Tu parodysi man taką, kuris veda į gyvenimą. Tavo Artume – džiaugsmo pilnatvė, Tavo dešinėje – amžina linksmybė. (Ps 16, 11)

2011 m. vasaris 2
Akiračiai

Žemaitis Didysis – Motiejus Valančius

2021-02-27 | Vanda IBIANSKA
artuma201102 rs p26 1
Vyskupas Motiejus Valančius 1868 m.

Vanda IBIANSKAVanda IBIANSKA

 

Kažkodėl kalbėdami apie vyskupą Motiejų Valančių daugelis žmonių vadina jį tautos blaivintoju ir... nieko daugiau! Tai tik dalelė tiesos. Garsusis blaivybės skleidėjas šia veikla užsiėmė vos 5 savo vyskupavimo metus. Jo nuopelnai kitose srityse yra itin dideli, bet pamirštami arba nežinomi. Reta kas per savo gyvenimą nuveikia tautai taip daug, kaip šis atkaklus ir neregėtai darbštus bei energingas žemaitis. O kur dar neišmatuojamas jo indėlis į krikščionybę, žmonių dorinimą ir visuomeninė veikla! Savo pavyzdžiu jis liudijo, koks turi būti kunigas, vyskupas, krikščionis, patriotas ir doras žmogus. Vyskupo Motiejaus Valančiaus autoritetas ir žmonių meilė jam buvo tokie dideli, kad ganytojui pasimirus verkė ne tik lietuviai, bet ir latviai, žydai, net totoriai. Visi vienu balsu vadino jį savo tėvu. Girdėjosi balsų, jog verta jį beatifikuoti.

Gyvenimas

Motiejus Valančius gimė 1801 m. vasario 28 d. (pagal senąjį kalendorių 16 d.) Nasrėnų kaime, Salantų parapijoje, dabartiniame Kretingos rajone. Kitą dieną pakrikštytas Kalnalio filijos bažnyčioje. Tėvai Mykolas ir Ona Stankaitė buvo laisvi, gana pasiturintys valstiečiai. Motina pagimdė 11 vaikų, bet užaugo tik penki. Du Motiejaus broliai taip pat siekė mokslo. Vienas tapo vienuoliu bernardinu, kitas gydytoju. Seserys ištekėjo ir didelių mokslų, kaip anais laikais buvo priimta moterims, neragavo.

Vaikas augo guvus, tad buvo nuspręsta jį leisti mokytis. Tais laikais valstiečiams mokslas buvo nepasiekiamas, todėl pavardė pakeista Volončevskiu, ir Motiejus ėmė pasirašinėti kaip bajoras. Beje, vyskupas visą gyvenimą vadino save Volončevskiu, o Valančiumi jį padarė J. Tumas-Vaižgantas. Tada ir kiti tyrinėtojai ėmė vadinti Valančiumi.

1816 m. paauglys pradėjo mokytis Kalvarijos mokykloje. Ji priklausė tėvams dominikonams. Berniukas mokėsi gerai ir ją baigęs 1822 m. įstojo į Varnių kunigų seminariją. Šios lygis buvo apgailėtinas, tad užbaigęs ir ją 1824 m. gabus jaunuolis pasiunčiamas į Vilniaus vyriausiąją kunigų seminariją. Joje alumnas Motiejus stropiai studijuoja, daug skaito. Užbaigia mokslus 1828 m. ir gauna kandidato laipsnį. Jau turintis universitetinį išsilavinimą Motiejus Valančius tais pačiais metais Vilniaus katedroje įšventinamas kunigu. Gauna paskyrimą dirbti į Minsko guberniją, Mozyriaus apskrities mokyklos tikybos mokytoju. Bet po 6 metų jis jau garsios Kražių jėzuitų gimnazijos kapelionas ir mokytojas. Laikas, praleistas Kražiuose, yra rimto lavinimosi, savarankiškų studijų, mokymosi metas. 1836 m. kun. M. Valančius gauna teologijos magistro laipsnį, 1842 m. – daktaro. Nuo 1840 m. jis dėsto pastoracinę teologiją ir Šventojo Rašto archeologiją savojoje Vilniaus alma mater. Šiai persiorganizavus į dvasinę akademiją ir persikėlus į Peterburgą, ten išvyksta ir Valančius. Jis jau profesorius. Deja, ne per geriausia sveikata pasilpsta, ir Valančius 1845 m. grįžta į Žemaitiją, kur pradeda dirbti Varnių kunigų seminarijos rektoriumi. 1850 m. Motiejus Valančius Peterburge konsekruojamas vyskupu ir paskiriamas dirbti Žemaičių vyskupijos ordinaru. Ką gi, seminarijos lygis gerokai pakeltas, o tai visai nebuvo lengva ar paprasta, o vyskupija... Oje! ji apima didžiąją Lietuvos dalį, Kuršą ir gerą Latvijos gabalą. Katalikų skaičius joje artėja prie milijono.

