Saulena Žiugždaitė
Jem Sahagun / unsplash.com asociatyvi nuotrauka
Spalio 4-ąją, minint šv. Pranciškų Asyžietį, Leonas XIV pasirašė pirmąjį savo magisteriumo dokumentą – apaštališkąjį paraginimą Dilexi te – „Pamilau tave“. Pavadinimas parafrazuoja Apreiškimo Jonui knygos žodžius: „Aš esu pamilęs tave“ (Apr 3, 9).
Be abejonės, mūsų ausyse dar skamba 2024-ųjų spalio 24-ąją popiežiaus Pranciškaus pasirašytos enciklikos Dilexit nos – „Pamilo mus“ aidas. Pranciškaus paskutiniojo dokumento pavadinimas atliepia esminę krikščionybės žinią: Dievas pirmas pamilo žmogų (1 Jn 4, 10). Atsiliepdamas į agresyvėjantį technologijų įsiveržimą, augantį individualizmą, dvasinį susvetimėjimą ir bendruomeniškumo saitų nykimą, Popiežius ragino žmogų atsigręžti į savo širdį – dvasinį gebėjimą mylėti bei jautriai patirti tikrovę. Atpažinti kitame brolį ar seserį, o ne konkurentą ar vien statistinį individą.
Nors Dilexit nos dėl savo betarpiškumo sužadino išties nemenką atgarsį, palietė ne vieną tikinčiojo – ypač jauno – širdį, tačiau kai kurie komentatoriai ją pavadino pernelyg emocionalia ar per mažai orientuota į socialines politines struktūras. Technologijų šalininkai nesutiko su mintimi, kad skaitmenizacija trukdo meilei – jų nuomone, meilė tiesiog įgauna naujas formas. Tad galimai apaštalinis paraginimas Dilexi te buvo numatytas kaip enciklikos tęsinys, kurį užbaigti teko jau Leonui XIV.
Dokumento 4-iuose skyriuose ir 121 paragrafe plėtojama esminė mintis, jog meilė Kristui yra neatsiejama nuo artimo meilės, dar daugiau – nuo meilės vargšams. Būtent ji yra pagrindinė krikščionių gyvenimo norma. Vargšuose Jėzaus mokinys atpažįsta paties Kristaus veidą.
Taip formuluodamas centrinę Bažnyčios misiją, Leonas XIV tęsia ne tik Pranciškaus, bet visų pastarųjų 150 metų popiežių mokymą, Bažnyčios socialinę doktriną, siekiančią Leono XIII laikus (Rerum novarum, 1891 m.).
Dokumentas aiškiai smerkia netikrą meritokratiją, pateisinančią savo abejingumą vargšams. Šv. Pranciškaus Asyžiečio pavyzdžiu, Bažnyčia reformuojasi „apkabindama raupsuotąjį“. Popiežius smerkia žudančią ekonomiką, neteisingumą, smurtą prieš moteris, prastą mitybą, švietimo krizę. Jis pritaria savo pirmtako raginimui pasirūpinti migrantais ir prašo tikinčiųjų „netylėti“, nes „neteisingumą įgalinančias struktūras turi įveikti gėrio jėga“.
Rūpestis vargšais atskleidžia ne jų išskirtinumą ar „diskriminaciją kitų grupių atžvilgiu“, bet Dievo veikimą, kylantį iš atjautos žmonijos silpnumui. Subtilių ir pavojingų skurdo veidų yra daug: materialinių išteklių stoka; socialinė atskirtis, atimanti galimybę išreikšti savo orumą ir gebėjimus; moralinis, dvasinis, kultūrinis skurdas „tų, kurie neturi teisių, neturi erdvės, neturi laisvės“. Pasak Popiežiaus, visuomenė deda per mažai pastangų pašalinti struktūrines skurdo priežastis. Vis dar egzistuoja – „kartais gerai užmaskuota“ – atmetimo kultūra, „toleruojanti tai, kad milijonai žmonių miršta nuo bado arba gyvena žmogui nepriimtinomis sąlygomis“.
Leonas XIV smerkia „pseudomokslinius kriterijus“, teigiančius, neva rinkos laisvė išspręs skurdo problemą, taip pat „vadinamųjų elitų sielovadą“, pagal kurią, „užuot gaišus laiką su vargšais, geriau rūpintis turtingais, galingais ir profesionalais“. Popiežius ragina „keisti mentalitetą“, atsikratant iliuzijos, kad laimę užtikrina turtas. Pabrėžia: „Kiekvieno žmogaus orumas turi būti gerbiamas dabar, o ne rytoj.“
Daug dėmesio skiria migracijos temai: „Ten, kur pasaulis mato grėsmes, Bažnyčia mato vaikus; ten, kur statomos sienos, ji stato tiltus.“ Jis įspėja, kad tarnauti vargšams nereiškia žvelgti į juos „iš viršaus į apačią“, o susitikti kaip lygus su lygiu. „Žinoma, tarp vargšų yra ir tokių, kurie nenori dirbti“, bet yra ir daug vyrų bei moterų, kurie nuo ryto iki vakaro renka kartoną vien tam, kad išgyventų, o ne pagerintų savo gyvenimą.
Kartais, anot Leono, patys krikščionys užsikrečia pasaulietinėmis ideologijomis ar politinėmis bei ekonominėmis orientacijomis, „vedančiomis prie neteisingų apibendrinimų ir klaidinančių išvadų“. Popiežius nepritaria minčiai, kad krikščionio užduotis yra vien melstis ir mokyti teisingosios doktrinos. Artimo meilės veikla kartais yra „niekinama ar išjuokiama“, tarsi ji nebūtų „bažnytinės misijos esmė“. Bažnyčios bendruomenė ima irti, jei nesiekia visus apglėbti ir įtraukti. Ji gali lengvai dvasiškai supasaulėti, „prisidengusi religinėmis praktikomis, bevaisiais susirinkimais ar tuščiais pokalbiais“.
Tad vargšai – ne socialinė problema, bet Bažnyčios centras, šerdis. Šventasis Tėvas ragina:
„Turime leisti vargšams mus evangelizuoti... Krikščionis negali laikyti vargšų tik socialine problema: jie yra šeimos reikalas. Jie yra mūsų.“
Projektą iš dalies finansuoja
