Ieškantiems Dievo ir žmonių artumos

Didelės ir mažos kryžkelės

Tu mane suvedžiojai, Viešpatie!

2015-07-31 | Br. Lukas SKROBLAS OSB
artuma1507-8-rs-p16
Eugenijaus Barzdžiaus nuotrauka

Po keliolikos vienuolinio gyvenimo metų žvelgdamas į savojo pašaukimo užuomazgas, prisimenu pranašui Jeremijui Dievo ištartus žodžius: „Dar prieš sukurdamas įsčiose, tave aš pažinau“ (Jer 1, 5). Kasdienis ėjimas Kristaus pėdomis pašvęstojo gyvenimo keliu žadina kaip tik šią nuojautą: esi norėtas ir pasirinktas paties Dievo valia prieš užsimezgant gyvenimui. Ir nesvarbu, kokios žmogiškos aplinkybės lėmė prasidėjimą: supratau, jog esu pažintas dar prieš gimdytojų valią.

Praėjus metams po gimimo, man suteiktas Krikšto sakramentas neregimais saitais sujungė su Katalikų Bažnyčios bendruomene. Tėvai, tiesa, ėmėsi šios iniciatyvos veikiau skatinami tradicijos, o ne iš sąmoningo pasirinkimo. Iki paauglystės Krikšto malonė skleidėsi manyje neatnešdama itin regimų vaisių: ryšys su bažnytine tikrove buvo veikiau proginis. Tačiau tie proginiai laikai (pagrindinės metų šventės bei parapijos atlaidai) pritraukdavo tikrai daug žmonių, apeigos tikinčiuosius gaivino, jautėsi šventės atmosfera. Šios dienos, tegu ir varginančios, paliko tam tikrų pėdsakų. Labai giliai įsispaudė atmintin ir kunigo ukrainiečio, tarnavusio mūsų parapijoje, tikro žmogiškumo gestas: prieš įeidamas į bažnyčią jis man ištiesė ranką. Maždaug tuo laiku, dar būdamas vaikas, mamai kartodavau: „Ateityje stosiu į vienuolyną, bet tik į tą, kuriame gražiausios vienuolės!“

Kai man sukako 17 metų, brolis, neseniai sutikęs gyvąjį Kristų, pasiūlė drauge vykti į Šiluvą. Su mumis vyko ir mūsų teta. Šiluvos koplyčioje ji pradėjo eiti keliais aplink Mergelės Marijos statulą. Kurį laiką stebėjau ją ir net nepajutau, kaip pats atsiklaupiau ir pradėjau daryti tą patį. Praradau laiko nuovoką, – šis ėjimas truko pusantros valandos. Po to mano gyvenimas pradėjo keistis. Raginamas švelnios ir sykiu nesuvokiamos vidinės jėgos, ėmiau gręžtis į Kristų.

Pradėjau lankytis įvairiose religinio pobūdžio bendruomenėse, seminaruose, stovyklose ir po metų pasijutau kviečiamas į dvasininkijos erdvę, visiškai nesuprasdamas, ką turėčiau rinktis. Pamažu supratau, kad nesu šaukiamas rinktis diecezinę kunigystę, o ilgainiui suvokiau, jog netraukia ir jokia pašvęstojo apaštalinio gyvenimo forma. Veržiasi iš vidaus ir į vidų vien kažkoks nepaaiškinamo Absoliuto troškimas, prašantis ypatingų sąlygų. Kaip tik šis visą pasaulį apglėbiantis ir sykiu be galo slėpiningas troškimas, tampantis jau tikru imperatyvu, ir paskatino ieškoti iš pažiūros radikaliai priešingos erdvės – klauzūrinio gyvenimo. Keista – atsitraukimas nuo pasaulio triukšmo leidžia apkabinti visą pasaulį.

