Antanas Gailius
unsplash.com nuotrauka
Vienas mielas bičiulis, tikrai doras krikščionis, kartą davė man patarimą, kad krikščioniškoje žiniasklaidoje ironijos ar juolab sarkazmo nevalia naudoti, nes būsiu nesuprastas. Mielai to patarimo paklausyčiau, bet negaliu – ir tai dėl dviejų priežasčių. Pirmiausia, manau, kad tai reikštų, jog krikščionis skaitytojas ar klausytojas yra per kvailas. Tuo negaliu patikėti. Antroji priežastis dar paprastesnė: na, neįmanoma, kartais tiesiog neįmanoma apie mūsų valstybės ir Bažnyčios viešąjį gyvenimą kalbėti be ironijos.
Žinia, iš tikrųjų gal turėtume verkti. Kai kas mano, kad Gavėnia tam kaip tik tinkamas laikas. Tačiau verkdami rodytume, kad esame bejėgiai, kad niekas nuo mūsų nepriklauso. Kartais mums taip nutinka, kai, pavyzdžiui, turime nuvažiuoti kur nors tikrai labai rimtu reikalu, bet keliai taip užpustyti, kad niekaip ten nenuvažiuosime, kaip ne vienam turbūt nutiko šią žiemą. Tai čia pavyzdys dar iš lengvesniųjų. Sunkesnis būtų, jei esi ne karys, o tik senas ir pasiligojęs arba turi tris mažus vaikelius (užtenka ir vieno), o tau ant galvos krinta Rusijos bombos, kaip štai jau ketverius metus vyksta Ukrainoje.
Tačiau tokie bejėgiai juk nesame. Argi šiandien turėtume laisvę, jei būtume verkę prieš trisdešimt šešerius metus? O ir dabar juk matome, kaip šiandieninė valdžia vis dėlto išsigąsta mūsų, kai imame ir garsiai pasakome, ką apie ją galvojame.
Giedrius Savickas per pokalbį „Redakcijoje“ puikiai išaiškino, kodėl ironija, satyra ir sarkazmas yra galingesnė priemonė nei mosavimas kumščiais. Pasirodyti juokingiems mums kažkodėl daug baisiau nei būti šiaip peikiamiems. Taip yra ir taip buvo visais laikais. Šiandien, versdamas tikrai didžio ironiko Thomo Manno „Budenbrokus“ apie tai irgi mąstau, matydamas, kaip pagrindinis (ar bent vienas pagrindinių) romano veikėjas, nieko taip nebijo, kaip pasirodyti juokingas. O dabar bene puikiausią patvirtinimą mums vis pateikia Karolis Žukauskas, čia vienaip, čia kitaip rodydamas, koks juokingas mūsų politikos personažas, kurio pavardės minėti net labai nedraudžiama, bet vis tiek neminėsime.
Ironijos nemėgstame tada, kai mums labai labai rūpi fasadas, nes drovimės ar bijome to, kas slepiasi už jo. Taip yra mūsų valstybėje, taip, kad ir labai gaila, vis nutinka ir mūsų Bažnyčioje. Kai pamatome, pavyzdžiui, kad du kunigai suspenduoti, taigi nubausti, už pervargimą, pirmiausiai, žinoma, kaip krikščionys turėtume sielotis, kad ganytojas toks negailestingas ir pavargusį žmogų ne guodžia, bet baudžia. Bet netikiu, kad ganytojas tikrai toks piktas, todėl man ir vėl kyla pagunda ne verkti, bet juoktis suprantant, kad šitaip mėginama nuslėpti kažką, kas „negražu“. Ir jau tikrai ne šiaip juoką, bet tiesiog homerišką juoką kelia istorija apie vis dar Vilniaus rajono garbės pilietį H. Gulbinowiczių. Galėtume sakyti, kad tai rajono savivaldybės gėda. Bet juk ne tik, nes kalbama apie nusikaltusį ir negarbę užsitraukusį a. a. kardinolą. Čia turbūt nepakanka pasakyti, kad Vatikano teismas padarė sprendimą, viską tikrai gerai ištyręs. Jeigu, pavyzdžiui, griežčiau pasisakytų Lietuvos vyskupų konferencija, manau, kad ir rajono taryba gal persigalvotų.
Nemalonius dalykus kalbėti, aišku, niekam nemalonu, nemalonu ir man pačiam. Bet Gavėnia galėtų būti laikas, kai verta tuos nemalonius dalykus bent kartą išsakyti. Pavyzdžiui, kad ir apie tai, kad Bažnyčia Lietuvoje kartais pernelyg suaugusi su valdžia. Ne visai suprantu, kodėl valdžiai Bažnyčios palaikymas toks svarbus. Bet nesunku suprasti, kokia nauda Bažnyčiai iš šiltų santykių su valdžia. Tik tie santykiai neturėtų tapti tiesioginiu pataikavimu, dėl kurio ir vėl magėte maga kaip nors ironiškai pasišaipyti. Kad ir iš to, kad – kaip pranešama vienos vyskupystės feisbuke – „šventasis Blažiejus sukvietė pasikalbėti“ visus vyskupystės merus.
Mano bažnyčioje kunigas palinkėjo mums per Gavėnią nevaikščioti iš pasninkavimo perkreiptais veidais. To linkiu sau ir mums visiems. O šventos Velykos tikrai bus!
Projektą iš dalies finansuoja
