Spes non confundit –„viltis neapgauna“(Rom5, 5). <...> Viltis <...> yra pagrindinė artėjančio Jubiliejaus, kurį pagal seną tradiciją kas dvidešimt penkerius metus skelbia popiežius, žinia. <...> Tegu visiems tai būna gyvo ir asmeniško susitikimo su Viešpačiu Jėzumi, išganymo „vartais“ (plg. Jn 10, 7. 9), momentas“ (Spes non confundit, 1). Tokiu linkėjimu prasideda bulė, kuria popiežius Pranciškus dar praėjusių metų gegužę paskelbė eilinį 2025 m. Jubiliejų. Verta perskaityti visą šį prasmingą tekstą. Ypač prieš leidžiantis į piligrimystę Romon ar aplankant devyniolika Jubiliejaus bažnyčių Lietuvoje.
O tuo tarpu – dar vienas popiežiaus linkėjimas. Tiksliau, kvietimas, raginimas, ar net nurodymas iš to paties dokumento: „Viltis savotiškai suteikia orientaciją, nurodo tikinčiojo egzistencijos kryptį ir tikslą“ (SNC, 18). „Nuo šiol leiskimės patraukiami vilties, kad ji per mus pasklistų tiems, kurie jos trokšta“ (SNC, 25). Viltis nėra jausmas. „Leistis patraukiamam“ – tai pasirinkimas, apsisprendimas, valios pastanga. Taip, viltis rodo kryptį, bet eiti reikia pačiam. Kantriai ir ištvermingai. Šventieji tą darė. Visi ir kiekvienas. Apie palaimintąjį Teofilių Matulionį, Dievo tarnus Alfonsą Lipniūną, Vincentą Borisevičių ar Mečislovą Reinį tegu kalba kiti, geriau išmanantys. O aš ką tik grįžau palydėjusi keletą žmonių palaimintojo Jurgio Matulaičio muziejuje. Ten, ekspozicijos centre – tėvo Jurgio kojos ir rankos įtvarai. Visi, kas yra buvę, matė. Stabtelėjau šiandien prie jų ir supratau: mums visiems – ir mačiusiems, ir nemačiusiems – šiemet būtina juos pamatyti (beje, Marijampolės Šv. arkangelo Mykolo bazilika – viena iš devyniolikos Jubiliejaus bažnyčių Lietuvoje. Muziejus – greta. O tuojau ir pal. Jurgio liturginis minėjimas – sausio 27-oji!). Gal reikia net paliesti šaltą metalą ir grubią odą... Kad tikrai išgirstume Matulaičio žodį:
„Sakome: „Tikiu amžinąjį gyvenimą“. „Šie žodžiai patikimi ir tikri“ (Apr 22, 6). „Ko akis neregėjo, ko ausis negirdėjo, kas žmogui į mintį neatėjo, tai paruošė Dievas tiems, kurie jį myli“ (1 Kor 2,9). Kokios iš to kyla išvados?
Reikia Dievui nuoširdžiai dėkoti. Koks Jis geras! Tokį mums paskyrimą, tokią laimę teikia – per Jį ir su Juo tą laimę įgysime. Kaip saulės atspindys – taip mes Dievo laime laimingi, Jo šviesa šviesūs būsime. Jo panašumas būsime! Turime tvirtą pagrindą džiaugtis. Ar gali liūdėti čia ant žemės tas, kas tiki į dangų? <...> Ar neverta dėl to dirbti? Kiekvienas darbas ir vargas – ar ne tikras ir gausus pelnas? <...> „Džiaukitės viltyje, būkite kantrūs varge, ištvermingi maldoje“ (Rom 12, 12). Gali mus viskas nuvilti, išsprūsti iš rankų. Bet ši viltis pasilieka ir jos gana! (Manuscripta Lituana, asketinės konferencijos De fine ultimo: Gloria Dei )
Viltis – mūsų gyvenimo siela. Ji įlieja mums drąsą ir jėgą siekti gėrio, nežiūrint vargų ir sunkumų, palaiko dideliuose ir varginančiuose darbuose. Nesvarbu, ar esi pirklys, mokslininkas ar ūkininkas – viltis būtina. Vilties trūkumas – tai sielos mirtis. <...> Viltis teikia dvasios jėgą ir tvirtumą pagundose, sunkumuose, rūpesčiuose ir varguose. Viltis teikia dvasios džiaugsmą ir drąsą. Palaimintas, kas deda viltį į Dievą. Jis yra lyg medis, pasodintas prie tekančio vandens (Ps 1, 3).
