Keliaudami drauge su visa Bažnyčia Sinodiniame kelyje, atveriame naujas pažinimo dureles, mėgindami susipažinti ir perprasti, kokie santykiai su tikėjimo praktika ir pačia Bažnyčia susiklostė ir klostosi tarp Lietuvos kūrybos žmonių, išgirsti jų balsą, troškimus, suvokti, kaip arti ir apskritai – ar arti – esame. Šiandien Artumos skaitytojus kviečiame į pirmąjį tokį pokalbį drauge su prozininke, dramaturge, poete Laura Sintija Čeniauskaite.
Miela Laura Sintija, žinau tave esant aktyvia bažnytinio gyvenimo nare. Tai nėra taip jau dažna, juoba būtina priedermė ar pašaukimas, kai galvoju apie Lietuvos rašytojus. Ar visuomet taip buvo, nuo vaikystės ar jaunystės buvai aktyvi, ar Bažnyčia patraukė kiek vėliau, augant tikėjimui? Koks tavo kelias į ją?
– Užaugau nereligingoj aplinkoj. Bet vaikystėje kažkaip savaime žinojau, kad Dievas yra ir kad jis čia pat. Tokiu natūraliu, nesureikšmintu žinojimu, kokį turi maži vaikai. Nors nebuvau nė girdėjusi Dievo vardo, artimoji aplinka apie jį nekalbėjo ir negyveno su juo, bet man susiklostė suvokimas, jog egzistuoja didžioji paslaptis, apie kurią niekas nekalba. Iki trisdešimties spėjau pasidomėti kone visom didžiausiom pasaulio religijom, traukė newage‘o dvasingumas. Apie trisdešimtuosius gyvenimo metus mano pirmagimiui, kuriam tuo metu buvo septyneri (o dabar jau 21), gydytojai lyg įtarė vėžį. Atėjau į Bažnyčią iš desperacijos, ieškodama paguodos. Ir kažkaip pasilikau... Po mėnesio paaiškėjo, kad sūnutis visiškai sveikas. O mums su vyru prasidėjo katechezė, sakramentų priėmimas (abu buvome tik pakrikštyti) ir laipsniškas atsivertimas. Kitą dieną po Santuokos sakramento gavau Šventosios Dvasios krikštą. Man tai viso gyvenimo patirtis, kurią intensyvumu galiu palyginti tik su pirmuoju gimdymu. Vos fiziškai ją pakėliau. Kiekviena mano esybės ląstelė buvo rūsčiai apvalyta, degte degė šalta ugnimi, kelias ar keliolika minučių buvau apakinta, beveik kaip Saulius... Po tokios patirties jau nebeįmanoma gyventi senuoju būdu. Tad su Šventosios Dvasios krikštu įžengiau į visiškai naujos kokybės gyvenimą. Atsivertimas yra didžiausias mano gyvenimo stebuklas po to pirmojo – kad Viešpats manęs apskritai panorėjo ir sukūrė. Šiedu stebuklai iki šiol yra pamatiniai mano kontempliacijos ir džiaugsmo šaltiniai.
Popiežius Pranciškus paskelbė Sinodinio kelio metus, akivaizdu, kad visi, įskaitant retai lankančius bažnyčią ar ir visai netikinčius, šventajam Tėvui yra svarbūs. Kokią matai dabartinę lietuvišką Bažnyčią, kas tau joje patrauklu, neginčytina, priimama nekvestijonuojant drauge su tikėjimu, o kas atrodo neteisinga, kas žeidžia?
– Tai, kas man labiausiai užkliūva Bažnyčioje, dažniausiai yra asmeninės kunigų ir tikinčiųjų savybės, jų padiktuotas elgesys. Popiežius to nepakeis. Turime keistis patys.
Bet, kai suvokiu, kad galutinė tikrovė – pats Kristus, keliaujančios Bažnyčios netobulumas ne taip baisiai erzina. Ji – tik laivas, blaškomas audrų, vietomis prakiuręs... Bet kito neturime. Lopai skyles, pro kurias vidun šniokščia chaosas, ir plauki toliau, tikėdamas, kad Viešpats pasirūpins. Senasis Testamentas įkvepia tikėti: Užtenka vienos šventėjančios, ištikimai Dievui tarnaujančios sielos, kad Viešpats išgelbėtų savo skęstantį laivą drauge su visais jame esančiais... Klausimas – ar noriu būti ta siela?..
