„Kas dabar bus mano senelis?“ – nusiminęs po laidotuvių klausia keturmetis. Vyresnis brolis skuba guosti, kad ir be senelių žmonės gyvena, tik... liūdniau. Abu apsiramina gavę dėdės pažadą nuo šiol būti seneliu ne tik savo anūkams, bet ir jiems.
Liepos 23-iąją šiemet minima Pasaulinė senelių ir pagyvenusių žmonių diena. Todėl daug nuostabių prisiminimų galėtume papasakoti apie senelius, blogus galbūt nutylėdami. Kaip apie vaikus arba anūkus nelinkę atvirauti apleisti senoliai. Tačiau net mylimiausiems senatvė ne visada lengva.
„Jau toks amžius, metų metai ant patalo, vargstat čia su manim, o Dievulis nepasikviečia“, – artimiesiems glostant sudžiūvusią ranką sako senolė. Jos dukra pati jau močiutė. Pensinis amžius ne artyn, o vis tolsta, tad vargiai bespėja suktis tarp darbų, anūkų priežiūros, mamos slaugos.
Senolei lengviau ant širdies, kai kelias valandas per dieną ateina, kaip ji vadina, Carito mergaitė – ir pašnekina, spaudimą pamatuoja, vaistus sužiūri, ir dukters šeima nebe taip pririšta.
Ieškojusieji pagalbos senoliams, kurie nepaisydami sveikatos problemų nori likti savuose namuose, patyrė – tai misija ne iš lengvųjų, nors savivaldybės po truputį plečia paslaugas tokiems asmenims. Proveržis šioje srityje turėtų stipriau pasijausti nuo šių metų visoje Lietuvoje slaugos paslaugas ėmus finansuoti ES lėšomis.
Įdarbino per 50 individualios priežiūros darbuotojų
Šiaulių vyskupijos Caritas daug metų padeda senyvo amžiaus žmonėms jų pačių namuose. Šiaulių miesto savivaldybei, Caritui ir dviem valstybinėms įstaigoms suvienijus pastangas teikti integralią pagalbą namuose, jos sulaukia vis daugiau vyresnio amžiaus, neįgalių, sveikatos problemų turinčių senelių.
Zita Baranauskienė
Šiaulių Caritas yra įdarbinęs per 50 individualios priežiūros darbuotojų: slaugytojų, jų padėjėjų, kineziterapeutų, kitų specialistų. „Padedame žmonėms, kurie gyvena ir nori toliau gyventi savo namuose, bet pasirūpinti savimi nebegali dėl senatvės, fizinės negalės, senatvinės silpnaprotystės, kitų problemų. Į Caritą žmonės kreipiasi ir tiesiogiai, tačiau vis viena grąžiname į savivaldybę pateikti prašymo, nes tokia tvarka. Tuomet, jei žmogus nori, kad pagalbą teiktų būtent Caritas, darbuojamės drauge toliau“, – pasakojo Šiaulių vyskupijos Carito direktoriaus pavaduotoja Zita Baranauskienė.
Projektas, kuriame savivaldybės partneriai yra ne tik Caritas, bet ir valstybinis Šiaulių socialinių paslaugų centras bei Rėkyvos globos namai, iš dalies finansuojamas ES lėšomis. Per savivaldybę integralią pagalbą į namus taip pat remia valstybė.
Kaip sako pavaduotoja Zita, pagalbos mastai – labai išaugę ir, senstant visuomenei, tik augs.
Statistikos departamento duomenimis, 2022 m. pradžioje Lietuvoje gyveno 2 mln. 806 tūkst. nuolatinių gyventojų, iš jų kas penktas (560,6 tūkst. arba 20 proc.) – 65 metų ir vyresnio amžiaus. Nuo 2012 m. vaikų Lietuvoje sumažėjo 26,7 tūkst. (6 proc.) – pagyvenusiųjų skaičius per tą patį laiką padidėjo 17,3 tūkst. arba 3,2 proc.
