Popiežius Pranciškus ragina: „Bažnyčia turi dėmesingai ir rūpestingai lydėti savo silpniausiuosius vaikus, paženklintus sužeistos ir žlugusios meilės, stengdamasi grąžinti jiems pasitikėjimą ir viltį, panašiai kaip uosto švyturio ar fakelo šviesa padeda pasiklydusiems vėl surasti teisingą kryptį ar susiorientuoti audroje“ (Amoris laetitia 291). Artuma pakalbino sutuoktinius, kurie abu yra paženklinti sužeistos ir žlugusios meilės, stengiasi atrasti pasitikėjimą ir viltį – abu yra praktikuojantys katalikai, gyvenantys antroje santuokoje.
– Kodėl savo pirmąsias santuokas ėjote palaiminti bažnyčioje?
Ji: Esu tikinti ir man tokia santuokos forma (kai vienas kitam teikiame sakramentą) buvo ir yra svarbesnė, negu vien susirašymas metrikacijos skyriuje. Pirma mano santuoka įvyko bažnyčioje, su svečiais švenčiant šv. Mišias... Tuomet tikėjausi sustiprinimo, pagalbos, palaikymo sunkumuose ir pilnatvės, džiaugsmo santuokoje.
Jis: Tikėjome, kad sakramentas stiprins mūsų kuriamą šeimą, gauta malonė ją saugos ir lydės.
– Kokių sunkumų kilo šeimoje, kad apsisprendėte skirtis? Turėjo būti nelengva, nes augo vaikai...
Jis: Tuo metu buvo prasidėjęs ekonominis sunkmetis; įmonė, kurioje dirbau, patyrė nuosmukį, bet siekė išsilaikyti darbo rinkoje. O mūsų šeimai reikėjo laiku vykdyti prisiimtus finansinius įsipareigojimus, tad turėjome dirbti dvigubai. Mažiau dėmesio skyriau šeimai, jos poreikiams, kildavo vis daugiau nesutarimų, nepavykdavo konstruktyviai spręsti kilusių sunkumų, problemų, jos gilėjo. Kol vieną dieną... radau tuščius namus. Tai buvo siaubingai sunkus laikotarpis, jaučiausi sugniuždytas. Dažnai galvodavau, ką dariau ne taip, kad galėjau kažką pakeisti. Atsigauti labai padėjo draugai, šeima ir darbas.
Ji: Mano atveju, nerimą ėmė kelti tai, jog sutuoktinis tapo bedarbiu ir nėjo dirbti, kad išlaikytų šeimą; vis rasdavo visokių pasiteisinimų. Dėl to dvejus metus išlaikiau mūsų trijų asmenų šeimą... Per pietų pertrauką pažindydavau vaikiuką, vakare grįždavau iš darbo labai pavargusi. Guodė viltis, kad viskas susitvarkys, kad būna išbandymų, sunkumų, kad reikia ištverti... Tačiau ilgainiui sutuoktinis darėsi vis piktesnis, ieškojo priekabių, prikaišiojo tikėjimą, ėmė psichologiškai smurtauti, jaučiau grėsmę, o po kelerių metų paaiškėjo, jog tai buvo labai paūmėjęs psichikos susirgimas. Nusprendžiau gelbėti ne tik jį, bet ir vaikiuką, ir save. Buvo labai sunkus laikas. Tikra kančia. Sumaištis, negalėjimas aiškiai mąstyti. Tai buvo susiję su savo kažkokios dalies praradimu. Pykau ant Dievo, kad sugriuvo mano svajonė. Bet skaičiau knygas, kalbėjau su kunigais. Galvojau, kokia prasmė būti tikinčiai. O kai po kelerių metų sužinojau, kad mano buvęs vyras sirgo sunkia psichikos liga, tapo lengviau į viską pažvelgti savęs nekaltinant. Manau, jog dėl jo padariau viską, ką galėjau. Labai padėjo viską išgyventi draugės, tėvai ir grupelė skyrybas patyrusiems žmonėms. O atsistoti ant kojų, sutvirtėti, išmokti argumentuoti, nebijoti kalbėti, klysti, ieškoti išeities labiausiai padėjo psichoterapija.
