Tu parodysi man taką, kuris veda į gyvenimą. Tavo Artume – džiaugsmo pilnatvė, Tavo dešinėje – amžina linksmybė. (Ps 16, 11)

Didelės ir mažos kryžkelės

Valdiška sąžinė

2014-12-03 | Tomas DVYNYS
artuma201412-rs-p16 Vido Venslovaičio nuotrauka
Vido Venslovaičio nuotrauka

Tomas DVYNYS

Esu piktas, pavargęs ir bizniukas stringa... reikia nueiti išpažinties. Gal padės. Bandau pasikartoti Dešimt Dievo įsakymų. Pradedu. Pirmasis – Neturėk kitų dievų... – čia viskas puiku, šaunuolis! Netark Dievo vardo be reikalo – prasti popieriai... Švęsk sekmadienį – dirbau... Nežudyk – ačiū Dievui, nenusidėjau... Devintasis – Negeisk svetimos moters – beveik nenusidėjau! Na, ir liko... – koks ten tas paskutinis? Negeisk svetimo turto! Sudėtingas reikalas...

Po universitetinių studijų prieš gerus du dešimtmečius stačia galva įpuoliau į verslą. Steigiau įmones, kūriau darbo vietas, gaminome, prekiavome, vienžo – sukausi... Kartais pasisekdavo, kartais ne. Bet kokiu atveju sekėsi geriau, nei teigia verslo klasika, kad tik viena veikla iš dešimties būna sėkminga.

Kaip žinoma, nėra verslininkų, kurie nesusiduria su valdiškais slenksčiais. Kas tyko peržengus – žinome daugelis: jei užėjome pirmą kartą, dažniausia sutinkame tiriamą žvilgsnį, panašiai kaip gražuolės manekenės pirminėje atrankoje. Po to mums išvardijamas sąrašas įvairių problemų, dėl kurių turėtume įjungti atbulinės eigos bėgį, pavožti valdiškas duris iš kitos pusės ir džiaugtis, lyg net ir nebuvome užėję. Nesąmonė – paprieštarausite, būna, kad lydi sėkmė. Būna, sutinku, panašiai kaip loterijoje – po tiražo džiaugiamės, jog tik vieną bilietą nusipirkome, nes kitus savo pinigus išgelbėjome.

Bet antai prieš keletą metų teko garbė (gal sėkmė, o gal nelaimė?!) pabuvoti anapus... Turiu omenyje – valstybės tarnautojo kailyje. Patirtis įdomi. Tai kontroliuojanti valstybės institucija. Išties net nelabai svarbu, kuri konkrečiai, nes situacija neturi esminių skirtumų. „Geroji“ žinia ta, kad tapę tokios institucijos tarnautoju tikrai ne veltui eisite išpažinties. Yra ir „blogoji“ žinia – jūsų šansai tapti tuo tarnautoju yra panašūs į galimybę laimėti aukso puodus loterijoje. Jeigu neturite pakankamo svorio užtarėjų... Aš tokių radau politinės partijos branduolyje. Kai „mano klausimas“ buvo „paderintas“ – be vargo laimėjau konkursus valstybės tarnautojo pareigoms užimti.

Toliau dar gražiau. Tokioje tarnyboje atsiveria juodas nuodėmių ir gundymų liūnas. Iš vienos pusės – pagautieji LR teisės aktų pažeidėjai šelmiškai šypsosi, merkia akį ir siūlo visokias žemiškas malones; iš kitos pusės – aukšti valdiškos kontoros cerberiai įtariai stebi, kuo užsiimi, liaudiškai tariant, domisi, „kiek turi ir ką galvoji“. Mat pažangu yra pusę gautos juodosios „malonės“ siųsti aukštyn, vadinamąja „valdžios vertikale“; užlipusi pakankamai aukštai toji malonė auga ir veši, gali keisti savo formas, tapti įvairiomis įtakomis, privalomai surenkamais balsais rinkimuose, įgauti įvairiausius gerų idėjų ar menamo gėrio pavidalus. Tik šio reiškinio esmė nesikeičia, ji lieka juoda mazuto pekla.

Jei laikausi mūsų Dievo įsakymų Negeisk svetimo turto, Nekalbėk netiesos, Nevok, mano, kaip Lietuvos valstybės tarnautojo, darbinis gyvenimas ilgainiui subjūra tarsi lapkričio oras. Toje sistemoje egzistuoja sava sąžiningų žmonių atmetimo sistema. Aukštiesiems vadams vis labiau kyla noras sutankinti mano darbotvarkę, griežčiau vertinti įvairius mano nusižengimus, įdėmiau skaičiuoti mano darbo sekundes. Ir visa tai griežtai laikantis mylimos Tėvynės teisės aktų. Dažnas pilietis palūžta.

Sekmadienį nuėjęs prie klausyklos išpažįstu nuodėmes, paskui atsiprašau: „Atleisk, Viešpatie, daugiau nepajėgiu atsispirti gundymui, nusidėsiu Tavo įsakymams...“ Dievas išklauso ir turbūt tyliai patraukia nuo manęs savo ranką, kuri tarsi bažnyčios kupolas virš galvos saugojo ir dengė nuo nelaimės...

Jei teko kristi nuo kopėčių, kiekvienas supratome: suklydau, tuoj bus smūgis, teks už klaidą sumokėti tam tikrą kainą. Jei apgavome savo artimą, atpildas ateina vėliau. Nusidėjus dešimtajam Dievo įsakymui nepatogumų dažnai iškart nepajuntam; kas gi čia baisaus – pagavo pavydas, pagalvojau, kad verčiau aš turėčiau jo gėrybes, nes jis nežino, ką su jomis daryti, be to, jis „runkelis“.

Per laiką imi nejusti, nebesuprasti to ryšio tarp priežasties ir pasekmės. Tačiau nėra tokios nuodėmės, kuri neturėtų pasekmių. Kitaip nebus – ateis ta valanda, tai tik laiko klausimas. Ir tuomet, kai stovėsime prie Slenksčio, mūsų visai nebedžiugins įgyti žemiški turtai ir titulai.

Geroji žinia yra visada. Prisimenate: „...melsk už mus, nusidėjėlius, dabar ir mūsų mirties valandą“. Tad galime ir privalome taisytis, kad ir ką anksčiau būtume padarę: nuo dabar iki kol išmuš toji mano valanda. Laiko – pakakamai.

P. S. Viena tik noriu pabrėžti, jog didelę klaidą daro tūlas tautietis, kai bado pirštu į mūsų valstybės tarnautojus ar Seimo narius ir konstatuoja: „Visi jie – vagys!“ Patikėkit, tikrai ne visi. (Nors aš ten jau kuris laikas nebedirbu.)


NAUJAUSIAS NUMERIS
2019 m. liepa-rugpjūtis 7/8

Artuma - artuma201907 8 vir

 Kontaktai

Redakcijos adresas:
Rotušės a. 23
LT-44279 Kaunas
Tel./faks. (8 37) 20 96 83,
8 673 13 303

redakcija@artuma.lt
www.artuma.lt

Rekvizitai:
Viešoji įstaiga Caritas leidykla „Artuma“
Įmonės kodas 134460120
PVM mokėt. kodas LT344601219
Sąsk. Nr. LT097300010002264553
AB „Swedbank“
Banko kodas 73000,
SWIFT kodas HABALT22