Lapkričio Artuma: Meilės džiaugsmo VIII skyrius – padėti, o ne pasmerkti!

Neapsimetant, neva „skyrybos – nieko tokio“ – kas mes tokie, kad teistume kitą? Tomas Viluckas primena Liono arkivyskupo kardinolo Philippe’o Barbarino žodžius apie išsituokusius ir vėl vedusius. Savo straipsnyje apie fariziejus jis praplečia šią temą pabrėždamas, jog svarbiausia yra ne poza, kuria žmogus atlieka veiksmus, o jo vidiniai siekiai: „Dievoti veiksmai savaime nepadaro žmogaus švento, bet gali paversti jį šventeiva. Svarbiausia yra tai, kokią vietą žmogaus gyvenime užima Dievas ir artimas.“

Popiežiaus laiško teiginius analizuodama Vytautė Maciukaitė pabrėžia, jog svarbu yra suprasti situacijų skirtumus. Pasak Pranciškaus, viena yra kuomet po neseniai iširusios santuokos sukuriama nauja, kas kita – kai nauja santuoka sudaroma siekiant auginti ir auklėti vaikus, o senoji santuoka sąžinėje laikoma nė negaliojusia. Skirtingos situacijos Bažnyčiai formuluoja skirtingą jų priėmimą – apie tai ir kalbama šiame Artumos numeryje.

Tačiau kad ir kokia būtų situacija, neabejotina – labiausiai tėvų audrų sūkuryje nukenčia vaikai. Vaikų pasakojimai apie tėvų barnius kelia juoką ir graudulį. Tai suaugusieji mano, kad vaikai nesupranta, negirdi. Pasirodo, viską girdi, o ir supranta daugiau, jautriau. Tačiau kokia laimė, jeigu mylimi tėvai susitaiko! Apie tokį meilės stebuklą septyniolikmetė pasakoja „Jaunimo iššūkio“ skiltyje. Būtent dėl to, kokį poveikį „šeimos reikalai“ daro vaikams, būtina su jais kalbėtis. Kaip kalbėtis kartais nepatogiomis ar net intymiausiomis temomis, „Motinos užrašuose“ savo patirtimi dalijasi penkių vaikų mama Laura Aleknienė.

Asmenines patirtis atskleidė ir sutuoktiniai, abu išsiskyrę, o dabar gyvenantys antroje, civilinėje santuokoje. Skaitant jų pasakojimą nekyla nė minties apie smerkimą, tik begalinė atjauta daug sunkumų išgyvenusiems žmonėms ir didelis džiaugsmas dėl jų atrastos šeiminės laimės. Pastebėjimai, kiek reikia stengtis dėl gražių santykių, įkvepia. Skyrybų klausimu kalbinta šeimų konsultantė Nijolė Liobikienė irgi tvirtina: „Santuokinis gyvenimas iš mūsų reikalauja didelių pastangų kuriant tarpusavio santykius.“ Ji taip pat įvardija ir pagrindinę dažnų skyrybų priežastį.

O kur kreiptis dvasines žaizdas norintiems gydytis skyrybų paliestiems asmenims? Ir kokios pagalbos gali tikėtis besiskiriančios ir išsiskyrusios šeimos? Į šiuos klausimus atsako viena iš Šeimos ir saviugdos centro „Bendrakeleiviai“ įkūrėjų Elvyra Kučinskaitė. O kad šeimos instituciją reikia stiprinti apskritai, niekas neabejoja. Bet ar tikrai? Apie tam skirtą Šeimos stiprinimo įstatymą kalba Jolanta Ramonienė: „Kas konkrečiai bus daroma, kad pagerėtų šeimų gyvenimas?“ – tai yra esminis klausimas.

Nepaisant to, kiek ginčų aštuntasis Meilės džiaugsmo skyrius sukėlė tarp konservatyviųjų ir liberaliųjų bažnytinių pažiūrų atstovų, visuomet yra bendrų taškų. Tad ir šios temos leitmotyvas – meilė ir priėmimas. Kito priėmimas, pagalba, o svarbiausia – pastangos gydyti tai, kas dar įmanoma. Kaip paskutiniuose žurnalo puslapiuose taikliai pastebi Vanda Ibianska, „jei nors ketvirtadalis tos turto dalyboms skirtos energijos būtų buvę skirta susitaikymui!“

Sušildančio ir gydančio skaitymo visiems lapkričio Artumos skaitytojams.

Joana GIMBERYTĖ-JURONĖ