Tokių troškimų vedamas ir atvykau į Palendrių Šv. Benedikto bendruomenę. Jau priartėjusį prie šių namų mane apėmė neapsakomai malonus jausmas. Netrukus prasidėjo vakaro bendruomeninė malda. Visi pradėjo giedoti, ir ką gi pajutau? Nuo galvos iki kojų nubėgo tarsi karštas aliejus, degindamas visą kūną. Tai buvo stiprus ženklas, pernelyg akivaizdžiai bylojantis, kad manyje gyvenančiam Absoliutui skleistis duota kaip tik šiuose namuose. Buvau tikras ir sykiu nepasiruošęs nusimesti visus kablius, kurie mane laikė sukabinę su pasaulietine visuomene. Sugrįžęs įsitraukiau į „Tikėjimo ir Šviesos“ bendruomenės gyvenimą, studijavau, dirbau, tačiau troškimas apkabinti pasaulį malda ir sykiu supratimas, jog miesto šurmulio sąlygomis to padaryti negalima, mane kankino.

Pagaliau, būdamas 21 metų, patyriau stiprų ženklą, davusį man drąsos apsispręsti. Tai buvo „Tikėjimo ir Šviesos“ bendruomenės stovykla pas Tiberiados brolius Baltriškėse. Paskutinę dieną vyko Švč. Sakramento adoracija. Atsiverčiau Šventąjį Raštą ir į akis krito Kristaus žodžiai: „Nėra nė vieno, dėl Dievo karalystės palikusio namus ar žmoną, ar brolius, ar gimdytojus, ar vaikus, kuris jau šiuo metu negautų nepalyginti daugiau, o būsimajame gyvenime – amžinojo gyvenimo“ (Lk 18, 29–30). Meditavau šiuos žodžius visą valandą. Po adoracijos lipu laiptas žemyn, pamatau skelbimų lentą – ir kas ant jos parašyta? „Eik ir tu taip daryk!“ (Lk 10, 37). Šie žodžiai trenkė kaip kūju per galvą. Visų klausinėjau, kas tai parašė. Neatsirado nė vieno. Tuomet ryžtingai nusprendžiau viską palikti ir sekti Kristumi vienuoliniame benediktiniškajame gyvenime. Tik įstojus jau ilgą laiką varginęs nepaaiškinamas Absoliuto troškimas ėmė skleistis kaip graži orchidėja, kuriai, pasirodo, reikėjo ypatingų sąlygų. Taigi „Tu mane suvedžiojai, Viešpatie, – aš leidausi suvedžiojamas. Tu buvai stipresnis už mane, – Tu nugalėjai“ (Jer 20, 7); Tu suvedžiojai mane, kurį pažinai dar prieš sukurdamas motinos įsčiose.

Pašaukimas į kontempliatyvų vienuolinį gyvenimą yra viena iš Kristaus kasdienio sekimo formų, atitinkančių ypatingą Jo veido bruožą. Kristaus veidas turi daug bruožų. Jis skelbė, jog prisiartino Dievo karalystė, ragino atsiversti, mokė, gydė ligonius, prikeldavo žmones iš numirusių, išvarinėjo demonus, lankėsi nusidėjėlių namuose, darė stebuklus. Tačiau greta visų šių regimų veiksmų Jėzus dažnai atlikdavo ir kitą, nematomą žmonėms veiksmą – pasitraukdavo naktį melstis. Pasirinkęs negyvenamą vietą Jis melsdavosi savo Tėvui. Kaip tik dėl šio žmonių akims nematomo ryšio Jėzus galėjo pasakyti Pilypui: „Kas yra matęs mane, yra matęs Tėvą! Tikėkite manimi, kad aš esu Tėve ir Tėvas manyje“ (Jn 14, 9. 11). Tad kontempliatyvusis vienuolinis gyvenimas atspindi ypatingą ir sykiu pamatinį Kristaus veido bruožą – melstis savo Tėvui vienumoje ir byloti apie Dievo pirmumą pasaulyje.

Tai ir tylus, visa apglėbiantis žmonijos vienybės troškimas – „Kad jie būtų viena, kaip mes esame viena“ (Jn 17, 22).


NAUJAUSIAS NUMERIS
SPECIALUSIS 2020 m. balandis

Artuma - artuma202004 spec numeris vir

 Kontaktai

Redakcijos adresas:
Papilio g. 5
44275 Kaunas
Tel./faks. (8 37) 20 96 83,
8 677 60 970

redakcija@artuma.lt
www.artuma.lt

Rekvizitai:
Viešoji įstaiga Caritas leidykla „Artuma“
Įmonės kodas 134460120
PVM mokėt. kodas LT344601219
Sąsk. Nr. LT097300010002264553
AB „Swedbank“
Banko kodas 73000,
SWIFT kodas HABALT22