Giedriaus Matulaičio / TARTLE nuotrauka
Tėvas Antanas Saulaitis SJ
Seniau šeimos savo narius krikštydavo šventųjų vardais. Vėliau savo Vytautams, Ąžuolams, Eglei, Dainai ir panašiems prideda šventą vardą, kad turėtų kur kreiptis pagalbos ir globos plačiau negu savo Angelo ar Angelės Sargės. Mūsų šeimoje nebuvo jokio klausimo, jei močiutė Antanina, tėvelis Antanas, tai jų sūnelio vardas jau lemtas.
Šiaip liaudiškai žinoma, šv. Antano specialybė – rasti pamestus daiktus. Ta paslauga pasinaudoja ne tik jo vardo nešėjai, bet ir kiti. Įdomi staigmena buvo kartą su jėzuitu tėvų profesoriumi Antanu Liuima iš Romos keliaujant į Italijos Paduvą savo šventojo globėjo paskutinės buveinės ir kapo aplankyti.
Čia nustembi pamaldžiai apžiūrėdamas jo kapą ar sarkofagą – didelį, gražų, blizgantį, apklijuotą nuotraukomis ir padėkos ženklais. Pilna sudaužytų, sudužusių automobilių nuotraukų, kadangi šv. Antanas saugo ir nuo automobilių nelaimių. Ir kitos eilutės jautrių nuotraukėlių – mažyčių kūdikių, vaikelių, kurie šventajam užtariant išgijo iš įgimtos ar kitokios nelaimės ar apskritai išvydo pasaulio šviesą ir savo naują šeimynėlę.
Būdami žmonės galime stebėtis, kaip tiek rūpesčių turėdamas ir taip maloningai su Dievo globa padėdamas žmonėms nelaimėse ir varguose šventas Antanas dar turi laiko padėti rasti raktus, knygą, kelią, pirštines ar apyrankę, išeitį.
Profesorius Antanas Liuima SJ nuveda apžiūrėti vieną iš trijų pasaulyje pirmų botanikos sodų, apskrito dailiai įvairiausiais augalais apsodinto ploto miesto centre. Kodėl švento Antano mieste? Tačiau supranti, kodėl patį traukia dirbėti kaimynų ūkyje, apie mūsų namelį sodinti gėles, medelius, skautų stovyklose vedžioti jaunimą po miškelius ir pievas, mokyti pažinti augalus, net ir dabar, čia Vilniuje, vis užmesti akį ant dailiai apsodinto kiemelio, jame kartkartėm paglostyti žiedus, šakeles, lapus ir dar pykti ant šliužų.
Žinoma, šv. Antanas Paduvietis vos keletą metų Italijoje pamokslavo, labai išgarsėjo, tikinčiųjų pamiltas ir atmintas. Pats gal dešimt kartų ilgiau pamokslauji, tai nenuostabu, kad šiek tiek išsiplečia Dievo žodžio skelbimo kokybė.
Antra tokia maloni kelionė vyko Toskanoje, kur po II Pasaulinio karo atsirado vaistininkystės chemikas dr. Alfonsas Petraitis. Groseto miestelyje susipažino su labai miela ir nuostabia šeima, ir jo širdį patraukė Rosa. Ši mokytoja jau planavo išvykti į Pietų Ameriką, siunčiama ar remiama Italijos kultūros įstaigų puoselėti šalies ir jos pasiekimų plėtrą. Nutiko nuostabus įvykis – Alfonsas ir Rosa susituokė telefono ryšiu tarp Italijos ir Brazilijos pagal visus įstatymus.