Konsekracijos metu gavęs antrąjį, Kazimiero vardą, vyskupas Motiejus Kazimieras Volončevskis 1850 m. balandžio 9 d. energingai imasi naujų pareigų. Tai tikrai sunku, nes carinė valdžia praktiškai pati administruoja Bažnyčią, o dvasininkams stengiasi kuo daugiau kenkti.

Praeina 13 audringos vysk. M. Valančiaus veiklos metų. Įvyksta 1863 m. sukilimas. Valančius jam nepritarė, nes numatė žiaurų susidorojimą ir kraujo praliejimą, bet dalyvavusių sukilime represuotų kunigų likimo valiai nepaliko. Neatsižvelgdama į Valančiaus poziciją sukilimo atžvilgiu, caro vyriausybė įsakymu perkelia jį į Kauną. Vėliau persikelia ir kapitula bei kunigų seminarija. Valančiaus veikla ir net judėjimo laisvė suvaržomos (gali išvykti ne toliau kaip 10 varstų nuo Kauno), tačiau jis nuverčia tokius kalnus, kad tik stebėtis belieka. Visa bėda – sveikata. Jis dažnai serga, ligos eina vis sunkyn ir daugyn, nepadeda nei caro duotas leidimas gydytis užsieniuose. Garsūs kurortai nebepagelbsti.

1875 m. gegužės 29 d. vyskupas Motiejus Kazimieras Volončevskis-Valančius miršta nuo kepenų ligos ir akmenligės. Laidoja jį ne tik Kaunas, bet ir Žemaitija, Kuršas, latviai, verkia žydai. Tiksliai jo darbus apibūdinantį pamokslą pasako seminarijos profesorius, būsimasis vyskupas Antanas Baranauskas.

Palaidojamas Kauno arkikatedros bazilikos kriptoje po didžiuoju altoriumi.

Valančiaus vyskupija

Joje gyveno apie 900 000 katalikų. Tai buvo kaip reta apleista vyskupija palyginti su kitomis. Beveik visi paprasti žmonės beraščiai, nežinantys pagrindinių tikėjimo tiesų, smarkiai prasigėrę ir nuskurdę. Dauguma bažnyčių medinės, plūktine asla, dengtos šiaudais. Dvarininkų ir caro valdininkų savivalė neapsakoma, net sunkiai įsivaizduojama. Vyskupas neturėjo teisės skirti nei perkelti klebono ar vikaro, tai darė caro valdžia, šiek tiek veikiant vietos dvarininkams. Stigo kunigų, o tie, kurie dirbo, dažnai buvo menko išsilavinimo, pro pirštus žiūrintys į savo pareigas. Valančiui tapus vyskupu viso labo tebuvo 492 sveiki, darbingi kunigai ir 80 invalidų ar sunkiai sergančių, tad dirbti nebepajėgiančių. Žmonės mirdavo be sakramentų, kunigo nepalydėti į kapus. Retas tebuvo gavęs Sutvirtinimo sakramentą.

Bažnyčia priklausė ne tik nuo okupacinės valdžios, bet ir finansiškai nuo dvarininkų. Vyravo baisi neteisybė, smurtas. Į kaimo žmogų žiūrėta kaip į gyvulį. Jaunas motinas versdavo žindyti veislinius šunyčius, mergaitės ir moterys būdavo masiškai prievartaujamos ir už tai nieko nebausdavo. Kiekviename žingsnyje stovėjo po smuklę, pigi degtinė liejosi upeliais. Jekaterinos II kadais duotą įsakymą: „Demoralizuoti, nutautinti, nukatalikinti!“ jos įpėdiniai uoliai vykdė.

