Tavo Artume – džiaugsmo pilnatvė. (Ps 16, 11)

2023 vasaris 2
Akiračiai

Gerieji samariečiai iš Markovos

arba Išlikti žmonėmis

2023-09-08 |
artuma202302 rs 33 1

Popiežius Pranciškus praeitų metų gruodžio 16 d. dekretu pripažino Dievo tarnų iš Lenkijos Juzefo ir Viktorijos Ulmų (Józef ir Wiktoria Ulmowie) bei septynių jų vaikų kankinystę. Šeimai buvo įvykdyta mirties bausmė Antrojo pasaulinio karo metais, kai slėpė dvi žydų kilmės šeimas savo namuose. Ulmai – paprasta šeima, per karą įrodžiusi nepaprastą didvyriškumą ir paliudijusi savo krikščioniškas vertybes. Sutuoktiniai išliko žmonėmis tais laikais, kai daugeliui nerūpėjo žmogaus orumas ir žmogiškumas.

Juzefas gimė ir visą gyvenimą praleido Markovoje, viename didžiausių Lenkijos kaimų gražiame, katalikiškų tradicijų turtingame krašte. Vyras buvo nagingas, protingas, išradingas ir drąsus, todėl nenuostabu, kad, puikiais įvertinimais baigęs žemės ūkio mokyklą, savo ūkyje taikė įvairias naujoves. Jis pirmas įsteigė vaismedžių medelyną kaime, specializavosi daržovių ir vaisių auginime, bitininkystėje ir šilkaverpių veisime. Rinko prizus žemės ūkio parodose už „išradingos konstrukcijos ir dizaino avilius, bityno įrankius“ bei už „pavyzdingą šilkaverpių auginimą ir jų gyvenimo žemėlapius“. Juzefas nevengė socialinės veiklos, priklausė katalikiško jaunimo organizacijoms, meldėsi, rinko aukas bažnyčių statybai ir rekonstrukcijai. Turėjo aistrą fotografuoti, be to, ir pats susimeistravo fotoaparatą, tad iki šių dienų yra išlikusi daugybė nuotraukų šeimos kolekcijoje.

Sulaukęs 35-erių vyras vedė savo išrinktąją, 12 metų jaunesnę Viktoriją, gimusią tame pačiame kaime. Moteris buvo talentinga, vaidino mėgėjų teatre, lankė kursus Gačio liaudies universitete. Pora susipažino per Markovos teatro trupės repeticijas, kur abudu vaidino. Jiedu puikiai sutarė ir susilaukė šešių vaikų. Dėl sunkaus triūso ir taupumo šeima įsigijo didesnį, gausios šeimos poreikius atitinkantį ūkį, į kurį, deja, taip ir nepersikėlė.

Apie šeimos dvasingumą žinoma nedaug, tik tiek, kad jie buvo praktikuojantys katalikai, dalyvavo Bažnyčios gyvenime. Vieno jų vaiko krikštamotė liudijo, kad matydavo Juzefą klūpantį, kai melsdavosi vakaro maldą prieš miegą. „Kartais sunkiau išgyventi gerą dieną, nei parašyti knygą“, – tokius Juzefo pasakytus žodžius prisimena jo brolis Władysławas.

 

artuma202302_rs-33_2.jpg

Pasikliauti kitų gerumu

Lenkijos okupantai anksti pradėjo rengtis žydų naikinimui. Nujausdami pavojų žydai palikdavo miestus, tikėdamiesi rasti prieglobstį kaimuose, bet retai jį gaudavo, nes 1939 m. gubernatorius buvo išleidęs dekretą, kuriuo lenkams grasino mirties bausme už bet kokią pagalbą. 1942 m. pradžioje prasidėjo žydų deportacija ir žudymai, o nuo liepos – ir „žydų medžioklė“ tų, kurie slėpėsi ir bandė miškuose bei laukuose išgyventi per regione vykstančią naikinimo akciją. Dažniausiai slėptuves jie įsirengdavo krūmynuose, griovose. Vieną tokią padėjo įrengti ir Juzefas kaimynų šeimai, taip pat aprūpino ją maistu. Nors slėptuvė buvo aptikta, o žmonės nužudyti, tą kartą Ulmos pagalba bėgliams nebuvo atskleista.

