Sudarytoja ir redaktorė Danguolė Gervytė,
Dizainas ir maketas Jūratė Tamošiūnaitė-Karašauskienė,
Kalbos redaktorė Zita Markūnaitė,
Vertėjai: dr. Ramutis Kiparskis, Laima Kiparskienė ir Jūratė Micevičiūtė.
Tekstas lietuvių ir anglų kalbomis
Kaunas: VšĮ Caritas leidykla „Artuma“, 2025. – 328 p.
ISBN 978-9986-461-99-9
Kaina – 50 Eur (atsiimant redakcijoje)
Kilusi iš Kėdainių krašto, Adelė Dirsytė – vokiečių kalbos mokytoja, tremtinių maldaknygės Marija, gelbėk mus autorė 1955 m. mirė tremtyje Chabarovske. Šio albumo puslapiuose ne tik dokumentuoti faktai – datos, nuosprendžiai, tardymų protokolai, liudininkų prisiminimai, Adelės laiškai ir faksimilės, kurių dalis dar niekada nebuvo publikuoti, bet ir jos žmogiška patirtis, kančios istorija, dvasiniai išgyvenimai.
Didžiosios istorijos pasakojimas susipina iš eilinių žmonių gyvenimų, kurie ne visada buvo tokie, apie kokius jie svajojo. Adelė Dirsytė norėjo būti mokytoja, bet ne tremtyje; troško keliauti ir pažinti pasaulį, bet ne į „didžiosios tėvynės“ rytus. Jos gyvenimas susidėjo iš pasirinkimų. KGB tardymuose pasirašė prisipažinimą, kad rašė antisovietinius straipsnius. Galbūt taip tikėjosi sumažinti savo bausmę, o gal tikrai akimirką pagalvojo, kad taip elgtis neturėjo. Apie dramatišką gyvenimo pabaigą kalbama mažai: jos gyvenimo pabaigoje prarastas protas liudija apie trapumą, bet jokia liga (ar fizinė, ar psichinė) nėra kliūtis dvasiniam gyvenimui, herojiškumui ir net šventumui. Adelės mirtis tai pat lieka paslaptinga: ar tikrai Adelė yra palaidota Chabarovsko ligoninės kapinėse už miesto, kurių niekas nežino ir negali surasti? Gal ji buvo nukankinta ir išmesta į Ochotsko jūrą, o jos mirties liudijimas tėra priedanga sovietų žiaurumui paslėpti? Šito nepatikrinsime jokiose išlikusiose laiškų skiautėse. Adelė Dirsytė yra žinoma kaip maldaknygės Marija, gelbėk mus autorė. Tai maža, delne telpanti, iš cemento maišo skiaučių susiūta knygelė, kurios viršeliai pagaminti iš siuvinėtos palaikio drabužio atraižėlės. Tuo pačiu šį lageriuose parašyta maldaknygė yra didžiausiu tiražu išleista ir į daugiausia kalbų išversta lietuviška knyga. Tremtinės kūrė dainų, maldų, eilėraščių knygeles, pieštas ar siuvinėtas atvirutes. Mažos rankų darbo knygelės liudija gilų poreikį išlaikyti atmintį, baiminantis, kad vieną dieną viskas gali pasimiršti. Tokios knygelės buvo tarsi inkaras, siejantis jas su istorija, tikėjimu, gimtąja žeme.
Gali būti daug atsakymų, kodėl tarp visos literatūros apie tremtį ir rezistenciją reikia dar vienos knygos, didelio ir išsamaus laiškų, nuotraukų ir liudijimų albumo. Vienas iš atsakymų, kad šis albumas nėra tik apie mokytoją Adelę, bet apie kankinę, kurios beatifikacijos – paskelbimo palaimintąja – byla šiuo metu nagrinėjama Vatikane. Kitas atsakymas, kuris buvo svarbus ir šio kūrinio autoriams, tai istorinės traumos įveika trečioje kartoje. Mes intuityviai pereiname per savo tautos, šeimos istoriją, kad ją praaugtume ir taptume nuo jos laisvi. Išties, tremčių istorijų mes negalime pamiršti, bet galime jas „išaugti“. Galime atsitiesti ir nebesijausti persekiotojų aukomis, galime tapti vis labiau laisva tauta ir laisvais žmonėmis.