Bet tam, kad turėtume viltį, reikia pagalbos ir malonės. <...> Teisingas vilties pagrindas – tai ne mūsų jėgos, nuopelnai ar bendradarbiavimas, bet Dievo gerumas ir visagalybė, teikianti mums pažadėtą pagalbą. Nieko be Dievo negalime. Ne kūriniais remiamės, bet tik Dievu, kuris niekuomet nenuvilia. Reikia pasitikėti, kad Jis duos visa, kas reikalinga mūsų išganymui. Per tai gyvenimo abejonėse turime tikrumą, išmėginimuose – sustip-
rinimą. Raštas juk sako: „Kas tik jį tiki, neliks sugėdintas“ (Rom 10, 11). Nenusivils tas, kuris nesvyruoja, kuriam nereikia atramos čia, žemėje, nes atranda tvirtumą dvasiniame gyvenime.
Tačiau nėra lengva viltį išlaikyti: praeities nuodėmės vargina, mūsų nedėkingumas ir maža pažanga liūdina, kančios, nepasisekimo baimė suima ir t. t. Ir tuomet piktoji dvasia sukelia nusiminimą ir neviltį. Vykim šalin tą melagę! Kaip laivą jūroje laiko inkaras, taip mes tvirtai vilties įsitverkime ir laikykimės: Dievas mano išgelbėjimas ir garbė; mano stiprybės uola; mano užuovėja yra Dieve! (Ps 62, 8)
Viltį reikia saugoti nuo priešų. Pirmasis priešas – mažadvasiškumas, dvasios nuosmūkis, susmulkėjimas. Piktoji dvasia mus nori traukti mažadvasiškumo link. Apmąstant savo negalią tokios mintys ir nuotaikos kartais apima, nes negalia ima atrodyti tartum pasiteisinimas. Atsvara tokioms mintims – pasitikėjimas, Dievo gerumo ir Jo geradarybių prisiminimas. Svarbu prisiminti, kad perdėtas kapstymasis savo praeityje ir nuodėmėje yra mažadvasiškumas. Reikia kovoti su nuliūdimu, kuris iš to kyla.<...>
Antrasis priešas – perdėtas pasitikėjimas, tiesiog įžūlumas. Viltis, kuri nėra sujungta su pastangomis, yra netikra. Pažadėtąjį gėrį pasieksime ne kitaip, kaip tik tuo būdu ir tuo keliu, kurį yra nurodęs pats Dievas – tai yra bendradarbiavimu iš mūsų pusės, mūsų gerais darbais. Dievas visuomet atleidžia, bet, kad gautume atleidimą, reikia atgailos. Dievas visuomet duoda malonę, bet, kad ją gautume, turime eiti sakramentų. Dievas duoda mums visokį gėrį, bet turime jo prašyti: „prašykite, ir jums bus duota; ieškokite, ir rasite; belskite, ir jums bus atidaryta“ (Lk11, 9). <...> Reikia pasitikėti, bet ir dirbti.
Svarbu vis kartoti pasitikėjimo aktus, šlovinti Dievo gerumą, Jo galybę ir didybę. Nesiduoti palaužiamam sunkumų, nes sunkumai, bendrai paėmus, yra ženklas, kad Dievas veikia, ir tuomet pikta dvasia priešinasi. Svarbu neišsigąsti jokių žemiškų kliūčių ir nelaimių. Jei tik atpažįstame Dievo valią ir ją vykdome, galime nelaimes sutikti kaip Dievo bendradarbius“(Manuscripta Polona, asketinė konferencija „De Spe“).
Jei ne tie įtvarai, norėtųsi sakyti: „Tėve Jurgi, siūlai per sudėtingą, beveik neįmanomą iššūkį“. Antra vertus, ir Bulės tekstas ne kitoks. Ir čia – aiškus raginimas priimti šį Jubiliejų būtent taip – kaip iššūkį: „Reikia, jog būtume „pertekę vilties“ (plg. Rom15, 13), kad galėtume įtikinamai ir patraukliai liudyti tikėjimą ir meilę, kuriuos nešiojamės širdyje; kad tikėjimas būtų džiaugsmingas, meilė – entuziastinga; kad kiekvienas galėtų dovanoti bent šypseną, draugystės gestą, brolišką žvilgsnį, nuoširdų išklausymą, nemokamą paslaugą, žinodamas, jog Jėzaus Dvasioje tai gali tapti vaisinga vilties sėkla tiems, kurie tai priima“ (SNC, 18).
Beje, tikrojo Matulaičio iššūkio dar nė negirdėjom. Jis „išsprogsta“ paskutiniame konferencijos „De Spe“ sakiny: „Turėti viltį, kai nėra vilties! Ypač ten, kur žmonės palieka ir atsitraukia, reikia sudėti viltį į Dievą. Kaip Juozapas, brolių į vergiją parduotas.“
