Kunigas Artūras Kazlauskas
Vilmos Barauskienės nuotrauka
Jei ne mūsų sesers Onutės iš Vargdienių kongregacijos nuoširdus dalijimasis ir dar didesnis troškimas nukeliauti į Karolio Akučio kanonizaciją, nei šio rašinio, nei įspūdžių nebūtų. Esu girdėjęs apie šventojo (kai kas juokauja – vienintelio, turinčio elektroninį paštą) jaunatviškus pokštavimus. Prie tokių priskirčiau ir šių dienų atvejį: daugybė amžiumi ir širdimi jaunų piligrimų į Jubiliejaus piligrimystę ruošėsi dėl jo. O nuvyko į Popiežiaus laidotuves.
Prie tokių pokštų priskirtinas ir mūsų grupės tapimas žiniasklaidos žvaigždutėmis. Dar nepajudėjus iš Kauno jau davėme pirmuosius interviu apie kelionę, jos tikslus, lūkesčius, o iš Romos kalbėjome apie įspūdžius, jų prasmes.
Vos nusileidę Romoje ir paskubomis (tarsi žydai Egipte per Paschos vakarienę) užvalgę, skubėjome atsisveikinti su tarnystę užbaigusiu Pranciškumi. Maniau – naktis, visi ilsėsis po ilgos karštos dienos. Bet panašiai kaip aš mąstė tūkstančiai. Vidurnaktį Šventojo Petro aikštės prieigose rinkosi minios. Iš keturių vėjų ir visų genčių, kalbų, tautų ir giminių, kaip kažkada savo regėjimuose fiksavo Jonas iš Patmos salos. Ir tai buvo jaunimas. Daug jaunimo. Linksmai ir rimtai bendraujančio, susikaupusio, besimeldžiančio. Ir ne vien jaunimo. Daugybė italų. Pamaniau, kad iš jų visų nekantriausias esu aš. Kodėl jie visi čia? Visą dieną tokios minios tekėjo neužtvenkiama upe. Tokią pačią upę po trijų valandų palikome tebetekančią. Tai turi kai ką reikšti. Net didiesiems kirams, nuolatiniams apylinkių gyventojams, tai kėlė nuostabą. O mums šiokį tokį nesaugumą.
Šiuolaikines technologijas pasitelkus, naktinė Šventojo Petro aikštė – pasakiška. Senoji cirko arena šiandien saugo ne vien Pirmojo apaštalo kankinystės atminimą, bet ir leidžia susiburti minioms švęsti liturgiją ar susitikti su jo įpėdiniais. Bazilikos fasadas, apaštališkieji rūmai, obeliskas, fontanai, Berninio kolonada naujo apšvietimo dėka leidžia matyti kitaip. Ir pasijusti. Mane labiausiai „kalbino“ virš mūsų galvų stūksantys nebylūs šventieji. Jei Berninis siekė sukurti kolonadą kaip rankas, aikštę apglėbusias tarsi pasaulį, tada esame gerose, šventųjų, rankose. Jie, regintys Amžinojo Veidą, užtaria mus, XXI amžiaus piligrimus, laukiančius, kada galės atsisveikinti su XXI amžiaus Petru.
Mūsų laukė plačiai paties Pranciškaus atvertos Šventosios durys. Tai pro jas dabar plaukė nuščiuvusių maldininkų eilės. Labai simboliška: Jubiliejaus atlaidai teikiami meldžiantis su popiežiumi. O atsisveikinome paprastai. Su vingiuojančia minia. Nesustojant. Nefotografuojant. Nefilmuojant. Kai kas apsiverkdavo. Kai kas žegnojosi. Kai kas siuntė bučinį. Perdavė gėlių... Jaučiausi dėkingas dideliame karste gulinčiam mažučiui Pranciškui už žmogiškai vyriškai, tėviškai drąsiai, išmintingai, kantriai ir garbingai iki galo atliktą Vyriausiojo Bažnyčios Ganytojo pareigą. Jaučiausi saugus. Nes įsiminiau jo paties papasakotą įspūdį išrinkimo popiežiumi valandą: po didelio nerimo atėjo niekad neapleidusi ramybė. Tikiu į Šventąją Dvasią.