Švietėjiška veikla

Valančius puikiai suprato, kaip žudo žmogų tamsumas, todėl energingai ėmėsi švietimo. Kaip veikia parapinės mokyk-
los, kontroliavo iki smulkmenų! Vertė dvarininkus ir klebonus jas steigti ir išlaikyti. Jose per adventą ir gavėnią vaikai bei suaugusieji mokėsi skaityti, taip pat katekizmo. Reikia pasakyti, kad ir suaugusiems valstiečiams pažinti raštą labai patiko, tad noriai to mokėsi. Dekanams Valančius įsakė kurti dekanatų bibliotekas, kad galėtų lavintis ne tik kunigai, bet ir pasauliečiai. Kadangi trūko religinės ir didaktinės literatūros lietuvių kalba, Valančius pats ėmė rašyti bei versti. Mokėjo rusų, lenkų, lotynų, vokiečių ir prancūzų kalbas, tad iš jų galėjo daug ką išversti.

Kai caras uždraudė lietuvišką spaudą ir parapines mokyklas, Valančius organizavo daraktorių instituciją. Tai buvo jo idėja ir jo postūmis. Daraktoriais domėjosi ir juos globojo.

Ne visi žino, kad lietuviškų knygų bei periodikos spausdinimą ir knygnešystę inicijavo irgi vyskupas Valančius. Jis tuoj pat surado daug šalininkų ir sekėjų. Labai rūpinosi lietuviškų knygų platinimu, savo knygų leidybą pats apmokėdavo, remdavo ir kai kuriuos kitus autorius.

Pamažėle Lietuvos kaimas vadavosi iš neraštingumo.

artuma201102 rs p26 2
Vyskupo parašas ir antspaudas, laiškas 1871 m. lapkričio 10 d. 

 

Pastoracija

Žemaičių vyskupas ypač daug dėmesio skyrė pamokslams, tačiau apie jo paties pamokslus žinoma nedaug. Išliko duomenų, kad kalbėdavo ne vien apie tikėjimą, bet ir skatino mokytis skaityti, laikytis dorovės, blaivybės, krikščioniškai gyventi. Kunigams įsakė per pamokslus aiškinti katekizmą. Carinė valdžia pamokslus cenzūruodavo. Valančius tam energingai priešinosi ir kai ką laimėjo. Parašė nemažai pastoracinių laiškų. Dalis jų skirta konkrečioms parapijoms ar dekanatams.

Vyskupas labai rūpinosi liturgija. Beje, jis sutvarkė taip, kad pamaldos visada vyktų tuo pačiu, visur vienodu laiku (to iki jo nebuvo), prasidėtų punktualiai. Liepė rengti rekolekcijas per gavėnią, ko taip pat iki tolei nebuvo. Kovojo prieš valdžios draudimą rengti procesijas, deja, tai pasiekti pavyko tik po jo mirties.

Valančius noriai klausydavo išpažinčių. Pirma išklausydavo vaikus, paskui sodiečius ir tik tada dvarininkus. Vaikams visada duodavo dovanų: kapeiką ar dvi, paveikslėlį, rožinį, knygelę. Aukodamas šv. Mišias nemėgo giedoti, nes balsą turėjo visai prastą, o klausą dar menkesnę, bet vis tiek giedodavo!

Egzaminuodavo kunigus Sutaikinimo sakramento tema. Ir reikėjo! Uždraudė viešas atgailas, kurios kartais žemindavo ar būdavo komiškos. Pvz., girtuoklį versdavo keliais apeiti bažnyčią, vienoje rankoje laikant atkimštą butelį degtinės, o kitoje – stikliuką, arba gulėti bažnyčioje kryžiumi, priešais pastačius atidarytą butelį su degtine.

Valančiaus veiklos tyrinėtojai bando suskaičiuoti, kokiam žmonių skaičiui jis suteikė Sutvirtinimo sakramentą, bet tai beveik neįmanoma. Težinoma, kad aibei.

