„Gėlių gyvenimas – tai viltis, pilnatvė ir ramybė; tai ašaros ir juokas“, – rašė Kahlilas Gibranas esė rinkinyje „Ašaros ir juokas“. Kartais juokas kažkur dingsta arba sustingsta kasdienybės rimtume. Gali atrodyti, kad mūsų gyvenimas jau ne ašaros, o sausra. O ašaros kaupiasi viduje, užritintos akmeniu.
Atsigauname paleidę ašaras upeliais, nuoširdžiai pasijuokę iš sunkumų. Nuritinę akmenis vėl pamažu tampame savimi. Netobulomis žemiškomis moterimis, mamomis, kurios gyvena visokį gyvenimą. Su juoku ir ašaromis, norais ir poreikiais. Leisdamos sau paverkti, išgerti kavos, pasijuokti su draugėmis, garsiai parėkti, pašokti ar pabūti vienumoje.
Pažadinti džiaugsmą
JAV psichoterapeutė Abby Seixas knygoje moterims „Gilios vidinės upės beieškant“ (angl. Finding the Deep River Within) pasakoja, kaip jos pirmagimiui sulaukus metų po ilgos pertraukos nuėjo vakarienės su vyru. Jų pokalbis ėmė suktis apie praėjusį laikotarpį, viltis ir lūkesčius. Pokalbyje vyras jai nei iš šio, nei iš to pasakė: „Aš esu tikras, kad vedžiau moterį, kuri mokėjo džiaugtis. Kur ji dingo?“
Ji suprato, kad nauja motinystės atsakomybė atima visą laiką, energiją ir dėmesį, o smagiosios jos dalies, lengvumo nebeliko. Abby panašias istorijas girdėjo ir iš savo klienčių. Gal vis dėlto verta kartais suteikti sau erdvės? Jos paprašyti ar tiesiog pasiimti, kai reikia.
Gebėjimą džiaugtis atima ne tik rimtumas, bet ir slopinamos emocijos. Jei neleidžiame sau nuoširdžiai pykti, pavargti ir išreikšti kitų aplinkiniams nepatogių jausmų, kartu „išjungiame“ ir džiaugsmą, spontaniškumą, juoką.
Atsiverti gyvenimui
Užkluptos sunkumų kartais liekame emociškai vienos. Tokiomis akimirkomis šaukiuosi Mergelės Marijos. Jos motiniška širdis padeda suvokti motinystės esmę, suteikia vilties, atgaivos. Ji parodo atgimimo dovaną, kurią gauname sunkumuose.
Ruošdamasi antrojo vaikelio gimimui, vilkau pirmojo gimdymo prisiminimų naštą. Norėjau ramybės, bet bijojau medicininės aplinkos, savo vidinės kritikės, susireikšminimo, nedėkingumo, kaltės jausmo. Blaškiausi įsitempusi kaip styga, be juoko ir be ašarų.
„Versme šviesos aklą naktį, sugrąžink dvasios ir kūno akių regėjimą...“ Palengvėjo tik sunkumą atidavus Mergelei Marijai. Manyje ėmė vertis erdvė, kurią galėjau pripildyti džiugaus vaikelio laukimo, kur buvo mažiau baimės ir kaltės.
Su ja mokausi atgauti savo kūno pojūčius, pasitikėjimą jausmais ir intuicija, suprasti sielos poreikius. Su didesne atjauta ir meile pažvelgti į savo kūną ir pasaulį, kuris ne visada mums švelnus. Džiaugtis visais gyvenimo atspalviais, o kartais tiesiog nepriimti per daug rimtai.
Besijuokiančios moters galia
Linda Jarosch ir Anselmas Grünas knygoje „Karalienė ir laukinė moteris“ primena nevaisinga laikomos Saros istoriją, kuri nusijuokia iš Dievo pažado susilaukti palikuonių. Jie rašo: „Išgyvendamos skausmingas situacijas ar turėdamos įveikti daugybę pareigų, moterys jaučiasi įsitempusios ir bedžiaugsmės, praradusios ryšį su savo nerūpestingąja puse. Kai linksmoje situacijoje vėl ima juoktis, iškart pajunta, kaip joms trūko šios energijos. Moterys jaučia, kad juokas atpalaiduoja jų įtampą, jos vėl ima jaustis džiaugsmingos ir išdykusios.“
Juokas suteikia vidinio lengvumo, nerūpestingumo ir artumo. Tai tarsi visko priėmimas, džiaugsmas būti čia ir dabar, leidimas augti, neprivalant viską daryti pačiai. Susitikusios moterų ratelyje ir iš širdies pasijuokusios sustiprėjame. Tuomet grįžusios namo galime kutenti vaikus, išklausyti, iškepti pyragą ir suburti šeimą.
Mano atgaivos paveikslas
Kai jaučiatės įsisukusi rutinoje, praradusi džiaugsmą, verta išbandyti šį metodą. Skirkite sau valandos pertrauką, kai galite pabūti netrukdoma. Suformuluokite viduje savo intenciją: „Kas man teikia džiaugsmo?“, „kas mane įkvepia?“ ar panašią.
Pasiimkite krūvą spalvotų žurnalų (tokių, kurių negaila būtų karpyti) ir turėdama galvoje savo intenciją lengvu plaukiančiu žvilgsniu verskite spalvotus žurnalų puslapius. Tuos vaizdus, objektus, spalvas, kurie sukels atgarsį širdyje, išsikirpkite, atsidėkite.
Kai pajusite, kad vaizdų jums pakanka, išdėliokite ir suklijuokite juos ant popieriaus lapo. Susidėliokite savo džiaugsmo akimirkų, pomėgių koliažą, kuris pažadina šiltus jausmus, suvirpina širdį. Kokie tai jausmai? Stebėkite savo kūną, pajuskite, kaip jis reaguoja. Kurioje kūno dalyje ir kaip tai jaučiate?
Pasidėkite šį paveikslą kur nors, kad galėtumėte kuo dažniau per dieną į jį žvilgtelėti. Galbūt jis pažadins jūsų viduje mažą mergaitę Polianą iš Eleanoros H. Porter to paties pavadinimo apysakos, kuri sako: „Kai gyveni – tai darai tai, ką nori daryti: žaidi lauke, skaitai (žinoma, pati sau), laipioji po kalvas, kalbiesi su Tomu sode ir su Nense ir apsižiūri namuose, sužinai ką nors apie žmones <...>. Kai vien kvėpuoji, tai dar negyveni!“
Jei norite gauti daugiau informacijos apie organizuojamas grupes „Ko reikia kiekvienai mamai“ bei moderatorių mokymus, kreipkitės el. paštu kiekvienaimamai@gmail.com.