– Ką išmokote perėję nesėkmingą santuoką, skyrybas? Kiek tai padeda jums dabar šeimoje?
Jis: Labiau vertinu sutuoktinės bendrystę, keliu sau naujus tikslus tobulinant tarpusavio santykį; ne visada pavyksta, bet stengiuosi.
Ji: Išmokau, kad apie viską reikia kalbėtis čia ir dabar, nelaikyti neaiškumų, pykčio; reikia save gerbti ir rūpintis savimi ir tada kitais. Taip išgyveni daugiau ramybės. Dar išmokau argumentuoti. Patikėjau, jog esu protinga ir intelektuali. Išmokau būti dėkinga ir prašyti pagalbos nesijausdama kalta, jog esu netobula... Visa tai suvokus šiandien man lengviau šeimoje, su tėvais, uošviais, draugais, darbe. Aišku, ir šioje šeimoje pokalbiai yra sunkesnė dalis. Tačiau lengviau, kai jau galiu įvardyti, kas vyksta, ir tam nepritrūkstu žodžių.
– Kaip judu susipažinote? Kodėl apsisprendėte tuoktis?
Jis: Susitikome per vieno miestelio šventę, pradėjome bendrauti, lankyti bendrus užsiėmimus, kartu keliaudavome – tai padėjo mums vienam kitą labiau pažinti. Manau, santuoka buvo natūrali mūsų kurto santykio tąsa.
Ji: Vyras buvo rūpestingas su savo šeimynykščiais, turėjo tikrų draugų, jo šeimoje buvo svarbūs giminės susitikimai, žodžiu, jam svarbu buvo tradicijos, vertybės, labai mylėjo savo vaikiuką iš pirmos santuokos. Apsisprendėme tuoktis, nes norėjosi bičiuliautis, mylėti, norėjome bendrų vaikų. O mano pirmam vaikiukui reikėjo „tėčio“.
– Šį kartą tuokėtės be Bažnyčios palaiminimo. Ką jums reiškia gyvenimas tokioje santuokoje?
Ji: Gal su palaiminimu būtų lengviau...
Jis: Džiaugiamės gyvenimu, auginame vaikus, drąsiai žiūrime į ateitį. Nors mūsų santuoka ir be Bažnyčios palaiminimo, tačiau mūsų šeima stipri, joje puoselėjamos krikščioniškos vertybės, mes prašome ir gauname daug Dievo malonių. Manau, esame Dievo palaiminti vaikai, tai – aukščiau bažnytinių kanonų.
– Ar kreipėtės į Bažnyčią dėl pirmos Santuokos anuliavimo?
Ji: Kol kas dar ne, nes teko daug ir rimtai bylinėtis, tad norisi šiek tiek atgauti pusiausvyrą. Nors jau esu paruošusi atsakymus į specialų klausimyną.
Jis: Nesikreipiau. Nors apie tai galvojau, buvau tai aptaręs ir su pažįstamais kunigais. Nebesinori kelti skaudulių iš praeities, tačiau stebiu naujausias Bažnyčios tendencijas šeimos klausimais, tikėdamasis pokyčių.
– Kiek dabar dalyvaujate parapijos gyvenime? Koks dabar yra jūsų santykis su Dievu?
Ji: Į parapijos gyvenimą įsitraukėme, kai sutikome bendraminčių šeimų – auginančių vaikus, besistengiančių labiau mylėti savo sutuoktinį, einančių į darbus. Stengiamės bent kartą per mėnesį dalyvauti šeimų šv. Mišiose, dažnai skaitome skaitinius, nors svajoju su visa šeima nešti atnašas. Dalyvaujame kasmetinėje parapijos stovykloje, arbatgėryje po šv. Mišių.
Jis: Esame aktyvūs šeimos centro renginių dalyviai. Dalyvaujame ir padedame organizuojant parapijos bendruomenės renginius ir iniciatyvas.