Bažnyčios

Kaip jau minėta, daugelis bažnyčių buvo tiesiog kaip daržinės. Trūko liturginių drabužių, indų. Kai kur monstrancijų būta medinių, apklijuotų spalvotais popierėliais. Valančius daug bendravo su dvarininkais ir duodavo jiems garo kaip reikiant! Sakydavo: „Tai ką, mosci panie (liet. „godotinas pone“), Dievą tvartan įgrūdai?!“ Reikalaudavo statyti mūrines bažnyčias, ragindavo juos laiškais, kol neiškildavo deramas bažnyčiai rūmas. Jam itin svarbi buvo bažnyčių puošyba. Stengėsi iš valdžios išsireikalauti etatinį bažnyčių architektą ir dailininką. Pats neblogai išmanė tapybą ir kitus menus, todėl labai jautriai žvelgė į bažnyčių interjerą ir eksterjerą. Per 25 vyskupavimo metus jo rūpesčiu pastatytos 49 bažnyčios, o daugybė apleistų suremontuota bei išpuošta. Čia dera priminti, jog carinės valdžios leidimo reikėjo ne tik naują bažnyčią statyti, bet ir senąją remontuoti, net stogą sulopyti! O jį gauti buvo labai nelengva. Valančius gaudavo!

Visiems fundatoriams vyskupas nuoširdžiai dėkodavo žodžiu viešumoje ir raštu.

Vizitacijos

Ganytojas dažnai lankydavo parapijas ir po kiekvienos vizitacijos rašydavo išsamią ataskaitą. Niekas neprasprūsdavo jam pro akis. Aprašydavo bažnyčios būklę, parapinę mokyklą, kaip aprūpinamas mokytojas, mokinių skaičių, amžių, špitolę, parapijos elgetas, kleboniją, pajamas, išlaidas, vedamas knygas ir t. t. Per vizitacijas žmones apdalydavo kryželiais, medalikėliais, knygelėmis ir pan.

Kadangi pats labai mėgo tvarką ir švarą, duodavo pylos apsileidėliams. Net savo brošiūroje apie Sutvirtinimo sakramentą (beje, labai reikalingoje ir populiarioje) reikalavo, kad žmonės ateitų nusiprausę, nusiskutę, išsitrinkę galvas ir kuo švariau apsirengę.

Vizituodamas pietaudavo su vietos dvarininkais ir su būdingu jam diplomatiškumu įkalbėdavo dosniai remti parapiją visais įmanomais būdais. Jo autoritetas buvo toks didelis, kad beveik niekas neatsispirdavo. Kai pradėjo dvarininkams materialiai skausmingą blaivybės akciją, irgi sugebėdavo juos įkalbėti degtinės gamybą ir smuklių skaičių riboti.

Vizituoti važiuodavo šešetu arklių kinkyta karieta. Jį lydėdavo per 15 raitų policininkų ir apie 100 raitų parapijiečių, laikančių tai savo garbės reikalu. Motinai sakė: „Man užtenka vieno arklio ir vežimo, betgi ne aš, o vyskupas važiuoja!“

 

artuma201102 rs p26 3

„Žemaičių vyskupystė, d. I“, 1848 m.; „Istorija šventa...“, 1852 m.

 

Kunigai

Kunigus Valančius tėviškai globojo ir mylėjo, bet buvo jiems labai griežtas. Pirmas jo galvos skausmas – seminarija. Dėmesį telkė į dėstymo lygį ir klierikų parinkimą. Norėjo, kad daugiau jų būtų iš valstiečių, bet gabių. Kunigų išsimokslinimas, tiek teologinis, tiek bendrasis, jų gyvenimo būdas, elgesys, pareigų atlikimas – apie tai galvojo dieną naktį. Geruosius girdavo, skatindavo, o prasižengusiems būdavo negailestingas. Tais laikais Varniuose veikė rokitų vienuolynas, kuris praktiškai atliko kunigų pataisos namų vaidmenį. Sykį prasižengęs Valančiaus vaikystės laikų draugas kunigas iškviestas pradeda: „Prisimeni, ganytojau, kaip kartu kiaules ganėme?“ Vyskupas į tai: „Apie šitai vėliau, o dabar, ojčulku (liet. „tėveli“), marš pas rokitus ir tai ilgam!“

