akis“ (2, 11). Tačiau jie vienas kitam padavė dešinę kaip draugystės ženklą, ir Šventasis Sostas į abu juos žvelgia kaip į šulus! Argi tai ne nuostabu? Du žmones, išgyvenusius tokį konfliktą, mirtis suvienijo kaip kankinius.
Turime ieškoti būdų, kaip kalbėti tiesą, kad kitas žmogus ją išgirstų ir nesijaustų sugniuždytas. Pagalvokite apie Evangelijos pagal Joną 21 skyriuje aprašytą Petro susitikimą su Jėzumi ežero pakrantėje. Paskutinį vakarą prieš Jėzaus mirtį Petras gyrėsi mylįs Viešpatį labiau už visus kitus. Tačiau netrukus po to jis tris kartus Jo išsižadėjo, ir tai buvo gėdingiausia akimirka jo gyvenime. Ant kranto Jėzus nekaltina jo dėl nesėkmės. Jis švelniai, tyliai atverdamas naują erdvę, galbūt su šypsena klausia tris kartus: „Ar myli mane labiau nei šitie?“ Su begaliniu švelnumu jis tris kartus padeda Petrui panaikinti savo trigubą išsižadėjimą. Jis ragina jį pažvelgti tiesai į akis su visu meilės švelnumu. Ar galėtume vienas kitam mesti tokį švelnų tiesos iššūkį? Švelniai, bet su tiesa?
Amerikietė poetė Emily Dickinson duoda gerą patarimą: Tell all the truth but tell it slant – Success in Circuit lies („Sakykite visą tiesą, bet ne tiesiai, – sėkmingiau yra pavinguriuoti“). Atleiskite, kad cituoju poeziją, ją būna taip sunku perteikti. Citatos mintis, kad kartais tiesa stipriausiai pasakoma, kai tai daroma netiesiogiai, kad kitas išgirstų. Jei kam nors pasakysite, kad jis yra patriarchalinis dinozauras, jam tikriausiai nepadėsite! Žinoma, kartais vis tiek bus skaudu. Tai neišvengiama. Tačiau popiežius Pranciškus sakė: „Nereikia baimintis skelbti tiesos, net jei ji kartais nepatogi“ (Popiežiaus žinia Pasaulinės komunikacijos proga, 2023).
Kiekvienas tiesos pasakymas reikalauja iš mūsų tam tikros mirties. Ši mintis mane ištiko, kai lipau laiptais žemyn į šią konferenciją. Tomas Akvinietis sakė, kad palaiminti liūdintys – tai yra ypač tie, kurie studijuoja ir ieško tiesos. Nes jiems reikia atsisakyti senų įsitikinimų. Reikia atsisakyti kontrolės.
Kvietimas skristi
Dėl to visi turėsime šiek tiek prarasti kontrolę. Jėzus sako Petrui: „Iš tiesų, iš tiesų sakau tau: kai buvai jaunas, pats susijuosdavai ir vaikščiojai, kur norėjai. O pasenęs tu ištiesi rankas, – kitas tave perjuos ir ves, kur nenori“ (Jn 21, 18).
Kartais tai bus mūsų patirtis Sinode, nes čia yra maldos, o ne politinių, parlamentinių debatų dinamika. O maldoje visada paleisdamas savo kontrolę leidi Dievui būti Dievu, savotiškai numiršti sau. Evangelii gaudium Šventasis Tėvas rašė: „Nėra didesnės laisvės, kaip leistis būti nešamam Dvasios, atsisakius noro viską apskaičiuoti ir sukontroliuoti, leisti Jai mus apšviesti, vesti, kreipti, skatinti, stumti, kur Ji nori“ (280). Atsisakyti kontrolės – tai nereiškia nieko nedaryti! Kadangi Bažnyčia buvo labai kontroliuojanti struktūra, kartais reikalingas stiprus įsikišimas, kad Šventoji Dvasia nuvestų mus ten, kur niekada nemanėme eiti.
Kontrolė kartais reiškia imtis ryžtingų veiksmų, kad Šventoji Dvasia mus sujudintų, o mes norime nejudėti. Turime gilų instinktą kontroliuoti, todėl daugelis bijo Sinodo. Per Sekmines Šventoji Dvasia galingai nužengė ant mokinių ir pasiuntė juos į žemės pakraščius. Kas tada atsitiko? Vietoj to apaštalai apsigyveno Jeruzalėje ir nenorėjo išvykti. Prireikė persekiojimų, kad jie išsikapstytų iš lizdo ir būtų išsiųsti iš Jeruzalės! Persekiojimai juos išlaisvino. Sunki meilė!