Koks būtų tavo akimis teisingo ir nuoširdaus ganytojo įvaizdis? Ar sutikai tokių?
– Sutikau, ir ne vieną. Apskritai – ypač atsivertimo pradžioje – gaudavau malonę sutikti giliai tikinčių, dorų, sąžiningai tarnaujančių kunigų. Ilgainiui, žinoma, prisižiūri jų įvairių, bet glaudžiuosi prie tų, kuriais pasitikiu ir kurie man yra gyvenimo ir tikėjimo pavyzdys.
Teisingas ir nuoširdus ganytojas – visų pirma autentiškas žmogus. Tas, kuris nepridengia kunigyste savo trūkumų, nekompensuoja ja savo vidinių tuštumėlių bei kompleksų. Tikras kunigas yra visas žmonėms. Jis turi turėti bendravimo dovaną arba jos išmelsti. Kitaip – vargs jis pats ir jo parapija. Man regis, kunigystė yra net ne tėviška, kaip esam įpratę vadinti, o absoliučiai motiniška tarnystė. Arba leidiesi kasdien „suvalgomas“ žmonių kaip Kristus Ostijoje (arba kaip motina, dėl savo vaikų daugybę metų kasdien apmarinanti savo pačios poreikius, šluostanti jų ašaras, priglaudžianti po savo sparnu apsikiaulinusius, nebeturinčius, kur eiti), arba tampi bekrauju valdininku, kuris tvarkingai „atskaito“ Mišių liturgiją jos iš tiesų net neaukodamas, nusivelka kunigo drabužį ir kažkur prapuola iki kito karto... Va šitie tai mane nervina labiausiai. Per juos pasauliečiai, atsitiktinai kyštelėję nosį bažnyčion, ir nebegrįžta.
Vido Venslovaičio nuotrauka
Rašytojas ir tikėjimas... Kūrėjas ir – katalikas praktikas... Ar, tavo galva, tai suderinama? Kūryba neišvengiamai neria į neramybės dažnai tamsius ir tirštus vandenis. Kaip suglaudi savyje ar atskiri tuos polius?
– Kad nereikia nieko specialiai glausti ar atskirti... Rašymas ir malda man trykšta iš to paties šaltinio. Net žalioje jaunystėje, dar negyvendama su Kristumi, jutau tą vienybę su Kuriančiuoju. Dabar galvoju, kad tai buvo Jo malonė, Jo planas. Visi mano klaidžiojimai, nerimastingumas ir užtemimai vyko ir vyksta Jo teritorijoje.
Bet suprantu, ko klausi... Menininkai yra savotiški mediumai, ypač jautrūs dvasinei tikrovei. Esame lengvai pasiekiami Jo Dvasiai, bet būtent dėl šitos priežasties – ir geidžiami Jo priešo taikiniai. Šitą vienaip ar kitaip patiriu visą gyvenimą. Dauguma menininkų intuityviai, savitai tiki. Retai sutinku tarp jų užkietėjusių ateistų. Bėda ta, kad dauguma nemėgsta vaikščioti tradiciniais keliais, o kuriasi „savo paties tikėjimą“, pilną magiškosios pasaulėvokos elementų ir kitokių nebrandžių, egocentrinių dalykėlių. Man seniai aišku, kad tikėjimas be praktikavimo yra tuščias reikalas; tik žodžiai. Juk dauguma nebažnyčios žmonių kaip sako? – Tikiu, kad yra kažkas. Bet tas kažkas jiems visai nerūpi. Tikėti, kad yra kažkas – dar ne tikėjimas. Turi visą savo gyvenimą derinti prie Jo valios; iš tiesų gyventi su Juo; rytą – atiduoti Jam pagarbą (kaip kariuomenėj), vakarą – dėkoti už nugyventą dieną ir pašvęsti Jam naktį, o kiekvieną laisvą nuo darbų rūpesčių nubyrėjusią akimirką glaustis prie Jo tuo vidiniu prisiglaudimu – kaip prie paties paties artimiausio. Tačiau, jei ne Bažnyčia kaip mistinis Kristaus kūnas – su visa jos užgyventa ir mums perduodama patirtimi ir praktikavimo kanonais – ar Viešpats galėtų leistis šitaip pažįstamas? Man brangios Jo pastangos išlaikyti šviesos vaikus draugėje – savo Bažnyčioje. Gerbiu Ją ir dėkoju už Ją visų pirma todėl, kad Bažnyčia – tai vieta ir būdas pasimatymui