Valančius neorganizavo 3 mėn. kursų ir paskui egzaminų kunigams, kaip jo pirmtakai vyskupai A. Tiškevičius, S. Giedraitis, J. Lapacinskis. Vietoj to įsteigė jau minėtas dekanatų bibliotekas ir metinius egzaminus. Per vizitacijas irgi papildomai egzaminuodavo kunigus. Siekė, kad jie kuo dažniau atliktų rekolekcijas. Stebėdavo, ar eina išpažinties, ir ypač paisė jų blaivumo.

Vyskupas domėjosi ir rūpinosi kunigų buitimi, jų gerove. Veikė per dvarininkus. Nepalikdavo likimo valiai sunkiai sergančių ir invalidais tapusių. Sekdavo, kad jie būtų apgyvendinti Kęstaičių kunigų namuose, skirdavo pašalpas.

Valančius stropiai globojo 67 ištremtus po 1863 m. sukilimo kunigus. Siųsdavo jiems į Sibirą ir kitas tolimas vietoves pinigų. Dėl to turėjo nemalonumų su caro valdžia.

Blaivybės byla

Dėl masiško ir besaikio valstiečių girtavimo Valančius krimtosi visą gyvenimą. Nors ir keista, blaivybės akciją sugalvojo ne jis pats, o jo sekretorius kun. J. Dovydaitis. Vyskupas noriai leidosi įkalbamas ir įsitraukė į ją bei ją išplėtojo, tapdamas varomąja jėga. Vieni šaltiniai teigia viskam kilus Jurbarke, kiti Kupiškyje, tai ne taip ir svarbu. Sąjūdis prasidėjo 1858 m. ir apėmė visą Žemaičių vyskupiją, pasklisdamas net už jos ribų. Buvo įsteigta Blaivybės brolija, pirmininku tapo vyskupas, o parapijų skyrių – klebonai. Stojantieji tą dieną atlikdavo išpažintį, priimdavo Komuniją ir prieš altorių, dalyvaujant kunigui, pasižadėdavo negerti degtinės, romo, kitų stipriųjų gėrimų. Kunigas pašlakstydavo naują narį švęstu vandeniu. Leista saikingai(!) gerti vyną, alų, midų. Brolijos nariai privalėjo melstis šv. Bernardui, Dievo Motinai, stengtis paveikti geriančiuosius. Klebonas už mirusius brolijos narius aukodavo šv. Mišias, o popiežius Pijus IX suteikė gyviesiems įvairių atlaidų. Valančius blaivybės tema parašė 13 pastoracinių laiškų.

Šiam sąjūdžiui atsirado ir nepalankių dvarininkų, bet jį entuziastingai parėmė kunigaikštis I. Oginskis, grafas K. Pliateris, kunigaikštis I. Vasilčikovas, baronas fon Ropas ir kt. Dalis kitų sutiko tik mažinti degtinės gamybą ir pardavimą. Trečioji grupė atvirai priešinosi ir skundėsi generalgubernatoriui. Tai buvo Lietuvoje dvarus turėję rusai aristokratai, beje, ir Telšių bajorų maršalka K. Pilsudskis bei kiti. Nepaisant to, sąjūdis plito, nors visaip gudravo ir priešinosi beveik visi smuklininkai. O caras Aleksandras II, asmeniškai susitikęs su Valančiumi, du kartus jam dėkojo už blaivybės skleidimą.

Nors ir buvo daroma įvairių kliūčių, blaivybės akcija truko 5 metus. Ji užgeso prasidėjus 1863 m. sukilimui. Pastarąjį numalšinus, Muravjovas-Korikas uždraudė blaivybės brolijas ir įsakė kovoti su blaivinimo veikla. Penkeri metai neilgas laikas, tačiau žmonės iš tikrųjų, praktiškai pajuto blaivaus gyvenimo naudą. Per tą laiką sumažėjo apsigimimų, mirtingumas. Daugelis valstiečių savo kailiu patyrė, į kokią baisią pražūtį veda girtavimas ir kaip nušvinta gyvenimas jo atsisakius.