O paskui buvo Jubiliejaus Roma. Išsipusčiusi naujomis aikštėmis. Daugybė vyskupų, vadovaujančių savo vyskupijų piligrimystėms. Vien aštuoniasdešimt tūkstančių paauglių iš viso margo pasaulio, atvykusio į Paauglių jubiliejų, kurio programa (turbūt įsikišus jaunajam ir vėl nepaskelbtam šventajam) kiek pasikeitė. Jie dominavo mūsų keliuose. Pavydėjau jiems ne paauglystės. Kunigų, pašvęstųjų, pasauliečių ugdytojų pavydėjau. Ir su siaubu (o gal labiau su liūdesiu?) svarsčiau apie apleistus mūsų Bažnyčios Lietuvoje paauglius...
Į Romą rinkosi pasaulio galingieji. Kad ir trumpam vis užverdavo kelius pravažiuoti jų eskortams. Roma ruošėsi palaidoti savo vyskupą. Jei išvažiuojant svarsčiau apie galimybę dalyvauti su visais piligrimais laidotuvių Mišiose, čia atvykus tokia perspektyva kėlė nerimą. Melstis už Popiežių nusprendėme Popiežiškojoje Šventojo Kazimiero kolegijoje. Čia šventėme septintosios Velykų dienos Eucharistiją vienydamiesi su visais tą valandą susibūrusiais Šventojo Petro aikštėje. Paskui – televizijos transliacija. Ech, jei žurnalistams vis rūpėjo, kaip bus supaprastintos popiežių laidotuvės, tai Katalikų Bažnyčios Rytų patriarchų malda suteikė iki šiol nebūto iškilmingumo. Pabaigus Paskutinįjį užtarimą ir atsisveikinimą, išskubėjom į Romą. Labicana ir Merulana gatvių sankryžoje (čia – daugybė, ypač jaunimo, plojimų) atsisveikinome su papamobilyje pravežtu ne valdovo, o ganytojo karstu. Tada – pietūs. Negalėjau nepriminti mūsiškiams apie tokį įprastai šeimyniškai žmogišką Pranciškaus atsisveikinimą sekmadieniais, skambėjusį ir Kauno Santakos parke: „Skanių pietų!“ Čia, prie stalo, dalijomės ne vien italų stalo gėrybėmis, bet ir tarpusavio bendryste. Juk stalas būtent tam.
Vilmos Barauskienės nuotrauka
Sekmadienį į Santa Maria Maggiore baziliką išsiruošėm anksti. Labai norėjome ne vien pereiti Šventąsias duris, bet ir švęsti Atvelykio ir Gailestingumo sekmadienio Mišias ten, kur savo poilsiui į naują kapą, papuoštą akmeniu iš tėvonijos, atgulė Francesco. Ant kapo – balta rožė. Gal kada ir sužinosime, kas ją padėjo. Ji liudijo paprastą (ir todėl tikrą) meilę.
Daugumai mūsų piligrimų atsisveikinimo su Popiežiumi naktis paliko didžiausius įspūdžius. Pranciškus buvo geras žmogus. Be veidmainystės. Iš visų žmogaus apibūdinimų Evangelijose man įspūdingiausias yra apie tą, kuriame nėra klastos (Jn 1, 47). Tai ir apie jį. Sako, kad jaunimas (ypač šiandieninis) labiausiai vertina tikrumą. Širdį. Ir iš tolo pajunta apgaulę. Gal, sakau, todėl tose naktinėse miniose tiek jaunimo?
Ir dar citata iš Pranciškaus laidotuvių homilijos finalo: „Popiežius Pranciškus paprastai baigdavo savo kalbas ir asmeninius susitikimus sakydamas: „Nepamirškite melstis už mane.“
Dabar, dabar brangus Popiežiau Pranciškau, mes prašome Tavęs melstis už mus ir prašome Tavęs, kad iš dangaus Tu laimintum Bažnyčią, laimintum Romą, laimintum visą pasaulį, kaip praėjusį sekmadienį padarei iš šios bazilikos balkono paskutiniame apsikabinime su visa Dievo tauta, bet idealiai ir su žmonija. Su žmonija, kuri nuoširdžiai ieško tiesos ir aukštai iškėlusi laiko vilties žiburį.“
