Visai nesunku rašyti apie perspektyvą (ir apskritai bet ką daryti), kai esi pailsėjusi, žvali ir kupina gerų idėjų. Daugumai mamų, kurios augina mažylius, šitokia būsena atrodo kaip utopija ar senų (labai senų) dienų prisiminimas. Mamos kasdienybė – su daugybe smulkių ir čia pat galvas keliančių reikalavimų, apie kuriuos net su žmogumi nepakalbėsi. Na, kam gali būti įdomūs trupiniai ant stalo (po stalu, kilimu ir net tokiose vietose, kur net neįtartum jų rasti), prikrautų sauskelnių dvokas, dar karštos kavos puodelis pasiekiamoje vietoje, iš kur jį staigiai reikia patraukti, užsigulėję skalbiniai ir nenupirktas pienas pusryčiams? Jei norite, galiu „sugeneruoti“ visą puslapį einamųjų darbų, kuriais apkrauta mama sukasi lyg tas žiurkėnas ratelyje (tik svoris lyg tyčia nuo nuolatinio judėjimo nekrinta).
Tad, mieli tėveliai, kai vakare grįžtate po sėkmingo pardavimo (maloniai tai aptarę su kolegomis), nenustebkite, jei pastebėję lengvai išprotėjusį mylimos žmonos žvilgsnį klausiate „kas yra?“ ir sulaukiate atsakymo „viskas!“ (arba „nieko...“, čia jau kam koks temperamentas nuskilo). Ramiai paimkite savo atžalą ant rankų, kuri perdien smarkiai pasiilgo tėčio, ir išgrūskite žmonelę laukan pasivaikščioti, arbatos išgerti, parodos aplankyti (sako, menas labai skatina kūrybiškumą). Išeiti į parduotuvę maisto nupirkti nesiskaito! Tai lygiai ta pati proza, tik kitoje erdvėje. Nes (dabar rimtai sakau) mums, namie visas pakampes laikančioms mamoms, labai reikia perkelti žvilgsnį nuo smulkmenų (iš kurių neišvengiamai susideda kasdienybė) į horizontą – kur link judame ir kas yra svarbiausia. Arba, kaip rašoma E. Morgan ir C. Kuykendall knygoje „Ko reikia kiekvienai mamai“ (Dialogo kultūros institutas, 2002), „turime atpažinti tikslus, kurie peržengs šiandieną, ir prisiminti, ko siekiame“. Namie taip žvilgsnį atitraukti vargiai įmanoma, nes įtampą kels tiek mintys apie nespėtus atlikti darbus, tiek greta esantis išmanusis, tik ir laukiantis panaršymo, tiek vaikas, žūtbūt besiveržiantis pas mieliausiąją mamą, be kurios gyvenimo nėra. O štai išėjimas – tai pauzė.
Pauzė suteikia erdvės, sustabdo įsibėgėjimą ir padeda pareguliuoti kryptį. Šioje atidarytoje erdvėje įmanoma pamąstyti apie išties svarbius dalykus – kas turės vertę po daugybės metų. Net ir sunkūs etapai, tokie kaip mažų vaikų auginimas, ligos, nedarbas, stresą keliančios permainos, – laikini. Tai lyg didelės vientisos dėlionės dalis. Net jei detalė nespalvinga, neaiški, atsitraukus iš toliau laike, matosi viso paveikslo grožis. Tačiau labai nemaža dalimi priklauso ir nuo mūsų, koks jis bus, nes esame šio paveikslo bendrakūrėjai. „Turėdami galvoje aiškų ateities paveikslą, kasdien jūs darote tai, kas jums svarbiausia, būnate ten, kur turite būti. Gyvenimas tampa kitoks. Jei pasukome ne tuo keliu ir nežinome, kas jo gale, tai kiekvienas žingsnis tik priartins mus prie tos vietos, kurion net neketinome vykti. Vien mūsų pastangų neužtenka – sėkmės tikėtis galime tik tada, kai žinome, koks yra mūsų kelionės tikslas“, – rašo S. R. Covey bestseleryje „7 efektyviai veikiančių žmonių įpročiai“. Jis siūlo atlikti vieną gan dramatišką pratimą – įsivaizduoti savo laidotuves ir keturis kalbėtojus, atstovaujančius šeimai (giminei), draugams, bendradarbiams ir bendruomenei (Bažnyčiai), bei pagalvoti, ką norėtumėte iš kiekvieno jų išgirsti. Tai ir gali būti gairės, kur link norėtumėte eiti, ir atnešti supratimą, kas dienai bėgant yra reikšminga, o kas neverta laiko ir pastangų. Ir, jei leidžiate sau tokią gyvybiškai svarbią prabangą susėsti drauge su sutuoktiniu ir pasikalbėti, būtinai pakalbėkite ir šia – šeimos vertybių tema. Ir net jei ne visada pavyksta išgirsti vieniems kitus, asmeniški pokyčiai visada daro poveikį kiekvienam šeimos nariui. Tiek dabartyje, tiek perspektyvoje, ir ypač vaikams, nes jiems šeima – pamatinė gyvenimo mokykla.
O dabar atpalaiduojanti žinia – tikslo galima siekti ir nepersitempiant. Mažais žingsneliais, paliekant erdvės Dievui veikti, prašant padėti pamatyti gyvenimą Jo akimis ir atidedant į šalį norą absoliučiai viską kontroliuoti. Juk turbūt laimingiausias žmogus tas, kuris geba tiesiog gyventi čia ir dabar – su Dievu, su gairėmis, su dėkingumu ir su meile. „Todėl nelauk daugiau; tai, ką esi sumanęs, daryk šiandien, nes jei rytojus daugiau neišauš, tikrai gailėsies dienos, kai nesuradai laiko nusišypsoti, apkabinti, pabučiuoti, kai buvai labai užimtas ir nesuradai laiko padaryti aplinkiniams ką nors gera“ (iš G. G. Marquezo „Genijaus atsisveikinimas“ (1999), iš ispanų kalbos vertė Bronius Dovydaitis). Mes juk žinome, kas vis dėlto gyvenime svarbiausia...
Jei norite gauti daugiau informacijos apie organizuojamas grupes „Ko reikia kiekvienai mamai“ bei moderatorių mokymus, kreipkitės el. paštu kiekvienaimamai@gmail.com.