Sunkus fizinis darbas
Integrali pagalba į namus Šiauliuose teikiama pagal konkretaus žmogaus situaciją ir poreikius. Jei asmuo labai silpnas, prie jo gali tekti būti visą dieną, o kitam pakanka ir 2–4 valandų. „Dažniausiai pagalbai į namus skiriama 4–8 valandos. Aštuonios – kai ligonis tikrai labai silpnas, reikia jį vartyti, prie jo būti. Gerai, jeigu toks žmogus turi artimųjų, bet yra visiškai vienišų, kurie nepaisydami negalių nori likti gyventi savo namuose“, – pasakojo Zita. Ji pati nuo senų laikų lanko močiutę, kuri 7–8 metus nebesikelia iš lovos. Gal tikrai būtų saugiau senelių namuose, tačiau ji „nori mirti savo lovoj“, net į kalbas nesileidžia, kad gali būti kitaip.
„Dalis vyresnio amžiaus žmonių, turinčių sveikatos problemų, susitvarko savarankiškai, tik prašo pagalbos buityje, nes jiems sunku nueiti į parduotuvę, parsinešti maisto, susitvarkyti namus ar tik grindis išplauti, nes negali pasilenkti“, – pasakojo Šiaulių Caritovadovo pavaduotoja.
Tačiau silpnesniems reikia visos komandos paslaugų: slaugytoja vertina būklę, matuoja kraujospūdį, stebi vaistų skyrimus, atlieka kitus darbus, o slaugytojos padėjėjams tenka net ir sunkiai fiziškai padirbėti. „Kai žmogaus būklė labai sunki, pvz., po insulto, jis nori ne tik gulėti, bet ir pasėdėti, slaugytoja su padėjėja šiaip taip dviese pasodina. Reikia pagalbos ir prausiant sergantį žmogų, nors kai kuriems nusimaudyti padeda tik artimieji. Beje, žmonės labai laukia kineziterapeutų, kurie parodo pratimų ir padeda juos atlikti, padaro masažą. Kaip ir mes, pagalbos reikalingi vyresnio amžiaus žmonės taip pat mieliau mankštinasi ne vieni, o tada, kai šalia – padedantis, parodantis, paaiškinantis“, – sakė Zita.
Nepatogus klausimas
Kodėl Caritas, valstybinės institucijos turi rūpintis vyresnio amžiaus asmenimis? Neretai tiesiai pasakoma – tegu artimieji pasirūpina.
Zita sako, jog tiems, kurie rūpinasi, tikrai būna sunku. O kitiems, kurie nesirūpina, galvos neskauda. Tačiau nematyti apleistų, neįgalių žmonių būtų nežmoniška. „Jei senelius slaugo dar ne pensinio amžiaus vaikai, jiems reikia užsidirbti. Eidami į darbą jie priversti nesaugiai palikti savo sergantį tėtį ar mamą vienus. Tai – irgi ne išeitis. Žmonės bando suktis iš padėtis. Tačiau mokėti už nuolatinę ligonio slaugą daugeliui per brangu. Dar sunkiau žmonėms, kurių ir vaikai maži, ir tėvus jau reikia slaugyti. Nors persiplėšk. Ir pačių sveikata kartais nebeatlaiko“, – teigia Carito Šiaulių vyskupijoje atstovė.
Kai kurie galvoja priešingai: artimaisiais pasirūpinti turi kiti.Caritasgauna prašymų ir vos ne nurodymų pažiūrėti senus žmones jų namuose, ypač per šventes, nes jie patys neturi laiko aplankyti savo tėčio ar mamos per Velykas ar Kalėdas.
Zita pasakoja, jog kai kurie emigracijoje gyvenantieji minimaliai domisi pasenusiais, pasiligojusiais artimaisiais. Ne visada net būtiniausiomis slaugos priemonėmis pasirūpina, tačiau palikimo – buto ar namo, kuriame artimieji gyvena, – tikisi. „Kartais atrodo, kad gulinti močiutė turi pasirūpinti sveikais vaikais, kurie praneša atvykstantys iš užsienio paatostogauti, užuot pagaliau sulaukusi jų pagalbos ar paramos kasdienybėje“, – apgailestauja karitietė.