su tuo, kurį myli mano širdis. Juk Jis pats įsteigė Ją begaliniams pasimatymams su kiekvienu iš mūsų... Kol gyvename čia, žemėje. Tikėjimo praktikavimas su visomis jo taisyklėmis – tai atsiliepimas į Jo meilę. Mane labai įkvepia pirmųjų apaštalų, keliavusių, valgiusių, gydžiusių, šilto ir šalto kartu su Jėzumi patyrusių, o galop už Jį ir numirusių žmonių likimai. Tarsi žemėje dar garuotų jų pėdsakai, jų laužta duona... Juk kas yra tie 2000 metų? Ar tai daug? Kartais per Aukos liturgiją pasijuntu, lyg sėdėčiau kartu su Juo ir apaštalais už vieno stalo... Gal tai rašytojos vaizduotė, bet ji man padeda išgyventi Kristaus slėpinį ir Jo malones. Kuo toliau su Juo gyvenu, tuo labiau patiriu, kad krikščionybė – tai ne primityvios bobučių pasakos, o labai gilus, daugiasluoksnis, mistinis gyvenimas su gyvuoju Dievu, kuris trokšta auginti mus iki savo dievystės čia ir dabar ir nepailsdamas laukia, kol duosim Jam ženklą – Viešpatie, noriu, kad būčiau švarus. Bet šitai atsitinka tik praktikavimo būdu – praktikavimas yra tie Viešpaties mums sukurti rėmai, į kuriuos įsistoję galime būti patraukti gilyn į Kristaus tikrovę. Kitaip Jis neveikia. Turime „sumažėti“ ir priimti Jo taisykles. Kitaip liekame savo pačių susikurtuose burbuliukuose su iškvėpuotu oru.
O jei kyla pagunda galvoti, kad tikėjimo praktikavimas kažkaip riboja kūrybą – juk tai netiesa... Viešpaties būtis yra tokia erdvi, kad joje telpa viskas, visos variacijos. Priešingai – Jis suteikia perteklių, išlaisvina mus nuo visokių vidinių barjerų, prisirišimo prie žemiškų smulkmenų, baimių, nerimastingumo, nepasitikėjimo – nuo visko, kas tik trukdo kurti.
Ar laikotės šeimoje, ar paisote bažnytinio gyvenimo tradicijų?
– Stengiamės. Su vyru namie meldžiamės kasdien, o vaikus mokome ne prievarta, bet pavyzdžiu. Du vyresnieji su mumis jau nebesimeldžia, o jaunėlį, dešimties metų Simoną, vakarais dar prisišaukiame papoteriauti. Šį Adventą stengiuosi jį pamokyti vidinės maldos; kelias minutes po poterių prisiglaudžiame prie Viešpaties tyloje, be žodžių. Penkiolikmetė dukra sekmadienio Mišias „iškenčia“. Bet kai pasiūliau neeiti, jei jau taip sunku, supyko: „Kaip tai – sekmadienį neit į Mišias? Reikia.“ Supratau vieną dalyką: kadangi atsivedame ją nuo pat vaikystės, jos galvoje nėra tokio „failiuko“: sekmadienis be Mišių. Bet yra kitas: sekmadienis lygu Mišios. Kito varianto – tiesiog nėra. Sekmadienio Mišios yra tapusios jos gyvenimo dalimi. Jei nebūtume jos nuo vaikystės vedžioję į Bažnyčią, to nebūtų atsitikę. O dabar ji vis dar priima šitą kol kas jai nuobodžią, nesuprantamą gyvenimo dalį. Dūsauja, pyksta, bet stengiasi. Tą matau ir vertinu. Ir tikiu, meldžiu, kad tas jos „reikėjimas“ pro sukąstus dantis augtų kartu su ja ir taptų brandžiu poreikiu būti Bažnyčioje. Galvoju taip: apskritai mūsų, tėvų, reikalas – parodyti vaikams kelią į Bažnyčią ir asmeninį maldos, krikščioniško gyvenimo pavyzdį. O toliau jie rinksis patys. Kol vaikai maži, jie savaime nori daryti taip, kaip tėvai. Paauglystėje, žinia – nori daryti priešingai. Ir nieko čia tokio... Tos paauglystės – vos keletas metų. Juk geriausiai sudygsta vaikystėje pasėti grūdeliai...
Vido Venslovaičio nuotrauka
Kaip įsivaizduotumei Bažnyčios narių bendruomeninę veiklą? Gal dalyvauji tokioje ir turi įsipareigojimų?
