Vaida Alksnevičienė
Brayden Prato / unsplash.com nuotrauka
Ar kada nors stabtelėjote ir pagalvojote, kodėl vaikai elgiasi vienaip ar kitaip? Kodėl kartais, net ir gavę pačią griežčiausią bausmę, jie vėl daro tą patį? Kodėl už apdovanojimą žadėtas darbas atliekamas tik paviršutiniškai, be vidinio įsitraukimo? Šie klausimai veda mus į Montessori pedagogikos esmę – gilų vaiko vidinio pasaulio pažinimą.
Montessori požiūris į bausmes ir apdovanojimus nėra griežtas „taip“ arba „ne“. Tai greičiau kvietimas pažvelgti giliau. Kodėl mes įvertiname vaiką saldainiu už gerai atliktą darbą? Kodėl baudžiame jį už netvarką kambaryje ar blogą pažymį? Atsakymas paprastas – nes mums taip buvo įprasta. Tokia buvo mūsų pačių vaikystė. Tačiau ar šie metodai iš tiesų padeda vaikui augti savarankiškam ir atsakingam?
Ar bausmės moko atsakomybės?
Penkerių metų berniukas žaidžia su kamuoliu svetainėje, nors žino, kad kamuoliu žaisti galima tik lauke ir toks elgesys gali baigtis nelaime. Kamuolys trenkiasi į vazą, ši sudūžta. Pirmoji tėvų reakcija dažnai būna griežtas balsas: „Sakiau, nežaisk su kamuoliu kambaryje! Dabar negalėsi visą savaitę žiūrėti filmukų!“ Vaikas sustingsta iš baimės arba pradeda verkti. Ką jis iš to išmoksta? Ne atsakomybės, o baimės būti nubaustam. Jis netgi gali pradėti meluoti, kad išvengtų pasekmių.
Montessori aplinkoje vietoje bausmės galime leisti vaikui patirti natūralias savo elgesio pasekmes. Pavyzdžiui, pasakyti: „Vaza sudužo, todėl dabar tau reikės viską sutvarkyti. Ar nori, kad padėčiau?“ Vaikas mokosi, kad klaidos turi pasekmes, bet jos nėra pasaulio pabaiga. Jis taip pat mokosi, kaip taisyti savo veiksmus, ir jaučiasi galintis padaryti kažką naudingo.
Ar apdovanojimai tikrai motyvuoja?
Pabandykime įsivaizduoti kitą situaciją. Jūs pažadate: „Jei išneši šiukšles, gausi ledų.“ Atrodytų, viskas paprasta: vaikas atliks užduotį ir bus laimingas. Bet ar pastebėjote, kad kitą kartą jis tų šiukšlių nebenori išnešti be atlygio? Taip gimsta sąlyginis mąstymas: „Aš darysiu tik tada, kai už tai ką nors gausiu.“ Vidinė motyvacija prarandama.
Montessori aplinkoje vaikai skatinami veikti dėl vidinio pasitenkinimo. Jei vaikas padeda sutvarkyti stalą, mokytojas nešaukia: „Puiku, štai lipdukas!“ Vietoje to pasakoma:„Žiūrėk, kaip dabar švaru! Ar pastebi, kaip smagu matyti sutvarkytą erdvę?“Šie žodžiai skatina vaiką pajausti vidinį džiaugsmą dėl savo darbo, o ne laukti išorinio atlygio.
Laisvė rinktis ir natūralios pasekmės
Montessori pedagogika skatina laisvę rinktis, bet ši laisvė niekada nėra atsieta nuo atsakomybės. Jei vaikas nusprendžia žaisti su moliu, jis žino, kad vėliau reikės sutvarkyti stalą. Jei žaislai nesutvarkyti ir išmėtyti po visa kambarį, kitą rytą gali būti sunku rasti mėgstamą automobilį. Šios natūralios pasekmės yra kur kas veiksmingesnės nei griežtos bausmės ar išoriniai atlyginimai.
Pavyzdys iš gyvenimo: berniukas atsisako apsiauti guminius batus, kai lauke lyja. Tėvai neįsivelia į ginčus, o tiesiog leidžia jam pasirinkti sportbačius. Po valandos berniukas grįžta šlapias ir sušalęs. Užuot jį barę, tėvai šiltai priima ir sako: „Ar kitą kartą nori išbandyti guminius batus?“ Vaikas pats patiria natūralią pasekmę ir mokosi iš savo patirties.
Kaip taikyti šį požiūrį?
Pradėkime nuo mažų žingsnelių. Kai kitą kartą norėsis pasakyti: „Jei susitvarkysi kambarį, gausi saldainį,“ pagalvokite, kaip galėtumėte paskatinti vaiką pajausti pasididžiavimą dėl švaros. Pasakykite: „Kaip smagu matyti tvarkingą stalą! Ar pastebi, kaip lengva dabar rasti pieštukus?“
Arba kai nutiks kažkas nemalonaus, tarkim, dukra ar sūnus išpils gėrimą, vietoje griežto tono galite sakyti: „Visiems kartais pasitaiko nelaimių. Eime išvalysim. Ar tau padėti surasti šluostę?“ Tokiu būdu vaikas mokosi, kad klaida nėra pasaulio pabaiga, bet yra galimybė pasitaisyti.
Auginkime savarankiškumą
Tikrasis savarankiškumas gimsta iš pasitikėjimo. Montessori pedagogika moko, kad vaikai neturi būti kontroliuojami bausmėmis ar papirkinėjami apdovanojimais. Jie turi turėti galimybę patirti natūralias savo elgesio pasekmes ir būti skatinami veikti dėl vidinio džiaugsmo.
Tėvų užduotis – būti šalia, palaikyti ir padėti, bet leisti vaikams klysti ir mokytis iš savo patirties. Kaip drugelis, kuris sustiprėja tik pats išsiverždamas iš kokono, taip ir vaikas tampa savarankiškas, kai gauna erdvės patirti gyvenimą ir mokytis dėdamas savo pastangas tikslui pasiekti.
Kviečiu išdrįsti. Išdrįsti leisti vaikui būti atsakingam už savo gyvenimą, o ne bijoti ar siekti įtikti. Kiekvienas mažas žingsnis yra jo kelionė į savarankiškumą. O mūsų, suaugusiųjų, užduotis – būti šalia ir padėti, kai prireikia. Bet ne daugiau.