Ir vienas apleistas senelis – per daug
Labai norisi tikėtis, kad tai – tik šaukštas deguto. Tačiau net ir vienas apleistas senelis – per daug.
Popiežius Pranciškus vis kartoja ir primena atsakomybę už mus auginusius žmones bei dėkingumą. Prieš trejus metus paskelbęs Pasaulinę senelių ir pagyvenusių žmonių dieną Šventasis Tėvas kalbėjo apie angelus, kurių nepaliauja siųsti Viešpats, kad paguostų mus vienatvėje ir kartotų: Esu su tavimi per visas dienas. „Jis tai sako tau, man ir visiems. Tokia yra Pasaulinės dienos prasmė“, – sakė Šventasis Tėvas, melsdamas, kad kiekvienas senelis, kiekviena močiutė, kiekvienas pagyvenęs žmogus – ypač vienišiausi tarp mūsų – patirtų angelo aplankymą!
Šių metų Pasaulinei senelių ir pagyvenusių žmonių dienai popiežius parinko Magnificat giesmės žodžius, Švč. Mergelės Marijos ištartus per susitikimą su giminaite Elzbieta, kviesdamas mus apmąstyti tą palaimingą skirtingų kartų moterų susitikimą.
Nestumti į paraštes
Šventoji Dvasia laimina ir lydi kiekvieną vaisingą susitikimą skirtingų kartų, tarp senelių ir vaikaičių, jaunų ir senų žmonių, rašo Pranciškus 3-iajai Pasaulinei senelių ir pagyvenusių žmonių dienai skirtoje Žinioje. Iš tiesų Dievas trokšta, kad, kaip įvyko per Marijos susitikimą su Elzbieta, jaunimas džiugintų pagyvenusių žmonių širdis ir semtųsi išminties iš jų patirties. „Tačiau visų pirma Viešpats trokšta, kad vyresnio amžiaus žmonės nebūtų palikti vieni, kad nebūtų nustumiami į gyvenimo paraštę, kaip, deja, šiandien pernelyg dažnai atsitinka“, – atkreipia dėmesį Šventasis Tėvas, linkėdamas, kad Pasaulinė senelių ir pagyvenusių žmonių diena taptų vilties ženklu ir patiems pagyvenusiems žmonėms, ir visai Bažnyčiai.
Vyskupijos, parapijos, organizacijos ir bendruomenės minint šią dieną kviečiamos skatinti jaunų ir senų žmonių bendravimą. Jaunuolių, kurie rengiasi keliauti į Lisabonoje vyksiančias Pasaulio jaunimo dienas, Šventasis Tėvas prašo prieš išvykstant aplankyti savo senelius, vienišus pagyvenusius žmones, o pagyvenusių ir senolių – malda lydėti jaunimą Pasaulio jaunimo dienose.
Aurelijos ir Elenytės draugystė
Seneliams saviausi tampa ne tik artimieji, bet ir kaimynai, tolimi giminaičiai, draugų vaikai. Labiausiai suartina rūpestis vieni kitais.
„Mudvi su Elenyte pažįstamos jau šešeri metai. Mano savanorystės kelias prasidėjo nuo draugystės su ja. Padedu užsiregistruoti pas gydytoją internetu, palydžiu, parnešu maisto produktų, malkų ir pan. Mano pagalba jai labai nedidelė, bet atsidėkodama Elena pakviečia pietų cepelinų ar kugelio, iškepa savo firminių saldumynų, man net sarmata, kad tiek rūpesčių jai sukeliu. Tokia ta savanorystė – vieni džiaugsmai ir tikros draugystės! Caritas yra vieta, kur ir Tu gali išbandyti savanorystę.“
Carito organizacijos misija – pamatyti žmogų varge, taigi ir vienišą, kenčiantį, pagalbos ar gero žodžio stokojantį senolį. Savanoriai lanko vienišus, pagyvenusius ir negalią turinčius žmones, gamina maistą, padeda susitvarkyti buitį, pasirūpinti asmenine higiena ar namų švara. Bendra malda – irgi pagalba skausme ar negalioje. Prireikus karitiečiai paprašo, kad ligonį aplankytų kunigas.
