Pirmoji dalis apie tai kodėl reikėjo Laudato sì’ ir Fratelli tutti?
Popiežius rašo encikliką ne tam, kad sukurtų sau „rašto paminklą“, tačiau dalydamasis tuo, ką jo žvilgsnis aprėpia per visus penkis žemynus, kokie balsai pasiekia ausis iš šimtų kraštų ir ką Šventosios Dvasios padedamas mato kaip kažką itin svarbaus – reiškinį ar temą – šiandien.
Viskas tai reiškia viskas
Vienas iš tokių reiškinių yra vadinamoji globalizacija – vis didėjanti sąveika tarp žmonių ir tarp tautų. Viena iš akivaizdžiausių – turizmas. Prieš trisdešimt metų daugumai lietuvių Paryžius ar Neapolis buvo pažįstami tik iš filmų ir romanų. Prieš penkiolika pradėjo sklisti vieno ar kito ten apsilankiusiojo pasakojimai. O šiandien, regis, iš Vilniaus susirengti į Romą savaitgalį yra tas pats, kaip į pajūrį. Ką jau kalbėti apie komunikaciją, kai tiesioginiame eteryje stebime protestus Minske ar Vašingtone. Tapo įprasta daug daiktų ir paslaugų įsigyti ne kitoje gatvės pusėje ar miestelio centre, o vokiečių, gal ir kinų internetinėje parduotuvėje.
Žinoma, kalbant apie laikotarpį iki koronaviruso pandemijos, kuri išryškino kitą globalizacijos veidą, mus neišvengiamai pasiekia ir tai, ko visai nenorime. Koronavirusas yra paskutinis „atvykėlis“ ilgame sąraše: mūsų orą, vandenį ar maistą gali pasiekti teršalai, pasklidę tolimose ir negirdėtose vietose. Ekonomistai perspėja apie riziką mūsų ekonomikai, nes kažkur ir kažkodėl už tūkstančių kilometrų pakilo naftos kainos arba smuko valiutos kursas. Saugumo ekspertai atidžiai stebi, kas dedasi kitoje žemyno pusėje, nes gali tekti reaguoti šioje. Teisėsauga kovoja su pasaulinio masto prekyba žmonėmis išnaudojimo ir prostitucijos tikslais, kuri duoda milijardinį pelną ne vien dėl nusikaltėlių sumanumo, bet ir dėl paklausos. Kaip „viskas yra susiję“ – aplinkos būklė ir apsauga, ekonominiai modeliai, socialinės politikos, karinės ambicijos, pasaulėžiūrinės ir moralinės nuostatos – organiškai nagrinėja 2015 metų Pranciškaus enciklika Laudato si’.
...pasekmės taip pat
„Viskas susiję“, bet mes dažnai nesuprantame ar dedamės nesuprantantys tokios tikrovės pasekmių. Išsivysčiusios valstybės pardavinėja ginklus autokratiniams režimams ir džiaugiasi gerais karinės pramonės rodikliais, o jų piliečiai murma dėl to, kad žmonės iš liepsnojančių šalių veržiasi į ramų jų gyvenimą. Kai kur siekiant (keleto žmonių) gerovės gamtiniai ištekliai išnaudojami ir aplinka suniokojama taip, kad užprogramuojama negerovė kelioms kartoms į priekį. Geriame vandenį, į kurį patys pilame teršalų. Vienos valstybės griauna dūmijančias nesaugias gamyklas, kitos jas pradeda statyti. Užjaučiamai kraipome galvą, žiūrėdami reportažą apie žmonių išnaudojimą, bet už centus pirkdami jų pasiūtus drabužius jaučiamės laimėję. Tarsi lygintume kelio duobę žvyru, kuris čia pat ir kasamas, nekalbant apie tuos atvejus, kai nė lyginimas nerūpi. Nereikia būti pranašu, kad nuspėtum, jog anksčiau ar vėliau toks žmonijos kelias taps nepravažiuojamas.
