Apie tai, kas svarbu gyvenantiems Dievo ir žmonių artumoje

2020 m. balandis - gegužė
Kaip vyrą ir moterį sukūrė juos

(I) Šifro raktas

Ko reikia kiekvienai mamai

2020-04-06 |
artuma202004 5 p52 1
Silvijos Knezekytės iliustracija

Mes, mamos, esame vaikų angelai sargai žemėje, tik dažnai kasdienybėje sukdamosi lyg voverės rate tai pamirštame. O kai stabtelime, susimąstome: kas yra motinystė? Biologinis statusas? Darbas? Kada šis darbas prasideda ir kada pasibaigia? Esame mamos ištisą parą!!! Pirmomis valandomis po vidurnakčio ir auštant. Kai sergame ir kai esame sveikos. Kai turime ūpo ir kai jo neturime. Mes esame mamos.

Tą akimirką, kai pirmąkart ant rankų paimi naujagimį, jauti, kad jo akys sako: visas pasaulis – tai Tu. Tai globa ir saugumas, džiaugsmo, maisto, pasitikėjimo, meilės ir visų gerų dalykų šaltinis. Kai tik jis išgirsta Tavo balsą ir užuodžia odos kvapą, intuityviai jaučia: juo bus pasirūpinta, nes mama niekur nepradings ir visada padės. Vėliau, augančio vaiko poreikiai keičiasi, ir netrukus jam nebereikia, kad mama nuolat būtų šalia, bet visada norisi ją jausti.

Motinystės gebėjimai, kai laikas ir jėgos atiduodami, kad gyventų tie, kurie negali savimi pasirūpinti, dažnai per mažai vertinami, tad pradedame ieškoti patvirtinimo, kad mūsų pasirinkimas eiti šiuo gyvenimo keliu yra teisingas, kad esame vertingos, svarbios. Šis klausimas ypač prislegia pervargus, paromis gydant sergančius vaikus, nesulaukiant pagalbos, palaikymo šiltu žodžiu ar apkabinimu, auginant vieną vaikelį po kito. Niekada labiau nei motinystėje vienu metu nejaučiau tiek daug skirtingų jausmų per trumpą laiką: tai lyg jausmų vaivorykštė su persidengiančiomis spalvomis. Pamažu, vaikams augant, atsirado minčių ramybė, supratimas, kad motinystė – ypač svarbi vaiko psichinei ir emocinei raidai, o tai svarbu ir rytdienos pasauliui. Motinystė ir mus, moteris, augina, brandina, keičia.

Kai kyla pagunda manyti, kad nesame labai vertingos, kad motinos darbas nesvarbus, pažymėkime save šeimos paveiksle „x“, tai yra išbraukime save iš kasdienių maisto gaminimų, apsipirkimų, pasivaikščiojimų su vaiku, meilių apsikabinimų, pakutenimų, pokalbių ir žaidimų, rūpinimosi ligoniuku ir pasakėlių prieš miegą.

Tu esi „Šifro raktas“. Nors mxno mxšinėlė seno modelio, ji puikixi veikix, išskyrus vieną klxvišą. Gxlėtum pxmxnyti, kxd gerxi veikixnt visiems klxvišxms, nepxstebėsi, kxd vienxs klxvišxs sugedęs, bet vienxs neįspxudžixmxs klxvišxs gxli sužlugdyti visxs pxstangxs. Gxli sxu sxkyti: „Xš esu tik vienx iš žmonių, niekxs nepxstebės, jeigu lixusiuosi stengusis, kiek gxliu.“ Txčixu skirtumxs pxsijus, nes orgxnizxcijx veiks efektyvixi tik txdx, kxi kiekvienxs nxrys xktyvixi joje dxlyvxus ir sutelks sxvo sugebėjimus. Txigi kxi kitą sykį pxgxlvosi, kxd nesi svxrbi, prisimink mxno seną rxšomąją mxšinėlę. Tu esi šifro rxktxs! (Iš Elisos Morgan, Carol Kuykendall knygos Ko reikia kiekvienai mamai, 2002).

Motinystė svarbi. Jei atiduosime save vaikams per informacijai imliausius metus, kai vaiko vystymasis priklauso nuo tėvų, noriu tikėti, kad vėliau pamatysime ir naudą, kad šalia mūsų – laimingi ir nepriklausomi vaikai, su smalsumu ir pasitikėjimu laukiantys, kada galės išskleisti sparnus, pakilti, pažinti pasaulį ir kurti savo gyvenimą.

Lengviau, o galbūt ir drąsiau žengti motinystės keliu, kai esame ne vienos ir galime pasimokyti iš kitų mamų bei drauge augti. Bendrystės jausmą man leido patirti:

  • mamų grupelių susitikimai parapijose (kartu skaitant Morgan ir Kuykendall knygą Ko reikia kiekvienai mamai);
  • geros knygos, ypač Aušros Paukštytės ir Lauros Vansevičienės Mamystė (2018), bei kitos: Martha H. Pieper ir Williamas J. Pieperis, Išmintinga meilė (2013); Gary Chapmanas, 5 meilės kalbos (2017); Meg Meeker, Stiprios motinos – stiprūs sūnūs (2017); Rachelė M. Stafford, Mama neužsiėmusi (2018); Adele Faber ir Elaine Mazlish, Mano vaikai nesipyksta ir kt.
  • nuostabus filmas „Kūdikiai“ (Babies, rež. Thomas Balmesas, 2010), dovanojantis pajautimą, kokia skirtinga, bet ne mažiau svarbi motinystė įvairiose šalyse: Namibijoje, Mongolijoje, Japonijoje, Amerikoje;
  • asmeninio tinklaraščio „Išmintinga mama“ rašymas feisbuke.

Esame savo vaikų mamos, nes mus jiems Dievas parinko. Tegul kasdien mus spaudžia apsikabinusios vaiko rankos, o ne pernelyg dideli įsipareigojimai, lūkesčiai, reikalavimai sau ir artimiesiems. Geriau „kolekcionuokime“ ypatingas motinystės akimirkas, kurios dažniausiai įvyksta kasdienybėje. Išgyvenkime mums, moterims, skirtą ypatingą dovaną – dovanoti vaikui gyvybę ir tikėjimą į Dievą, tikėjimą gyvenimu, savimi, užauginti sparnus savo palaikymo žodžiais.