Eikime į jo Artumą su padėka, iš džiaugsmo traukime šlovės giesmes! (Ps 95, 2)

2021 m. sausis

(IX) Pasitikėjimo kelionė laikantis Dievo rankos

Ko reikia kiekvienai mamai

2020-12-31 | Jurgita Pocevičienė
artuma202101 rs 28 1
Silvijos Knezekytės iliustracija

Štai ir atkeliavome iki paskutinio, bet svarbiausio poreikio iš tų, kurie yra aptariami „Ko reikia kiekvienai mamai“ grupelėse, – pasitikėjimo Dievu. Jaučiuosi šventiškai, nes, nuosekliai artėdamos prie šios akimirkos, gilindamosi į savo poreikius ir juos pamažu atliepdamos, viduje paaugome. Ir subrandinome supratimą, jog kad ir kiek žinių turėtume, kad ir kaip tobulai planuotume, gyvenimas kupinas iš vėžių išmušančių netikėtumų, kurių nei sukontroliuosi, nei išvengsi – jie tiesiog ištinka...

Netikėtumai ištinka, net ir tokie, kaip paralyžiuojanti pandemija, diagnozuotas vaiko autizmas ar mamos insultas. Kas dieną darome tai, ką galime geriausia, bet būna, kad tiesiog pritrūksta jėgų, nes nesimato nei galo, nei krašto. Kiti žmonės irgi pažeidžiami, pavargę ir savaip sužeisti, todėl nukreipti savo lūkesčius į juos paprasčiausiai nerealu.

Tačiau yra mūsų Kūrėjas, pažįstantis mus, žinantis ne tik mūsų paklydimus, bet ir geriausią mūsų versiją, kuria galėtume būti keliaudami kartu su Juo. Nesvarbu, kokios stadijos yra mano tikėjimas dabar – ar jis toks pat šaltas kaip Baltijos jūra, ar sruvena gyvybę teikiančiu upeliu, – visada galiu žengti žingsnį kurdama, atnaujindama ar puoselėdama santykį su Juo. Galbūt manyje susikaupė baisiausias apmaudo gniužulas ir norisi išrėkti apie visas neteisybes tiesiai Jam – pirmyn! Gal nebesimeldžiu nuo Pirmosios Komunijos laikų – galiu dieną pradėti Kryžiaus ženklu. Skaityti Bibliją po keletą eilučių. Gal anksčiau turėjau daugiau progų dalyvauti parapijos veiklose, o gimus vaikui nebepajėgiu? Daugybė katalikiškų renginių persikėlė į interneto erdves! Galiu pasidairyti šeimų grupelės parapijoje – drauge smagiau keliauti. Jei auginu negalią turintį vaiką, galiu eiti ten, kur drauge su juo ir kitomis šeimomis švęsime gyvenimą, – į „Tikėjimo ir Šviesos“ bendruomenę. Galiu pasikalbėti apie tai, kas neramina, su tikinčiomis mamomis. Galiu pradėti laiminti artimuosius ir mintyse kiekvieną, kurį sutinku. Pasak popiežiaus Pranciškaus, „palaiminimas turi ypatingą jėgą, kuri lydi jį gavusį asmenį per visą gyvenimą, nuteikia žmogaus širdį leisti, kad Dievas ją atnaujintų. <...> Būti laiminamiems ir laiminti kitus – čia glūdi krikščioniškojo romumo esmė. Jei visi tai sugebėtume, nebūtų pasaulyje karų“ (2020 m. gruodžio 2 d. katechezė apie laiminimo maldą, vaticannews.va/lt).

Iš esmės visi esame pašaukti būti šventi gyvendami su Dievu. Dažnai ateina minčių gundymas, kad kitokiomis aplinkybėmis („būčiau vienuole, tada...“), būdamos su kitais žmonėmis („tas mano vyras nieko nesupranta...“), patirdamos ypatingų iššūkių („savanoriaučiau Tanzanijoje pas vargšus vaikus, tai prasmingas darbas...“), būtume laimingesnės. Tai netiesa. Mums skirta augti ir šventėti savoje aplinkoje ir šiuo metu, nes tai ir yra MŪSŲ kelias. Arba, kaip pasakytų šv. Kūdikėlio Jėzaus Teresė, mažasis kelelis... Pamenu, kai gimus mažajai labai pasiilgdavau šv. Mišių, tad retkarčiais taikydavau dieną su ja nuvažiuoti. Ir kaip dažnai man tai nepavykdavo! Reikia pamaitinti, prastai nusiteikusi, užmigo, arba aš pavargusi, arba – klasikinis atvejis, kai jau sėdus į automobilį tenka grįžti atgal ir keisti sauskelnes. Jau ir pavėlavom, galim nebevažiuoti... Kai pasiguodžiau savo dvasios tėvui, jis mane nuramino, rodydamas į dukrytę: „Taigi tu kūdikėlį Jėzų turi namie, ir adoruok“.

Tuomet supratau, kad visa yra kur kas paprasčiau, nei galvojame. „Mūsų ego toks didelis, kad elgiamės taip, lyg būtume Dievas. Dažnai mūsų fantazijos ir norai pranoksta realaus gyvenimo galimybes, todėl paklaikę stengiamės nuveikti daugiau, negu Dievas mums yra numatęs“, – rašo Peteris Scazzero knygoje „Emociškai brandus dvasingumas“. Etapas, kai auginame vaikus, labai susijęs su asmeniniais apribojimais. Paradoksalu, bet tai dovana, leidžianti ugdytis nuolankumą, bėgant stabtelėti, o kartais netgi patirti tokį bejėgiškumą, kai tik Dievo rankos įsitvėręs gali išbūti. Didžiausia pagunda – viską mesti, bet tuo metu nepaprastai svarbu išlikti kartu su Juo nekeliant ultimatumų, kada ir kokiu būdu turi ateiti pagalba ir išgydymas, išsispręsti konfliktai.

Pasitikėjimas – stiprus žodis. Keliomis kalbomis Dievo Gailestingumo šventovėje Vilniuje užrašyta: „Jėzau, pasitikiu Tavimi.“ Pasitikiu ne savimi ar aplinkiniais, ne sąskaita banke, saviugdos knyga, darbu ar šokoladu. Pasitikiu Tavimi, o Dieve. Padėk man suprasti, kaip labai mane myli, nepaleisk mano rankos, vesk mane per dieną, laimink ją ir visus, kuriuos šiandien sutiksiu.

Jurgita Pocevičienė

Jei norite gauti daugiau informacijos apie organizuojamas grupes „Ko reikia kiekvienai mamai“ bei moderatorių mokymus, kreipkitės el. paštu kiekvienaimamai@gmail.com.

 

Straipsnis finansuojamas vykdomo projekto „Iniciatyvos „Ko reikia kiekvienai mamai“
metodinės medžiagos suaktualinimas ir sklaida“ Nr. NVOŠGI-213,
kurį remia LR SADM, lėšomis

sadm logo

 


Reklama

NAUJAUSIAS NUMERIS
2021 liepa-rugpjūtis 7/8

Artuma - artuma202107 8 vir

 Kontaktai

Redakcijos adresas:
Papilio g. 5
44275 Kaunas
Tel./faks. (37) 20 96 83,
8 677 60 970

redakcija@artuma.lt
www.artuma.lt

Rekvizitai:
Viešoji įstaiga Caritas leidykla „Artuma“
Įmonės kodas 134460120
PVM mokėt. kodas LT344601219
Sąsk. Nr. LT097300010002264553
AB „Swedbank“
Banko kodas 73000,
SWIFT kodas HABALT22