Jei viskas susiję, tai viskas turi būti sprendžiama visapusiškai ir bendrai, arti ir toli, o kasdienis elgesys ne mažiau svarbus už tarptautinius susitarimus. Vienas iš pagrindinių Laudato si’ tikslų yra sužadinti sąmoningumą, kad esame „mes“ ir turime veikti kaip „mes“. Enciklika Fratelli tutti stengiasi geriau supažindinti mus su tokia mąstymo ir elgesio logika – visuotinės brolybės ir socialinės draugystės logika. Ji nėra lengva ir akivaizdi – „mano žodžiai gali skambėti kaip pasakėlės“, vienu metu pripažįsta pats Pranciškus. Tačiau tuo pat metu jis įsitikinęs – ji įmanoma (FT, 127). Tačiau apie viską nuo pradžių.
Šventasis ir imamas
Įžanginiuose enciklikos Fratelli tutti skyriuose popiežius Pranciškus pamini du asmenis, kurie jį motyvavo ją parašyti – viena vertus, stebina jų sugretinimas; kita vertus, jau tai perteikia enciklikos perspektyvą: tai vienas garsiausių katalikų šventųjų Bažnyčios istorijoje ir vienas didžiųjų dabartinio musulmonų pasaulio autoritetų.
Pirmosiose enciklikos eilutėse vėl sutinkame – kaip ir Laudato si’ – šventąjį Pranciškų Asyžietį, kuris vadovavosi brolybės logika ir kvietė kitus gyventi „meile, kuri peržengia geografines ribas“, žvelgti brolišku ir atviru žvilgsniu, leidžiančiu „pripažinti, vertinti ir mylėti kiekvieną asmenį, nepriklausomai nuo fizinio atstumo, nepriklausomai nuo pasaulio vietos, kurioje gimė ir gyvena“ (FT, 1). Ši šventojo Asyžiaus Neturtėlio, siekusio ne dominuoti, jėga primesti doktrinas ar kontroliuoti, bet perduoti Dievo meilę, nuostata yra įausta į visą Fratelli tutti audinį.
Popiežius taip pat mini savo paties ir Al-Azharo – istorinio musulmonų sunitų centro Kaire – didžiojo imamo Ahmado Al-Tayyebo pokalbius ir bendrus apmąstymus, kurie 2019-ųjų vasarį Abu Dabyje leido pasirašyti istorinį Dokumentą apie žmogiškąją brolybę dėl pasaulinės taikos ir taikaus sambūvio pasaulyje. „Nors parašiau encikliką atsispirdamas nuo savo krikščioniškų įsitikinimų, kurie mane veda ir maitina, siekiau, kad šios mintys būtų atviros dialogui su visais geros valios žmonėmis“, – pažymi Pranciškus (FT, 6).
Artimi, bet nebroliškai
Pirmąją didesnę Fratelli tutti dalį popiežius pavadino „Uždaro pasaulio šešėliai“ ir joje apžvelgia kai kurias tendencijas, trukdančias visuotinei brolybei (FT, 9–55) ir neretai jau aptartas ankstesniuose pareiškimuose. Joms imuniteto neturi ir daug krikščionių. Pranciškus atkreipia dėmesį į keistą reiškinį: daugiau žmones suartinančių sąsajų dar nereiškia daugiau vieningumo ir draugiškumo. Netgi priešingai – prarandama ankstesniais dešimtmečiais pasiekta idėjinė ir veikimo vienybė, žengiami žingsniai atgal. Viena vertus, atsigauna anachronistinės, agresyvios ir uždaros, nacionalizmo formos; kita vertus, įsivyraujanti ekonominė ir kultūrinė globalizacijos forma – ne ką geresnė alternatyva. Taip, ji suartina žmones, tačiau negerbia asmenų ir tautų savasties, tirpdo istorinę atmintį ir kritinį mąstymą, nemaitina bendruomeniškumo, greičiau privilegijuoja egoistines tendencijas, dalinius interesus, besaikį vartojimą. Didieji politikos žodžiai – demokratija, laisvė, vienybė – prarado savo kilnųjį turinį, buvo deformuoti ir virto manipuliacijos bei kontrolės įrankiais.
