Sausio „Artuma“: kam reikalingas tikėjimas?
Dar neseniai džiaugsmingai minėję Gimusiojo tvartelyje iškilmę, štai jau žengiame į Naujus metus, tradiciškai pradedamus malda už krikščionių vienybę. Senas lotyniškas posakis Lex orandi, lex credendi („Kaip meldiesi, taip ir tiki“) byloja nenuginčijamą tiesą, todėl sausio numeriu ir pradedamas nuoširdus gilinimasis į Šventojo Tėvo siūlomą iššūkį Tikėjimo metams: į ką mes tikime? Ar atspindi mūsų gyvenimas tai, kuo tikime? Kitaip tariant, stiprinsime tikėjimą, iš naujo keldami klausimus ir bandydami su(si)vokti, kam reikalingas tikėjimas, kas yra krikščioniškasis Apreiškimas.
Kun. Kęstutis K. Brilius MIC tvirtina, kad per meilę Dievui galime priimti visus Jo kūrinius: „Jame ir su Juo galime mylėti nepažįstamą ar nepatinkantį asmenį.“ Pasak Popiežiaus, tik save dovanodamas, tik būdamas atviras, tik leisdamas save bandyti sunkumais, žmogus gali atrasti visą savojo žmogiškumo didybę, – rašo Jonas Malinauskas. Prisimindamas teologų teiginį, kad pirmoji nuodėmė pirmiausia yra ne puikybės, bet neklusnumo nuodėmė, apie tai svarsto Ramūnas Aušrotas. Klusnumas yra atsiliepimas į kito asmens poreikius, šiam neraginant du kartus. „Tačiau Dievas norėjo, jog klusnumas kiltų iš laisvės, iš Jo valios išklausymo ir pritarimo jai.“ Todėl kun. Danielius Dikevičius – dar kartą apie tai, kaip Krikšto sakramentas atkuria kadaise pirmųjų tėvų prarastą bendrystę su Dievu.
Sesuo Ona Vitkauskaitė MVS, svarstydama Biblijos autorystės temą, labai subtiliai pristato vieną pagrindinių Vatikano II Susirinkimo dokumentų – dogminę konstituciją apie Apreiškimą Dei Verbum. Pasak autorės, Biblija – Dievo apsireiškimų branginimo, perdavimo iš lūpų į lūpas rezultatas. „Turime gerbti Šventojo Rašto tekstus – kai kurių senatvę ir jų nueitą kelią iki mūsų, neprimesdami savo laikmečio požiūrio į gyvenimą.“ Apie tendencingą nenorą priimti Bažnyčios istorijos visumą rašo tėvas Antanas Saulaitis SJ: „Kas girdėjo apie kalavijuočius ar popiežiškąją valstybę, galėtų išgirsti ir apie pasaulinį Caritas tinklą, tarnavimą pabėgėliams, Šv. Egidijaus bendruomenės taikdarystę, savo apylinkės parapijos ištiestas į vargstančiuosius rankas bei širdis.“
„Apie krikščionių tikėjimą pasakojo tikybos mokytoja. Tačiau iš kur jis atsirado manyje, man pasakyti labai sunku“ – byloja vaikai seną tiesą, jog tikėjimas – visų pirma Dievo dovana. Artūras Lukaševičius tiki, jog pats Dievas mums duoda pažinti daugybę dalykų apie save patį ir apie žmogų, ir Jis visada „paims už rankos ten, kur esam“. Deja, „problema ne ta, kad Dievas neduoda tikėjimo dovanos, bet kad aš jos nepriimu. <…> Žmonėms būdingas ir šis gajus požiūris: nueinu į bažnyčią, pasėdžiu, ten gera, ir man gana...“ Taigi kaip Apreiškimas tampa asmenine „religijuke“, kiekvienam pagal individualius poreikius? Vytautė Maciukaitė supažindina su viena iš prielaidų, – kultūrinio reliatyvizmo pritaikymu moraliniams dalykams. „Tikėjimų įvairovė nėra joks įrodymas, kad tiesos neįmanoma atrasti.“ Keldama klausimą, ar religija tėra žmogaus konstruktas, kurį galima perkonstruoti, ar ji yra Dievo darbas, Maciukaitė primena apie realybę: „Būti krikščionimi reiškia visų pirma ne galimybę išvengti skausmo ir sunkumų.“
Algimantas Ramonas reziumuoja 2012 metų šeimos politiką, reikšmingiausius nuveiktus ir neįveiktus darbus. Ramunė Jurkuvienė ir Modesta Paklonskaitė rašo apie Šeimų tarybos svarbą, primena, jog tik „mes patys esame atsakingi už savo šeimas ir turime stengtis, kad joms būtų gera“. Paulis Lemoine’as paliečia motinystės atostogų ir mamos išsiskyrimo su vaiku temą. Klausimų rubrikoje skaitykite, kaip pelnyti specialius Tikėjimo metų progos atlaidus, o atsinaujinusioje skiltyje mažiesiems – „Šv. Mišios su vaikais“ – apie paprastais žodžiais perteiktas liturginių gestų prasmes. Smagi naujiena – į žurnalo puslapius sugrįžo Don Kamilio istorijos.
Pažintis su šventaisiais tęsia Vanda Ibianska. Sausio numerio akiratyje – šv. Pranciškus Salezas, katalikų žurnalistų ir kurčnebylių globėjas, teigęs, jog laikrodis skaičiuoja laiko kiekį, bet laiko kokybė priklauso nuo mūsų, o Dievui mieli netapsime pasninkaudami, duodami įžadus be meilės. Vaidos Spangelevičiūtės-Kneižienės kalbinamos seserys dalijasi: „Tikėjime pirmiausia maitina asmeninis susitikimas su Jėzumi – malda. Ir asmeninė malda, ir bendruomeninė <…>. Tai prilygtų susitikimui su draugu, kuomet kalbiesi, klausai, o kartais tiesiog būni kartu.“
Be galo greitai prabėgo metai, taip pat ir laikas, pašvęstas gilinimuisi į pal. Jurgio Matulaičio mintis ir darbus! Paaiškėjus, jog jų gausai ir didybei aptarti vienerių metų per maža (Palaimintojo metų proga nesulaukėme nė vieno naujo, savarankiško leidinio Matulaičio tema), tikimės, jog „Artumos“ autorių rengiamą matulaitiadą mielai skaitysite ir 2013-aisiais! Atversdama švarų kalendorių, „Artuma“ skaitytojams linki gilaus Dievo artumos išgyvenimo ir po Kalėdų švenčių, kai tęsime kasdienius darbus ir, svarbiausia, kursime Naujų metų prasmę ir gerovę.
Širdies džiugesys, pakili nuotaika ir blogį gerumu įveikiantis pavyzdys telydi visus metus!