Visi seneliai yra mūsų
Pasak Carito, integralią pagalbą seniems ir neįgaliems žmonėms Šiaulių mieste organizuojančios Zitos Baranauskienės, lankant senolius labai svarbu nepamesti karitietiško požiūrio į žmogų.
Prašymai viešai padėkoti senelius lankantiems žmonėms liudija, kad ir artimiesiems tai svarbu. Su džiaugsmu dalijamės viena iš paskutinių padėkų, atkeliavusių Lietuvos Caritui, nors, kaip pabrėžė Šiaulių Carito vadovo pavaduotoja, daugybė puikių, savo tarnystei atsidavusių žmonių metų metus lanko senelius ir jiems padeda, kad ir kaip kartais būna nelengva žmogui užtikrinti orumą jo ligoje ar negalioje.
„Ateina metas, kai tenka rūpintis sunkiai sergančiais artimaisiais ir ieškoti pagalbos... Ačiū Šiaulių vyskupijos Carito„Integralios pagalbos į namus“ socialinei darbuotojai Vilmai Kasparavičienei ir Daliai Koroliovienei už rūpestį, švelnias rankas, padrąsinančius žodžius ir begalinę meilę mūsų močiutei Jadvygai. Dalia – pati nuostabiausia darbuotoja, kokią teko matyti. Močiutė mūsų sutvarkyta, nuprausta, ir dar Carito darbuotoja randa laiko su ja pakalbėti, kartu padainuoti!“
„Labai norėčiau, kad mūsų darbuotojai ir visi, lankantys senelius, ne tik profesionaliai, bet ir su žmogiška atjauta bei meile atliktų savo darbą. Kad integrali pagalba į namus būtų „nevaldiška“ procedūra – atėjau, pamatavau, patikrinau, nuvaliau, išploviau, savo darbą padariau. Labai svarbus šiltas, pagarbus santykis su kiekvienu ir žmogiška šiluma“, – sakė Zita, su bendražygiais Šiaulių Carite vyresniems nei 60 metų žmonėms organizuojanti ir kineziterapijos mankštas, šviečiamąsias ekskursijas, padedant vietos kunigams – ir sielovadinius užsiėmimus.
Pati būdama teisininkė, karitietė konsultuoja civilinės, prievolių teisės, skyrybų, vaikų išlaikymo ir kitais aktualiais klausimais, nes mato, kad žmonėms labai trūksta elementariausių teisinių žinių.
Proga ir kvietimas kartu padėkoti
Pasaulinė senelių ir pagyvenusių žmonių diena – ne tik proga išreikšti dėkingumą savo seneliams ir prisiėmusiems senelių pareigas, bet ir padėkoti visiems, kurie rūpinasi garbaus amžiaus žmonėmis, nerūšiuodami: mano–ne mano. Nes visi seneliai yra mūsų!
Artėjant liepos 23-iajai, kviečiame nuotraukose ar asmenukėse įsiamžinti su seneliais ir siųsti Caritui el. paštu komunikacija@caritas.lt , pažymint labiausiai įstrigusį senelio ar močiutės posakį, pamokymą, pastabą, įvykį.
Prie nuotraukų parašyti Jūsų ir Jūsų senelių vardai mums bus sutikimo ženklas, kad jomis galima dalytis Caritopaskyrose socialiniuose tinkluose.
Taip pat prašome atsiliepti tapusius seneliais, siųsti mums nuotraukas su atžalėlėmis (net jei saugodami tapatybes nuspręsite nerodyti jų veidų) ar atžalomis (net jei jos seniai jus praaugo). Tikime, džiaugsmas ir pasididžiavimas, kad gyvenimas nesiliauja tekėti per kartas, žiburėliais atsispindės Jūsų akyse.