– Netrukus po atsivertimo maždaug 10 metų priklausiau nedidelei, bet labai jaukiai Šv. Onos bendruomenei Vilniuje. Dabar jau suprantu, kad toji bendruomenė neparapinėje bažnyčioje buvo grynas stebuklas. Mūsų buvo maksimum 20-ies įvairaus amžiaus ir išsilavinimo žmonių branduolys. Viską darėme kartu: ruošėmės Mišioms, giedojome, prieš šventes iki išnaktų puošdavome bažnytėlę, eidavome Kalvarijose Kryžiaus kelią, monsinjoro Žydrūno Vabuolo dėka turėjome bendruomenės rekolekcijas ir per trejus jo tarnavimo Šv. Onoje metus – dvi piligriminės kelionės į Romą. Iki kunigo Žydrūno turėjome kitą man labai brangų monsinjorą Kęstutį Latožą, iš kurio mokiausi tikėjimo ištvermės ir ištikimybės.
Bendruomenei iširus jau kelinti metai įsiskiepiju į brolių joanitų bendruomenę. Atėjus iš mažos bendruomenės, kurioje junti kiekvieno nario stygių ar dalyvavimą, į tokią didelę – nėra lengva surasti joje savo vietą. Bet pamažu randu. Man labai artimas Šv. Jono brolių kontempliatyvumas ir ypatinga meilė Marijai – tai visiškai mano dalykai. Ruošiuosi būti jų oblate, taip pat nuo šio rudens kartą per mėnesį užimu pačius mažiausius vaikus per pamokslą. Tas buvimas Kristaus dvasioje su pačiais mažiausiais krikščioniukais – irgi mano naujai atrastas pašaukimas. Viešpats veda – lėtai, bet užtikrintai.
O apskritai, gal pasakysiu radikaliai, bet esu tikra: kol neįsitrauki į Bažnyčios gyvenimą – net pačia nepastebimiausia forma – tol nesi tikras krikščionis. Tai nereiškia, kad turi pulti tarnauti, jei nejunti tam vidinio kvietimo. Gali tiesiog gyventi paslėptą maldos gyvenimą kartu su visa Bažnyčia. Kai supranti, kad niekada nesimeldi vienas (net jeigu glūdi savo kambarėlyje užsitraukęs langus), o visada – kartu su kovojančia ir šlovingąja Bažnyčia, jau esi tarnystėje. Kartais pagalvoju, kad kiekvieną akimirką pasaulyje nenutrūkstamai aukojamos Mišios – ir Kristus yra nuolat gyvas jose – o iš savo kambarėlių, savo lovų, savo gyvenimų visame pasaulyje meldžiasi tūkstančiai nepažįstamų, bet Kristuje gyvenančių brolių ir sesių – tai guodžia, įkvepia. Vieniju savo maldelę su jų maldomis, ir akyse šviesėja. Krikščionybė yra išskirtinai bendruomeninė. Tuo ji gali gąsdinti ir atstumti kai kuriuos į individualizmą linkusius asmenis. Tačiau Kristaus dvasia nesiekia mūsų unifikuoti, suniveliuoti į vieną pilką krikščionių masę. Jis tuo ir paperka – asmeniniu, autentišku savo pažvelgimu į kiekvieną.
Ko palinkėtumei Bažnyčios nariams – nuo didžiausiojo pagal pareigas iki mažutėlio?
– Atrasti savo vietą Bažnyčioje ir išbūti Joje – ištvermingai ir ištikimai, ypač per šiuos paskutiniųjų laikų išbandymus. Ne reikalauti iš Jos, jau ir taip nualintos ir pakrikusios, kad ką nors duotų, bet pačiam duoti. Man šis laikas Bažnyčioje panašus į laiką, kai užaugę vaikai tampa savo senų, ligotų tėvų globėjais... Taip ir mums atėjo valanda remti ir globoti suvargusią Motiną. Dabar Jai kaip niekad reikia gyvybingų narelių, mylinčių irveiklių vaikų. Klausimas: ar renkamės jais būti?
Kalbino Dovilė Zelčiūtė
Laura Sintija Čeniauskaitė
* * *
Pačioj vėjo širdy
ramu
Pačioj vėjo širdy
priglundu prie tavęs
kaip vaikas prie kranto
Vėjau vėjau
kur benuneštum
lieku tavo
mergaitė
