Tėvas Antanas Saulaitis SJunsplash.com nuotrauka
Popiežiaus maldos intencija kovui: melskimės, kad susiskaldžiusių šeimų žaizdos gytų per atleidimą ir kad jų nariai vieni kitų skirtumus priimtų kaip turtą.
Būdavo, kad troboje močiutės turėdavo šventą kampelį su kryželiu, šventu paveikslu, kabančiu rožiniu, šeimos ar asmenų nuotrauka, dar kokiu nors brangiu dalykėliu. Tai toks altorėlis. Kitur būdavo paprotys namuose prie lauko durų pakabinti indelį su švęstu vandeniu. Jis lyg visada saugo ir globoja šeimą, o išeidami į pasaulį – į darbą, mokyklą, dar kur – persižegnoja, pasitikėdami Dievo ištikima globa ir Angelų Sargų priežiūra. Ir dabar daug šeimų turi kokį šventą paveikslą pagal globėjo pomėgį, koplytėlę, kryžių. Dar nepriaugome prie musulmonų, kurie lentynos aukščiausiojoje vietoje padeda savo šventraštį Koraną, o mes laikytume Šv. Raštą. Tai visokie būdai rūpintis savo namų, savo šeimos ateitimi.
Daugybė šeimų prašo savo namus pašventinti – kai juos pastato, perstato, įsigyja ar kitaip įžengia į naują būstą. Žinoma, kunigėlis sukalba sutartą maldą, visi meldžiasi „Tėve mūsų“, o tada kiekvienas, kiekviena gali prisidėti savo prašymu, padėka ar kitokia mintimi išreikšti savo pasitikėjimą Dievo globa, ir čia gyvenančių pastangomis taikiai sugyventi ir vieni kitus palaikyti.
Mūsų namų ir šeimų – didžiausia įvairovė. Kiek daug močiučių globodavo ir globoja anūkėlius, kai tėvai dirba, gyvena kitur ar kokie reikalai spaudžia dalytis atsakomybėmis. Yra ir sudėtingesnių negu tradicinė šeima, kurioje yra įvaikinti ar globojami vaikai, jaunuoliai, taip pat vyresni šeimynos nariai, pavyzdžiui, teta, dėdė, seneliai, ilgalaikis svečias ar viešnia. Visur įmanoma kažką religinio ir švento daryti, ne tik per Kūčias, bet ir kasdien. Kartais tėvai ar močiutė išlydi vaikelius kryžiaus ženkleliu ant kaktos, kartais šeima prie stalo susiima rankomis ir sukalba maldelę ar pamainomis sukuria Dievopi kreipiamą sakinį, kitą.
Kaip šeimų įvairovė, taip ir įvairūs būdai susiskaldyti, pasidalyti priešingais ar net aštriais būdais: skyrybos, neištikimybė, kokios kitos nelaimės ir nesantaikos. Kiek ir kaip santuoka kadaise bažnyčioje priimta, duota ir palaiminta, visko būna šiame gyvenime, o gyventi toliau ir norisi, ir reikia. Tada į naudą išeina visos maldos, kurias ne tik šį mėnesį minime už šeimas, santuokas, visokių rūšių šeimynas ir namus, už kartų glaudžius, malonius ryšius, palaikymą, savitarpio pagalbą.
Maldelė siūlo remtis atleidimu už nuoskaudas ir skriaudą ar kitą nelaimingą patirtį, o atleidimas – kartais sunkus žingsnis. Čia kita maldos dalis primena, kad esame skirtingi, skirtingai augę, skirtingo įgimto būdo ar įsigyto elgesio, ir galima kai ką priimti, lyg pateisinti tuo skirtumu. Gal šeimos narė nemoka skaniai virti, bet savo dainomis užburia visus klausančius. Gal viena yra staigi, kitas kantrus ir lėtesnis. Vienose šeimose užaugęs rūpestingas, kitose – dar tik mokosi kreipti dėmesį ir rūpintis kitais nariais.
Bėdos atveju yra psichologinė, dvasinė, medicinos ir teisinė pagalba. Nesame vieni šiame sviete. Nėra jokios gėdos prašyti paramos, patarimo, išklausymo, tiesiog nuorodų, kaip namuose susitarti, susitaikyti, išlaikyti tas svajones ir maldas, kurios šiuos namus subūrė.