Rašytojas

Vyskupas Valančius laikomas vienu iš lietuvių prozos pradininkų. Iki 1850 m. jis parašė tris knygas: „Pamokslai“, „Mano žaidimai“ ir itin reikšmingą – „Žemaičių vyskupija“. Pastaroji buvo išversta į lenkų kalbą, ja naudojasi ir mūsų dienų istorikai. Tai išsamus darbas apie vyskupiją ir plati to laiko gyvenimo panorama. Vėliau parašytos 27 brošiūros religinėmis temomis tapo labai populiarios ir reikalingos to meto kunigams bei tikintiesiems. Be to, jis išvertė Tomo Kempiečio knygą „Kristaus sekimas“, Dovydo psalmes, „Trumpą katekizmą“, „Jėzaus Kristaus Švenčiausios Širdies garbinimą“.

Iš grožinės literatūros paminėtina „Vaikų knygelė“, „Paaugusių žmonių knygelė“, „Antano tretininko pasakojimai“, „Žemaičių patarlės“, „Šventųjų gyvenimai“, garsusis „Palangos Juzė“ ir kt. Šiose knygelėse ugdoma dorovė, skiepijamas tikėjimas. Tai didaktiniai kūriniai. Visa Valančiaus kūryba atliko milžinišką darbą prusinant lietuvių tautą, keliant ją iš tamsos. Svarbi ji kai kuriais požiūriais ir dabar. Iš jos sėmėsi minčių ir įkvėpimo vėlesnių laikų rašytojai, poetai. Ji ne tik įtraukta į mokyklų chrestomatijas. Latviai „Palangos Juzę“ įtraukė net į „Pasaulinės literatūros“ seriją. Ir kaip prozininkas, ir kaip tikėjimo skleidėjas Valančius išarė plačius dirvonus XIX amžiaus Lietuvos žmonių širdyse bei protuose.

Dorovės ugdytojas

Aprašomuoju laikotarpiu buvo plačiai išplitęs valstiečių mergaičių ir moterų prievartavimas. Kaip jau sakyta, tai darė ir dvarininkai, ir caro pareigūnai. Praktiškai jokių bausmių už šį žiaurų ir šlykštų nusikaltimą taikoma nebuvo, siautėjo nebaudžiamas moterų niekinimas ir psichinis jų žalojimas.Valančiusstojo į ryžtingą kovą už moteris prieš jų, kaip žmonių ir asmenybių, orumo naikinimą. Jis davė nurodymus klebonams apietai kalbėtiiš sakyklų, pats rašė laiškus nusikaltėliams bei ištvirkėliams, kurija keldavo bylas. Nebuvo atvejo, kad jis nelaimėtų. Net pasiekdavo, kad karininkus gėdingai išmestų iš karo tarnybos. Caro valdininkus skųsdavo generalgubernatoriui ir pasistengdavo, kad šie būtų griežtai nubausti.

Be to, Valančius daug rašė apie dorinį auklėjimą, ir jo raštai buvo paveikūs.

Vyskupas ryžtingai kovojo su įvairiais burtininkais: po kaimus vaikštančiais meškininkais, vedžiojusiais dresuotas meškas, neva pranašavusias ateitį, užkalbėtojais, piktųjų dvasių „išvarinėtojais“, įvairiais sukčiais, parduodančiais kaulus ir medžio gabalėlius kaip relikvijas.

 

artuma201102 rs p26 4

Vyskupas Motiejus Valančius 1850 m.

 

Koks jis buvo?