Virš mano darbo kambario Santa Sabinoje, Aventino kalvoje, kasmet savo lizdus suka kėkštai. Atėjo metas, kai tėvai išmetė jauniklius iš lizdo, todėl jie turėjo arba skristi, arba žūti. Sėdėdamas prie darbo stalo mačiau, kaip jie stengiasi išsilaikyti ore! Jie nenorėjo, bet tėvai juos išvarė iš lizdo. Šventoji Dvasia kartais ir mus išspiria iš patogių lizdų ir sako: „Po galais! Skrisk!“ Mes panikuojame, bet skrisime! Toks yra ir Sinodo kvietimas.
Getsemanėje Jėzus atsisako kontroliuoti savo gyvenimą ir patiki jį Tėvui. „Ne kaip aš noriu, bet kaip tu!“ Kai buvau jaunas vienuolis, bendruomenėje gyveno vienas prancūzas dominikonas, kuris buvo kunigas-darbininkas. Jis ketino vykti į Indiją tarnauti patiems vargingiausiems, todėl atvyko į Oksfordą mokytis bengalų kalbos. Paklausiau jo, ką jis ketina daryti: „Kokie tavo planai?“ Jis atsakė: „Iš kur aš galiu žinoti, kol vargšai man to nepasakė?“
Būdamas jaunas provincijolas, aplankiau dominikonių vienuolyną, jau artėjantį prie savo gyvavimo pabaigos. Buvo likusios tik keturios senos vienuolės. Mane lydėjo ankstesnis provincijolas Peteris. Kai vienuolėms pasakėme, kad vienuolyno ateitis atrodo labai kebli, viena iš jų tarė: „Bet, Timothy, gerasis Viešpats juk neleis mūsų vienuolynui mirti, ar ne?“ Peteris iškart atsakė: „Sese, Jis leido mirti savo Sūnui.“ Kartais Bažnyčios atsinaujinimas kviečia į tam tikrą mirtį, kad įvyktų kažkas naujo.
Šventasis Dominykas bandė perduoti ordino valdymą broliams, nes kiekvienas jų buvo gavęs Šventąją Dvasią. Vadinasi, būti vadovaujamam Dvasios reiškia išsilaisvinti iš kontroliavimo kultūros. Mūsų visuomenėje vadovavimas reiškia tik galios svertų išlaikymą savo rankose. Popiežius šv. Jonas XXIII juokavo, jog kiekvieną vakarą sakydavo Dievui: „Popiežius dabar turi eiti pamiegoti, todėl Tu, Dieve, turi kelias valandas rūpintis Bažnyčia...“ Kaip puikiai jis suprato, jog vadovauti kartais reiškia paleisti kontrolę.
Roko Snarskio nuotrauka
Pasitikėti Dvasia
Instrumentum laboris kviečia mus „teikti pirmenybę jaunimui“. Kasmet prisimename, kad Dievas atėjo pas mus kaip vaikas, naujagimis. Pasitikėjimas jaunimu yra neatsiejama krikščioniškojo vadovavimo dalis. Jaunimas yra čia ne tam, kad užimtų mūsų, senų žmonių, vietas, bet kad padarytų tai, ko mes net negalime įsivaizduoti. Kai šv. Dominykas išsiuntė savo jaunuosius naujokus pamokslauti, kai kurie vienuoliai jį įspėjo, kad jis juos praras (nes tikriausiai visi pabėgs su laukinėmis moterimis). Dominykas atsakė: „Aš tikrai žinau, kad mano jaunuoliai išeis ir pareis, bus išsiųsti ir sugrįš, o jūsų jaunuoliai bus laikomi užrakinti ir vis tiek pabėgs.“
Būti vedamam Dvasios į tiesos pilnatvę reiškia paleisti dabartį ir pasitikėti, kad Dvasia sukurs naujų institucijų, naujų krikščioniškojo gyvenimo formų, naujų tarnysčių. Visa tai vyko nuo pat pradžių. Bažnyčia visad buvo instituciškai kūrybinga. Per pastaruosius du tūkstantmečius Šventoji Dvasia veikė kurdama naujus buvimo Bažnyčia būdus: nuo Dykumos tėvų ir motinų iki didžios benediktinų tradicijos ir brolių ordinų XIII amžiuje, ir net iki jėzuitų kontrreformacijos laikotarpiu! O kur dar visi tie nuostabūs nauji bažnytiniai judėjimai industrinės revoliucijos laikais ir praėjusiame šimtmetyje! Visą mūsų istoriją ženklino institucinis kūrybiškumas. Pasitikėkime, kad tai įvyks ir mūsų laikais. Esame vedami į ateitį, kurios negalime net įsivaizduoti. Užtat balsas iš dangaus mums sako: „Jo klausykite.“ Įsiklausykime į jaunimą. Klausykimės.