Vyras buvo gerai žinomas dėl savo prielankumo ir draugiškumo žydams. Neabejotinai to priežastis buvo Evangelijos raginimas mylėti savo artimą, užuojauta, taip pat suvokimas, kad pagalbos atsisakymas pasmerktų žmones mirčiai.

Tikėtina, jog Ulmai po savo stogu 1942 m. priglaudė dvi žydų šeimas: Goldmanówus, – tai buvo Gołda ir Layka su mažamete dukrele, gyvenę netoli Ulmų, ir penkis Szallówus, – tai buvo žinomas pirklys ir keturi jo sūnūs. Visi jie rado užuovėją kukliame Ulmų ūkyje, gyveno palėpėje, o šeimininkai už tai neėmė jokio atlygio. Žydai padėjo šeimai dirbti darbus, kuriuos buvo galima atlikti pasislėpus. Tuomet reikėjo išmaitinti 16 žmonių, ir tai pareikalavo daug pastangų, tačiau, kaip sako Viktorijos sūnėnas Stanisławas, Ulmai buvo „katalikai ne tik pagal dokumentus, bet visų pirma pagal savo darbus. Priklausymą Kristui liudijo visu savo gyvenimu. Jie sugebėjo didvyriškai pasiaukoti, kad išgelbėtų kitą žmogų, o tai įrodė jų meilę artimui, o kartu krikščioniškumą“.

Pro Ulmų namo langą matėsi egzekucijos vieta, kurioje prasidėjus naikinimui vokiečiai sušaudė mažiausiai kelias dešimtis kaimo ir jo apylinkių žydų. Juzefas mąstė blaiviai, todėl žinojo, kad rizikuoja šeima, tačiau vyras pasikliovė Dievu, namų atokumu ir kaimynų solidarumu, kurie negalėjo nepastebėti, kad šie namuose yra ne vieni.

1944 m. kovo 24 d. ankstyvą rytą naciai apsupo Ulmų ūkį ir nužudė besislepiančius palėpėje Szallówus ir Goldmanówus. Vėliau ir visą Ulmų šeimą: besilaukiančią devintą mėnesį Viktoriją (32 m.), jos vyrą Juzefą (44 m.) ir vaikus – Stanisławą (8 m.), Barbarą (7 m.), Władysławą (6 m.), Franciszeką (4 m.), Antonį (3 m.) ir Marią (2 m.).

Pogrindinio judėjimo surinkti dokumentai atskleidžia, kad greičiausiai slėptuvė buvo išduota buvusio Szallówų (priglaustų žydų) pagalbininko, nenorėjusio šeimai grąžinti priklausančio turto. Prieš tai šis palaikė glaudžius ryšius su Szallówais, padėjo jiems slapstytis. Mainais už pagalbą jam atiteko Szallówų namai ir laukai. Neilgai trukus pagalbininkas atsisakė padėti ir jie buvo išvaryti iš slėptuvės. Padėčiai pablogėjus, užuovėją jie atrado pas Ulmus. Vyrai bandė susigrąžinti savo turtą ir buvo paskųsti.

 

artuma202302_rs-33_3.jpg

Nebijoti ir atsiverti

Kokia nauda iš Ulmų šeimos aukos, jei jie vis tiek neišgelbėjo tų, kuriems suteikė prieglobstį, o patys save ir savo vaikus atidavė pražūčiai? Ši šeima buvo tik vieni iš kaime priglaudusiųjų žydų kilmės žmones, ir verta pasakyti, kad net ir po šio kraupaus įvykio mažiausiai dvidešimt žydų išgyveno pasislėpę valstiečių namuose Markovoje. Tikriausiai galime tik spėlioti, kokie buvo šios šeimos kankinystės vaisiai, bet neišvengiamai turime pagalvoti apie drąsų atsivėrimą ir su tuo tiesiogiai susijusį pasiaukojimą dėl kito.

Ulmai ir šiandien savo pavyzdžiu ragina nebijoti ir atsiverti. Nors žmonių akyse „jų išėjimas buvo laikomas nelaime, jų kelionė iš mūsų gyvenimo – visiška žūtimi“, kaip rašoma Išminties knygoje (3, 2–3), „kaip auksą aukštakrosnėje juos išmėgino ir kaip deginamosios aukos atnašą juos priėmė“ ( Išm 3, 6).