Visuomenėje ir pasaulyje diegiame tokią santvarką ir ją grindžiame tokiomis pasaulėžiūromis, kurios išlaiko buvusį neteisingumą ir generuoja naują. Tikrovėje tai reiškia, kad dalis žmonijos (mažesnė) turi daugiau nei reikia ir gali tenkinti net labai abejotinos prasmės sumanymus, o kitai (didesnei) trūksta elementarių gyvenimo standartų. Net ir tada, kai jų orumas teoriškai pripažįstamas, praktikoje jis neigiamas.
Iškalbingas pavyzdys – virtualioji socialinė komunikacija. Nuotolinio bendravimo technologijos per pastaruosius keliolika metų pasiekė nepaprastą pažangą, tapo kasdienio gyvenimo dalimi, susiejo ir suartino žmones kaip niekada anksčiau, suteikė neregėtų privalumų ir galimybių. Tuo pat metu virtualiame bendravime tiek daug agresyvumo, patyčių, paniekos, nepagarbos, įžeidinėjimų, begėdiško ribų peržengimo, kad jei nors dalį perkeltume į tiesioginį bendravimą – vienas kitą tuoj pat sugriautume.
„Šiandien planuoti visos žmonijos vystymąsi bendrais tikslais atrodo svaičiojimas“ (FT, 16). „Dabartiniame pasaulyje priklausymo tai pačiai žmonijai jausmas silpsta, o svajonė kartu kurti teisingumą ir taiką atrodo kitų laikų utopija“ (FT, 30).
Laikas pasirinkti
Vis dėlto tiršti šešėliai, trukdantys vienas kitame atpažinti brolį ar seserį, nėra būtina ir neišvengiama lemtis. Mums gali padėti vienas Jėzaus palyginimas, kalbantis ir krikščionims, ir kitų įsitikinimų geros valios žmonėms. Jam popiežius Pranciškus skiria antrąją enciklikos Fratelli tutti dalį (FT, 56–86). Pagrindinis palyginimo veikėjas yra samarietis, kuris pasirūpino plėšiko sumuštu žmogumi, kai pro jį prieš tai praėjo kunigas ir levitas (žr. Lk 10, 25–37). Jėzaus palyginimas yra atsakymas į klausimą – „kas gi mano artimas?“ – ir paaiškinimas, ką reiškia mylėti Dievą ir artimą.
Biblijos pasakojimuose atsispindi žmonijos atsakymai į šį klausimą, jie išsibarsto plačiame diapazone. Kai kada išsižadama net savo brolio, kaip dramatiškoje krauju suteptoje Abelio ir Kaino istorijoje (žr. Pr 4). Kitur artimo sąvoka, regis, apribojama savąja etnine ar religine grupe (žr. Kun 19, 18). Tačiau kai kur Šventojo Rašto eilutėse žvilgsnis išplečiamas iki visų žmonių, iki svetimšalių ir ateivių (žr. Sir 18, 13; Iš 22, 20).
Daug ir Naujojo Testamento eilučių liudija, kad tai Jėzaus bei Jo mokinių žvilgsnis. Šitai pabrėžia ir Gerojo samariečio palyginimas, kurį Pranciškus aptaria labai išsamiai, nes, galima pasakyti, jis nuolatos pasikartoja mūsų santykiuose su kitais.
Kartais esame kaip tas levitas ar kunigas – žmonės, atliekantys svarbias visuomenines funkcijas, tikintys pagal pareigas, tačiau kai susiduriame su pagalbos prašymu, pasiteisiname užimtumu, svarbiais reikalais ir einame pro šalį. Kartais elgiamės kaip plėšikai, kurie palieka, viską pasisavinę, kitus pakelėje. Kalbama ne vien apie tiesioginį ir fizinį smurtą. Ir patys atsiduriame to leisgyvio žmogaus vietoje.