Ieškojimas ir mokymasis mylėti
Kaip matėme, būti vedamam į tiesą nėra tik racionalių argumentų reikalas. Nesame tik smegenys. Atsiveriame, kas esame, kai vienas kitam atveriame pažeidžiamą savo žmogiškumą. Šv. Tomas Akvinietis mėgo Aristotelio posakį: Anima est quodammodo omnia – „Siela tam tikra prasme yra viskas“. Tai daugiau nei tiesiog žinojimas. Tai egzistencinės žinios, tai neatsiejama nuo perkeičiančios meilės (Intrumentum laboris, A.1. 27). Giliai pažįstame, atverdami savo būtį tam, kas yra kita. Leidžiame sau būti paliestiems ir perkeistiems per susitikimą su kitais.
Tiesos pilnatvė, į kurią veda Šventoji Dvasia, nėra nešališkas žinojimas, tiriantis per atstumą. Dominikonų būdas yra manyti, kad pažinę mes pradedame mylėti, o pranciškonų – kad mylėdami mes pradedame pažinti. Teisūs ir vieni, ir kiti. Nes didysis katalikų slėpinys, į kurį esame pamažu vedami, yra, kaip jau minėjau, meilė be konkurencijos.
Visa, kas yra Tėvo, atiduodama Sūnui ir Šventajai Dvasiai. Netgi lygybė. Dalytis dieviškuoju gyvenimu reiškia būti išlaisvintam iš bet kokios konkurencijos ir varžymosi. Būtent tokia pat dieviška meile, išlaisvinta iš bet kokios konkurencijos, turėtume mylėti vieni kitus šio Sinodo metu. Evangelistas Jonas rašė: „Jei kas sakytų: Aš myliu Dievą, o savo brolio nekęstų, – tasai melagis. Kas nemyli savo brolio, kurį mato, negali mylėti Dievo, kurio nemato“ (1 Jn 4, 20).
Kelionė į tiesos pilnatvę neatsiejama nuo mokymosi mylėti, nuo kelionės į meilę. Didysis pokytis įvyks tik tada, jei ieškojimas, kaip suprasti Viešpaties valią, bus įsuktas į dvigubą – pažinimo ir meilės – spiralę, tuo pat metu mokantis mylėti tuos, kurie mums atrodo nepatogūs. Bus sunku visa tai perteikti čia nesantiems žmonėms. Ar tikrai visi tie žmonės nuėjo tokį kelią, patyrė tiek išlaidų vien tam, kad mylėtų vieni kitus? Praktiniai sprendimai, žinoma, neišvengiami ir būtini. Tačiau jie turi kilti iš asmeninio ir bendruomeninio perkeitimo to, kas esame, kitaip tai bus tik administravimas.
Įsivaizduokite džiaugsmą, kai esame išlaisvinti iš bet kokios tarpusavio konkurencijos; kai pasauliečiams suteikus svaresnį balsą nereiškia, jog vyskupai pasitraukia; kai moterims suteikus didesnį autoritetą nereiškia, jog vyrai turi mažiau; kai mūsų broliams ir seserims afrikiečiams suteikus daugiau pripažinimo, nesumažinamas Bažnyčios Azijoje ar Vakaruose autoritetas.
Tam tikra prasme iš mūsų reikalaujama nuoširdaus nuolankumo, kad lauktume su viltimi. Juk svarbiausi dalykai mus būtent tada pasiekia. Simone Weil, Prancūzijos žydų mistikė, mirusi 1943 m., keliaudama į tiesą, rašė: „Tikiu Dievą, Trejybę, Atpirkimą, Eucharistiją, Evangelijos mokymą.“ Ir, tęsė ji, „kad pačių vertingiausių gėrybių reikia ne ieškoti, o laukti... Toks ieškojimas pirmiausia yra atidus. Siela išsivaduoja iš viso savo turinio, kad priimtų žmogų, kurį mato tokį, koks jis yra, su visa jo tiesa.“
Taigi, mano broliai ir seserys, vadovaukimės tiesos Dvasia. Jei leisimės Jai vadovauti, neabejotinai susiginčysime. Kartais tai bus skaudu. Bus tiesų, su kuriomis nenorėtume susidurti. Tačiau būsime vedami šiek tiek giliau į dieviškosios meilės slėpinį ir patirsime tokį džiaugsmą, kad žmonės mums pavydės, jog esame čia, ir trokš dalyvauti kitoje Sinodo sesijoje! (Ypač vyskupas, kuris meldėsi, kad nebūtų išrinktas čia atvykti.)
Labai ačiū jums. Tai vilties aktas, kad plojate. Vis dar yra laiko, kad ir jūs ką nors padarytumėte. Jei pabaigoje jums plos, tai bus gailestingumo aktas. Ačiū jums už gailestingumą.