Ji: O su Dievu dabar draugiškas santykis. Dažnai prašau Jo pagalbos ir PADEDA! Dėkoju Dievui už pamokas, be jų nebūčiau, kas esu šiandien. Labai norėtųsi nueiti išpažinties ar dvasinio pokalbio, bet po paskutinio bandymo kažkaip nesiryžtu. Kartą vienuolis per išpažintį (tada jau gyvenome kartu su būsimu vyru) nedavė išrišimo ir su manimi kalbėjo tokiu griežtu tonu, kad pasijutau didžiausia pasaulyje nusikaltėlė, buvo labai baisu ir sunku. Vėliau per išpažintį vyresnio amžiaus kunigas patarė palikti naują sužadėtinį ir gyventi vienai su vaiku. Norėtųsi rasti dvasios tėvą ar motiną, kad būtų neatitrūkę nuo realaus žmogiško gyvenimo, idant galėčiau augti. Po skyrybų jaučiausi lyg raupsuota, net pasiklausiau kunigo, ar turiu teisę skaityti skaitinį prieš visą bažnyčią. Padrąsino ir laimėjo visą mūsų šeimą. Džiaugiuosi, kad mano vyrui patinka ta bažnyčia, ir nors kita yra arčiau, bet dėl pažiūrų ir jausmo, jog esi priimtas, svarbus, laukiamas, einame ten, kur toliau.
– Kokios pagalbos tikitės iš kunigo?
Jis: Svarbu yra kunigo išklausymas, patarimas.
Ji: Norisi, kad kunigas paguostų, padrąsintų, palaikytų viltį, tikėjimą. Kad palaimintų visą šeimą, mokytų atleisti ir susitaikyti. Norėtųsi galėti eiti išpažinties ir gauti išrišimą, o ne sulaukti pasmerkimo dėl to, kad pirma santuoka nepasisekė...
– Ką jums reiškia, kad negalite priimti Komunijos?
Jis: Dėl to jaučiuosi nevisavertis. Juk tai svarbiausia Mišiose – santykis su Kristaus Kūnu... Jaučiuosi kaip bendruomenės stebėtojas iš šono.
Ji: Trokštu Komunijos, susivienyti su Jėzumi, būti Jo paguosta, jausti Jo meilę ir stiprybę. Jo ypač reikėjo tuomet, kai buvau labiausiai pažeidžiama, nes po skyrybų patyriau ir ekonominį skurdą, ir meilės išdavystę, o galiausiai – Bažnyčios dvasinį atskyrimą. Likau viena su vaikeliu, už atlyginimą negalėjau net buto išsinuomoti. Dalis draugų nusisuko. Jėzaus artumo reikia ir dabar, kai norisi artimo santykio su mylimu žmogumi, kai jis ar aš dėl savo skaudulių nejučiom atstumiame vienas kitą. Kai mūsų santykiuose pritrūksta meilės, labai reikia Jėzaus pastiprinimo. Komunija yra mano svajonė.
– Kokie antros santuokos sunkumai ir džiaugsmai, kurių nepatiria, gal ir nesupranta aplinkiniai?
Ji: Mylėti ne savo gimdytus vaikus kaip savo. Jie ateina iš kitų tradicijų, kito bendravimo. Antroje santuokoje gali iškart tapti „daugiavaikis“. O kur tada santykio su sutuoktiniu kūrimas? Kaip tam rasti laiko? Romantika? Paskutinėje vietoje, kai grįžti po darbo vos kojas vilkdama... Vaikai iš pradžių labai konkuravo tarpusavy – tai dėl tėčio, tai dėl mamos. Reikėjo trejų metų, kol visi apsiprato su savo vaidmenimis. O kiek žaizdų santykyje su sutuoktiniu. Kol jas išsilaižai, kol gali kitam atverti ir parodyti, kas labiausiai skauda. Arba tiesiog leisti būti kitam, kaip jam šiuo metu geriausia. Džiaugsmai ateina juos „užsidirbus“, kai vaikai apkabina, gali pavalgyt nesusipykę, kai laukia vieni kitų ir nori visi trys miegoti vienoj lovytėj. Kai dalijasi knygomis, išaugtais drabužėliais – labai gražiais, nes vyresnėlio. Kai vyro žodyne atsiranda sakinys – reikia pasitarti su žmona. Kai grįžti pavargusi ir tavęs laukia su vakariene arba parveža iš darbo. Kai apkabina, leidžia ilsėtis, ilgisi ir brangina.