Tik samarietis pasilenkia prie plėšikų sumušto žmogaus, jį pakelia, atideda savo planus, sumoka už jo slaugymą. Kodėl? Nes pasigailėjo, pripažino nelaimėlį savo artimu ir broliu. Samariečio elgesio kontrastas, palyginus su levitu ar kunigu, dar ryškesnis žinant, kad Jėzaus laikais nemažai žydų į Samarijos regiono gyventojus žiūrėjo iš aukšto, savo įsitikinimus laikė pranašesniais, savo gyvenimą teisesnį.
„Šis palyginimas yra šviesi ikona, sugebanti išryškinti esminį pasirinkimą, kurį turime padaryti norėdami keisti mums skausmą keliantį pasaulį. Jame tiek daug kančios, tiek daug žaizdų – vienintelė išeitis yra elgtis kaip gerajam samariečiui. Kiekvienas kitas pasirinkimas mus pastato tarp plėšikų arba tarp tų, kurie be užuojautos praeina pro sužeisto žmogaus skausmą“, – pažymi Pranciškus (FT, 67). Jei ryžtamės elgtis broliškiau su kitais, galime pradėti tuoj pat, kiekvienoje gyvenimiškoje situacijoje. Juk ir samarietis iš palyginimo nežinojo, kad tą dieną susidurs su nelaimės ištiktu žmogumi.
Krikščioniui Gerojo samariečio palyginimą sustiprina ir kitas evangelinis principas – Viešpaties susitapatinimas su vargšais, kenčiančiais, apleistais.
Mūsų prigimtis atvira
Trečiojoje (87–127) ir ketvirtoje (128–153) enciklikos Fratelli tutti dalyse popiežius Pranciškus išdėsto eilę antropologinių ir kultūrinių pastabų, argumentuojančių, jog ir pavienis asmuo, ir visuomenė vystosi tada, kai atsiveria kitiems.
Žmogus taip sukurtas, kad negali pats vienas atsiskleisti, vystytis, pasiekti brandą. Kai jau subrendęs asmuo kuriam laikui atsiskiria nuo kitų, tai visai kita. Taip pat apsigautume, manydami, jog dviejų žmonių ar kiek platesnis šeimos ratas yra autonomiškas ir nuo likusio pasaulio nepriklausantis vienetas, – iš tiesų jie yra platesnio socialinio audinio dalis. Panašiai regime kultūrų istorijoje: iškiliausios buvo ir yra tos kultūros, kurios mokėjo vaisingai susilieti su kitų kultūrų pasiekimais, sukurdamos naują sintezę. Sveikas atvirumas nėra išsižadėti, paniekinti ar paneigti savastį. Jeigu einama tokia kryptimi, susiduriama su minėta nepageidautina, nepagarbia, visus suvienodinančia globalizacijos forma. Sveika savastis taip pat nėra kolektyvinis narcicizmas.
Taigi, atvirumas kitam yra giliausios mūsų prigimties dalis, o kilniausia tokio atvirumo forma yra meilė. O jai būdinga skatinti įžvelgti kito žmogaus vertę nepriklausomai nuo išorinių aplinkybių, siekti jo gėrio nepriklausomai nuo mūsų naudos.
Visuotinės brolybės ir socialinės draugystės kelias nėra abstrakti doktrina: kiekviename žmoguje yra jo užuomazgų. Reikia siekti, kad jos taptų pasaulėžiūros, visuomeninės ir tarptautinės tvarkos, ekonominės veiklos, žmogaus teisių orientyrais, atsvertų sterilų individualizmą, ekonominį egoizmą ir nuostatą, kad gyvenimas yra vien kovoti su kitu, gintis save nuo kito, o ne būti su juo.
Kitoje dalyje – popiežiaus Pranciškaus įžvalgos apie brolišką politiką ir religijų atsakomybę.