Kiek daug šeimininkų ir besislepiančiųjų pasiaukojimo ir meilės reikėjo visus tuos mėnesius ar metus gyventi kartu tokiomis sąlygomis, patiriant nuolatinę baimę, bet ir visišką pasitikėjimą Dievu. Kaip tai subrandino asmenybes, kiek abipusiško gerumo, kantrybės, pakantumo reikėjo, kad viską ištvertų. Kiek budrumo ir atsakomybės pareikalavo kiekviena diena, kiek sunkaus darbo, rūpesčio ir pasitikėjimo reikėjo nėščiai Viktorijai, kad iš vargingo 3 hektarų ūkio išmaitintų 16 žmonių.

Tokį tėvų liudijimą ir pavyzdį matydami augo vaikai. Juos visus suvienijo ne tik bendras gyvenimas, broliška meilė, bet bendra mirtis.

 

artuma202302_rs-33_4.jpg

Visa širdimi...

„Kasdienis šios šeimos gyvenimas buvo jų kelias į šventumą. Šis kelias juos atvedė prie didvyriško sprendimo priimti žydų tautybės žmones po savo stogu, žinant tokio sprendimo pasekmes, o paskui daugiau nei pusantrų metų diena po dienos laikytis šio sprendimo. Tai tikras šventumas kasdienio gyvenimo pilkumoje, kuris būtent kasdienoje dygsta ir bręsta. Šv. Jonas Paulius II savo žodžiais ir pavyzdžiu mokė, kad šventumas yra krikščioniškojo gyvenimo matas, ir Ulmai patvirtina šią tiesą“, – šeimos bylos postulatorius tėvas Witoldas Burda.

Praėjus 78 metams nuo to baisaus įvykio, sutuoktiniai Juzefas ir Viktorija, vadinami Geraisiais samariečiais iš Markovos, yra pakeliui į pripažinimą šventaisiais. „Ulmai kasdien į pirmą vietą kėlė Dievo įstatymą“, – sakė tėvas Burda. Būtent Didysis – Meilės – įsakymas ir Gerojo samariečio istorija buvo rasti pažymėti Biblijoje, kurią turėjo Juzefas ir Viktorija Ulmai. „Mylėk Viešpatį, savo Dievą, visa širdimi, visa siela, visomis jėgomis ir visu protu, o savo artimą kaip save patį“ ( Lk 10, 27) ir „O vienas pakeleivis samarietis, užtikęs jį, pasigailėjo. Jis priėjo prie jo, užpylė ant žaizdų aliejaus ir vyno, aptvarstė jas; paskui, užkėlęs ant savo gyvulio, nugabeno į užeigą ir slaugė jį.“ (Lk10, 33–34). Savo gyvenimu ir mirtimi jie įrodė, kad šie žodžiai jiems neliko tuščiu šūkiu ar tik skambiu lozungu.

Jų auka buvo įvertina ir žemėje. 1995 m. po mirties Izraelio valstybė apdovanojo Juzefą ir Viktoriją Ulmus Pasaulio tautų teisuolių medaliu. 2017 m. Lenkijos parlamentas kovo 24-ąją paskelbė nacionaline Lenkų, gelbėjusių žydus vokiečių okupacijos metais, atminimo diena (per Ulmų mirties metines). 2003 m. Lenkijos Bažnyčia pradėjo kankinių Juzefo ir Viktorijos bylą, kuri 2011 m. pasiekė Vatikaną. Į beatifikacijos procesą įtraukti ir septyni sutuoktinių vaikai (įskaitant ir negimusį). 2022 m. gruodį popiežius Pranciškus pripažino Ulmų šeimos kankinystę. Tai unikalus atvejis Bažnyčioje, kai į altoriaus garbę iškeliama visa šeima.


Reklama

NAUJAUSIAS NUMERIS
2024 birželis 6

Artuma - artuma202406_vir.jpg

 Kontaktai

Redakcijos adresas:
Papilio g. 5
44275 Kaunas
Tel./faks. (37) 20 96 83,
8 677 60 970

redakcija@artuma.lt
www.artuma.lt

Rekvizitai:
Viešoji įstaiga Caritas leidykla „Artuma“
Įmonės kodas 134460120
PVM mokėt. kodas LT344601219
Sąsk. Nr. LT097300010002264553
AB „Swedbank“
Banko kodas 73000,
SWIFT kodas HABALT22