Motiejus Valančius buvo stambaus kūno sudėjimo, 164,5 cm ūgio (tais laikais vidutinio), šatenas mėlynomis akimis, ilgoka nosimi su karpa. Nuo jaunystės menkos sveikatos, bet neapsakomo ryžto, darbštumo, energijos žmogus. Jo būta neeilinio diplomato. Tai ne tas atvejis, kai žmogus nutyli, truputį pameluoja, pagudrauja, nusuka kalbą į šoną ir pan. Buvo tiesus, atviras, bet savo nuomonę pasakydavo nieko neužgaudamas ir net palankiai sau nuteikdamas pašnekovą. Mokėjo argumentuoti, remtis faktais. Nepataikavo, bet ir nedraskė akių, niekada nebuvo pasikėlęs. Dėl savo diplomatiško ir malonaus elgesio sugebėjo gerai sutarti ne tik su dvarininkais, bet ir su aukštais caro pareigūnais bei su dviem carais: Nikolajumi I ir Aleksandru II (net buvo gavęs gana aukštų apdovanojimų). Visada laimėdavo, jei ne viską, tai bent iš dalies. Jo autoritetas buvo toks milžiniškas, kad caro valdžia jį laikė labai pavojingu.

Valgydavo itin paprastai. Turėdamas svečių, prie stalo garbingoje vietoje sodindavo valstietiškai vilkinčią mamą. Išgerdavo taurę kitą šampano, kurį mėgo, rūkė cigarus. Kai sveikata visai suprastėjo, neberūkė. Labai mylėjo vaikus. Ant kelių pasisodinęs mažąjį Jonuką, šluostė jam liūlį ir klausė, ar užaugęs bus kunigas. „Būsiu!“, – atrėžė Jonukas. Ir tapo. Jis buvo Jonas Mačiulis-Maironis.

Eidavo pasivaikščioti Laisvės alėja, Vytauto prospektu iki jame buvusių kapinių. Tada Laisvės alėja dar buvo negrįsta, be medžių, abipus stovėjo mediniai namai, vienas kitas mūrinis. Vytauto prospektas – toks pat. Valančių lydėdavo koks nors patarnautojas su dideliu krepšiu saldainių, riestainių. Ir būrys vaikų bei suaugusiųjų. Vyskupas dalydavo skanėstus vaikams, o pavargėlius šelpdavo pinigais. Sykį pritrūko, tai sutikto tuometinio gubernatoriaus kunigaikščio Obolenskio paprašė paskolinti jam 25 rublius ir čia pat juos išdalijo. Obolenskiui beliko tik galvą kraipyti.

Turtą paliko visai kuklų, bet testamentu jį paskirstė taip, kad giminės nesusipyktų. O iš kur tas turtas, jei šelpdavo visus, kurie skurdo? Kasmet vien kailinių nupirkęs išdalydavo per 50. O kur dar įvairios pašalpos vargšams, ligoninės, kad ir mažos, išlaikymas, mėnesinės pensijos stokojantiesiems, net piniginės dovanos žydų varguoliams ir rabinui per šv. Velykas! Tad po  mirties liko tik knygos (kunigų seminarijai!), 4 žvakidės ir Fražė darbo kryžius (gimtosios Kalnalio filijos bažnyčiai!), dar vienas kryžius Kauno katedrai, 50 rublių elgetoms, tiek pat žydams, 700 rublių mišioms už jo vėlę, 1 000 rublių laidotuvėms, o ūkio rakandai, baldai, paveikslai, ekipažai, 2 arkliai ir 1 karvė – dešimčiai jo giminaičių, viską pardavus po lygiai.

Buvo valstietis, vadintas „mužikų vyskupu“, toks ir liko. Nedidelio turto ir kilmės, bet didelės dvasios ir didelių darbų. Ne veltui vėliau buvo pavadintas kitaip – Žemaitis Didysis.

 

Nuotraukos iš Maironio lietuvių literatūros muziejaus ir LNM archyvų

 

2011 m. vasario „Artuma“


Reklama

NAUJAUSIAS NUMERIS
2021 spalis 10

Artuma - artuma202110 vir

 Kontaktai

Redakcijos adresas:
Papilio g. 5
44275 Kaunas
Tel./faks. (37) 20 96 83,
8 677 60 970

redakcija@artuma.lt
www.artuma.lt

Rekvizitai:
Viešoji įstaiga Caritas leidykla „Artuma“
Įmonės kodas 134460120
PVM mokėt. kodas LT344601219
Sąsk. Nr. LT097300010002264553
AB „Swedbank“
Banko kodas 73000,
SWIFT kodas HABALT22