Petraičių meilė, bendrystė, ryšiai ir dalyvavimas Brazilijos lietuvių bendruomenėje buvo išskirtiniai. Dona Rosa puikiai išmoko lietuviškai, augino dukras Ireną ir Onutę, dalyvaujančias lietuvių jaunimo veikloje. Šeima, kaip sakoma, tikinti – ir tai ne tik bažnyčios lankymu, bet ir gyvenimu, sugyvenimu, dosnia dalimi visos kultūrinės ir religinės veiklos. Tai nenuostabu, kad keliautojas norėjo pamatyti miestelį, kuriame jų meilė sužydėjo, – kaip tik netoli Sienos, kur gyveno ponios Rosos giminaičiai.
Tai šių dukrelė, studentė ir skautė, pasitiko keleivį traukinio stotyje ir apvedžiojo po Sieną, pasakodama istoriją, papročius, kitus įspūdžius. Žinodami, kad jų giminių bičiulis linkęs prie skanėstų, mergytės mama su tėčiu paruošė stalą su apylinkei būdingais valgiais. Bendrauti su šeima buvo taip pat miela, kaip ragauti tai, kuo vietiniai didžiuojasi.
Į Sieną labiausiai traukė šventoji Kotryna Sienietė, vėlyvų viduramžių moteris, kurios įtaka Bažnyčiai reikšminga, ji buvusi drąsi ir išmintinga. Būdama jaunesnė nei 35 metų galėjo su didikais ir dvasininkais susirašinėti, jiems patarti, perspėti, palaikyti juos ir kitaip bendrauti, tad tik galima iš tolo įsivaizduoti šios šventosios jėgą ir drąsią misiją. Jos tėvų namai, skersai gatvės nuostabi bažnyčia (neskaitant jos palikimo raštų) alsuoja ta dvasinga jėga praturtinančią Bažnyčią ir tais laikais, kai beveik iki šiandien katalikai daugiausia vyrų vadovaujami ir mokomi. Nežinau, gal Kotryna neprilygtų ispanei šv. Teresei Avilietei, bet jų drąsa, ryžtas, kultūra ir ryšys su Dievu, meilė Bažnyčiai, ištikimybė įkvepia šių dienų rūpesčiuose veikiančius vyrus ir moteris.
Jau po tiek metų sunku atsiminti, kas tai buvo, bet Sienos ligoninė turėjo savybių, kurios visai moderniškos pagarba ligoniams ir gydymo kokybe. Gali vaikščioti po istorinį pastatą ir įsivaizduoti, kaip priešingai nei kokiose apleistose vietose čia buvo pirmos rūšies gydykla. Gal sieniečiai taip pat nebuvo pėsti, kaip ir jų žinomiausia šventoji.
Siena atrodė nedidelis miestas, aptvertas senamiestis, kurio pagrindinis arba įspūdingiausias sportas buvo žirgų lenktynės, kuriose dalyvauja komandos, lyg valdančios skirtingas miesto dalis, arba iš jų kilusieji sudaro visą rėmėjų pulką. Neteko matyti, bet kaip eikliais žirgais jojama sename, siaurų gatvių ir žmonių prikimštų erdvių aplinkoje? Turbūt reikia pamatyti ar surasti įrašus.
Žinoma, Šventaisiais 2025 metais – visi į Romą, į Vatikaną. Gal nebus laiko ir jėgų dar vieną kitą vietą kartą gyvenime aplankyti. Visai arti yra Ostia, Viduržemio jūros uostas, garsus labai jautraus motinos ir sūnaus pokalbiu. Šventasis Augustinas su savo motina Monika sėdėjo prie lango, aptardami jų gyvenimą. Augustinas jaunystėje nuklydęs, nuvylęs, o vėliau tapęs vienu mėgstamiausių šventųjų. Šventasis aprašo visą aplinką ir pokalbį savo atsiminimuose. Jo mamyte šventoji Monika Bažnyčioje lieka ištvermingos, ištikimos, išmintingos moters įvaizdis.
Apie šventuosius globėjus, kiekvieno jų savybes ir apsiimtą pagalbą žemės gyventojams galima rasti kun. Alfonso Bulotos, Laimučio Benio knygoje Šventųjų gyvenimai.
Projektą iš dalies finansuoja
