Eikime į jo Artumą su padėka, iš džiaugsmo traukime šlovės giesmes! (Ps 95, 2)

2020 m. balandis-gegužė
Kaip vyrą ir moterį sukūrė juos

(II) Vidinės versmės ieškant

Ko reikia kiekvienai mamai

2020-05-04 |
artuma202004 5 p52 2
Silvijos Knezekytės iliustracija

Kai gimsta vaikas, gimsta ir mama. Tai – vienas ryškiausių moters gyvenimo pokyčių, kuriuo moteris pereina į kitą būvį. Vienoms jis natūralus kaip upės tekėjimas, kitoms – sunkus vidinis lūžis.

Motinystę dažnai lydi savęs praradimo jausmas. Jis nupintas iš šeimos poreikių, santykių, nuovargio, atidėtų norų. Nupintas iš mūsų ankstyvos vaikystės patirčių ir savivertės. Socialinių tinklų „influencerių“, skubos ritmo arba izoliacijos.

Auginant vaikus mus nejučia užgriūva ir mūsų kūdikystė, vaikystė, tai, kaip mums pavyko sukurti santykį su savo mama, kaip ji mokėjo išreikšti meilę mums, kaip mes ją supratome ir priėmėme.

Savos vaikystės patirtys ypač skausmingos mamoms, kurios nori savo pavyzdžiu kurti kitokį ryšį su vaiku. Dažnai jos pajunta darančios tai, ko sakė niekada nedarysiančios… Ne iš blogos valios, tiesiog iš kitokios patirties neturėjimo, iš įpročio.

Sunkiausia pastebėti, kad elgiesi automatiškai, ir sugebėti tai pakeisti. Suvokti, kad svarbiau ne tai, ką patyriau, o ką su šia patirtimi nuveikiau, ko išmokau. Paklausti ne protu, o širdimi: kas esu aš? Kas yra mano mama? Kokia jos patirtis, o kokia mano? Ką geriausio perėmiau iš jos, o ką jau dabar darau kitaip?

Mano pačios motinystės patirtis po ilgametės aktyvios karjeros gana dviprasmiška. Buvo sunku nebeturėti socialinio statuso. Manęs klausdavo, kada gi grįšiu į darbą. Neskubėjau, tačiau peikiau save, kad nepakankamai efektyviai išnaudoju laiką.

Sunkūs jausmai lydi ir karjerą pasirinkusias mamas. Simona, dviejų ikimokyklinukų mama, pasidalijo, kaip su pirmuoju vaiku norėjo kuo greičiau grįžti į darbą. „Kai mano vaikas sirgdavo, vis graužė kaltė: aš rūpinuosi kitų žmonių vaikais, o mano sergantis mažylis yra namie su aukle. Kokia prasmė?“

Vidinė ramybė aplanko, kai veiksmas kyla iš norų, kūrybos, o ne iš vidinės įtampos („taip reikia“). Ši įtampa būdinga ne tik ikimokyklinukų mamoms: tai mūsų šiandienės, į veiksmą orientuotos visuomenės problema. Nebemokame tiesiog būti.

Milda Pivoriūtė tinklaraštyje „Sociali sociologija“ rašo, jog skubėjimas, kaip socialinio statuso simbolis, nualina, „išsausina“ mūsų gyvenimą. „Vienas liūdniausių dalykų – suvokimas, kad nebeišeina ramiai, atsipalaidavusiai, su pasimėgavimu ir giliu įsitraukimu skaityti grožinės literatūros. Pradedi skaityti ir tuoj pat apima nekantrumas, kaltės, kad neproduktyviai leidi laiką, jausmas.“

Kai jaučiu, kad dėl vaiko ar vyro aukoju save, jiems tarsi primetu kaltės jausmą. Mūsų aukos jausmas grįžta bumerangu: „Aš jums visą gyvenimą paaukojau, dabar jūs man skolingi.“ Ta skola gali bet kada „sprogti“ jausmais ir priekaištais, jei ne šiandien, tai po 10 ar net 20 metų.

Vertingai duodame tada, kai duodame, kiek galime, iš vidinės gausos. Balansą galime pamatuoti ne proto pasvarstymais, o savo jausmais. Tam svarbu priimti ir save visokią: ne tik namų fėją, bet ir pavargusią pikčiurną. Atvirai pažvelgti į savo norus, poreikius ir gebėti atskirti juos nuo kitų žmonių, savo šeimos norų. Šiame kelyje padeda nuoširdus pokalbis su savimi:

  • kas esu „aš“; koks mano „aš“, kurio neapibūdina aplinkinių nuomonė;
  • ką aš veikiu; kodėl tai darau;
  • kas mano gyvenime yra išties svarbu ir vertinga;
  • ko norėčiau išmokyti savo vaikus;
  • kas man teikia džiaugsmą;
  • kokie mano poreikiai ir norai; kuriuos norus galiu įgyvendinti dabar, o ką atidedu; kuriam laikui atidedu?

Juk galiu turėti beveik viską, bet ne iš karto. Dabar galiu padaryti daug ką, bet ne viską. Svarbu atrasti tą trapų balansą, kiek paaukodama jau prarasčiau save. Kiek manęs iš tikrųjų reikia vaikams, vyrui, šeimai? Kuria atsakomybe galėčiau pasidalyti su savo vyru? Kas dar galėtų padėti? Kas mano vidų pripildo, kad širdis neišsausėtų?

Kiekviena mūsų turi savo „maitinančius šaltinius“. Man vidinę gausą teikia kūryba – maisto gaminimas, knygos. Ramybės ieškau maldoje, meditacijoje. Jausmus nuramina Mergelės Marijos globa motinystėje, ji padeda priimti tai, kas atrodo nepakeliama, rasti prasmę, svarbą sunkumuose ir kasdienybėje. Ieškokime šaltinių, kad vidinė upė tekėtų, o nuvirtusi šaka jos neužtvenktų.

 

Ar pamiršote? Aš jūsų motina.
Jūs ne vieni.
Aš jus saugau.
 
Kad ir ko jums reikia –
prašykite.
Nesirūpinkite dėl nieko.
Nejau manęs nėra šalia –
Manęs – jūsų motinos? 
 
Ar pamiršote?
Aš jus myliu
ir saugau, ir globoju...


(Clarissa Pinkola Estés „Gvadalupės palaiminimas“)

Parengė Jurgita Pocevičienė,
drauge su mamomis Ieva de Sousa
ir Lina Liutkauskė

Jei norite gauti daugiau informacijos apie organizuojamas grupes „Ko reikia kiekvienai mamai“ bei moderatorių mokymus, kreipkitės el. paštu kiekvienaimamai@gmail.com.

 

Straipsnis finansuojamas vykdomo projekto „Iniciatyvos „Ko reikia kiekvienai mamai“
metodinės medžiagos suaktualinimas ir sklaida“ Nr. NVOŠGI-213,
kurį remia LR SADM, lėšomis

sadm logo