unsplash.com nuotrauka
Vaida Alksnevičienė
Yra dalykų, kurių šiandieniniame pasaulyje beveik neliko. Vienas jų – tikra, gyva tyla. Ne ta, kai užsidengi burną, kad tik nesukosėtum, o ta, kuri giliai paliečia širdį. Tokia tyla, kurią galima išgirsti tik tada, kai pats nurimsti. Montessori pasaulyje ši tyla – ne tik akimirka, bet ugdymo pamatas. Ji tampa tiltu į vaiko vidų…
Kai kalbame apie mažus vaikus – tuos, dar nešiojančius sauskelnes, vos išmokusius tarti „mama“, – atrodo, kad jie yra chaoso sūkuryje. Jie ropoja, barška, klykauja, plėšia popierių, pila vandenį ant grindų ir į visas puses sukdamiesi bando atrasti pasaulį. Bet Montessori sako: tyla yra ir jame. Net pačiame aktyviausiame vaikelyje gyvena gilus poreikis tylai. Ir šią tylą galime padėti jam pasiekti.
Kodėl tai svarbu?
Nes tyla – tai ne tik garsų nebuvimas. Tai būsena, kurioje vaikas ima girdėti save. Pradeda pastebėti tai, kas nešviečia, nekalba garsiai, bet yra tikra. Ima girdėti paukščio čiulbesį už lango, savo paties kvėpavimą, ima žiūrėti į šviesą, krentančią ant stalo, ir jo akyse matome susikaupimą, kurio nesukurs nei žaislai, nei animaciniai filmukai.
Tyla moko susikaupti. O susikaupimas – tarsi vidinis sargybinis, nusprendžiantis, kas pateks į mūsų mintis ir jausmus. Kai mažas vaikas patiria tylią, ramią, su pagarba paruoštą aplinką, kurioje nereikia skubėti, kur jo nepertraukinėja, jo balsas išgirstamas ir kur net jo judesiai sulėtėja, jis ima žydėti. Ima gyti nuo perdėto stimuliavimo, šiandien tapusio įprasta kasdienybe.
Montessori klasėje yra toks „Tylos pratimas“. Tai kvietimas vaikui pabūti ramybėje. Kartais tiesiog pakviečiama klausytis, kaip tiksi laikrodis. Kartais – girdėti, kaip į puodelį krenta vandens lašas. Tai būna stebuklingos akimirkos, kai vaikai... sustoja. Nėra prievartos, nėra reikalavimo. Tik švelnus kvietimas. Ir dažnai būtent mažiausieji yra tie, kurie giliausiai pajunta tylos grožį.
Galima pagalvoti, kam vaikui tyla? Ar ne geriau linksmos dainelės, juokas, emocijos, judesys? Taip, tai irgi svarbu. Tačiau be tylos vaikas neišgirs savęs.
Tyla – tai vieta, kurioje auga vaiko dvasia. Čia jis pradeda jausti, kad pasaulis nėra tik išorė, o jis pats yra vertas būti išgirstas, net kai nekalba. Kad jis pats gali nusiraminti, net kai aplink aidi triukšmas.
Tyla – tai kvėpavimas tarp žodžių, tai laikas, kai mama nurimsta, o vaikas padeda galvą jai ant peties. Kai nieko nesakome, bet būname. Ir vaikas patiria, kad gali jaustis saugus, net jei aplink nevyksta nieko ypatingo.
Montessori sako, kad mažas vaikas turi gilų troškimą tvarkai – ne tik išorinei, bet ir vidinei. Tyla padeda šią tvarką atrasti. Kai aplink nėra nuolatinio skubėjimo, triukšmo ir trikdžių, vaiko viduje pradeda rastis ramybės ašis. Toji ašis, kuri ateityje padės jam susitelkti, priimti sprendimus, atpažinti emocijas, pasirinkti teisingą kelią.
Tylos vertė atsiskleidžia ne iš karto. Ji nematuojama pažymiais, nesimato fotografijose, ja negalima pasigirti socialiniuose tinkluose. Bet jos vaisiai gilūs. Tai vaiko gebėjimas išbūti su savimi.
Patarimai, kaip įvesti tylos pratimus namuose
Norint, kad tyla taptų kasdienybės dalimi, verta pradėti nuo nedidelių žingsnelių. Štai keletas konkrečių idėjų, kaip įgyvendinti tylos pratimus namuose:
1. Kasdienė „tylos minutė“
• Pasirinkite vieną dienos momentą (pavyzdžiui, prieš pietų miegą ar vakarienę) ir kartu su vaiku pabūkite 1–2 minutes visiškai tyloje.
• Kartu stebėkite kambarį: kokius tylos garsus išgirstate? (Vėjo ošimą, tolimą mašinos burzgimą, savo kvėpavimą.)
2. Ramus, be kalbų pasivaikščiojimas
• Išeikite trumpam pasivaikščioti į gamtą ar kiemą, susitarę, kad nebus kalbų.
• Skatinkite vaiką išgirsti paukščius, vėjo šnarėjimą ar krentančių lapų garsus.
3. Tylūs ritualai prieš miegą
• Prieš miegą skaitykite knygą švelniu balsu, tada užmerktomis akimis kartu klausykitės įprastų namų garsų (laikrodžio tiksėjimo, tolimo šaldytuvo burzgesio).
• Atsisakykite išorinių dirgiklių: išjunkite šviečiančias lempas ir ekranus.
4. Namų tylos kampelis
• Skirkite namuose tylai vietą – paprastą kampelį su pagalvėlėmis, kilimėliu, palapine. Leiskite ten atsinešti mylimus žaislus ir pasikviesti tylos akimirkai, kai vaikas jaučiasi jautrus ar įsitempęs.
5. Tylos žaidimai
• Žaiskite „Pažvelk ir klausyk“: pirmiausia pažvelkite į smulkų objektą (lapą, akmenėlį), o paskui – užmerkę akis – klausykitės, kas aplink vyksta.
• Kartais pakeiskite kasdienę veiklą lėta: vietoje energingo indų plovimo, lėtais judesiais plaukite indus, lėtai lankstykite drabužius.
Ir kai vaikas išmoks gyventi su šia tyla – iš jos augs viskas. Dėmesys. Susikaupimas. Atjauta. Gebėjimas išgirsti kitą. Tyla – tai ne tuštuma. Tai dovana. Ir mažas vaikas moka ją priimti.
