pexels.com nuotrauka
Fausta Palaimaitė
Yra toks anekdotas, atspindintis daugelio tikinčiųjų santykį su Dievu. Kalbasi du rabinai. Vienas klausia: „Kaip su tavim elgiasi vaikai?“ „Kaip su Dievu!“ – atsako kitas. „Kaip tai?!“ – nustemba pirmas. „Manęs beveik neklauso, mano prašymų nevykdo ir gyvena taip, tarsi aš visai neegzistuočiau; tačiau kai tik ko prireikia, iškart atlekia prašyti manęs.“ Išties, labai maldaujančių yra daug daugiau, negu labai šlovinančių ir dėkojančių.
Tačiau kas trokšta gilesnio dvasinio gyvenimo, susiduria su klausimu, o kaip jį pasiekti? Kai kurie skaito religines knygas, daug maldų kalba, dažnai dalyvauja Mišiose. Ar tai reiškia, kad žmogus išgyvena kasdienybėje gilų santykį su Dievu? Visai nebūtinai.
Pirmas ir esminis žingsnis į šį santykį – visiškai ir besąlygiškai pavesti savo gyvenimą Viešpačiui Kristui. Tai reiškia, kad aš renkuosi visą savo kasdienį gyvenimą, mažus ir didelius pasirinkimus derinti prie Jėzaus evangelijos. Tai reiškia, kad mano mąstymo ir maldos repertuare atsiranda maždaug toks sakinys: „Jėzau, Tu esi mano vienintelis Viešpats, trokštu vien Tavo būti, pagal Tavo valią gyventi, siųsk mane kur nori, daryk su manim ką nori.“ Tai – pamatinis pasirinkimas, kuris nuolat turi būti atnaujinamas per Sutaikinimo sakramentą ir vidinį apsisprendimą.
Daug maldų žmogaus gyvenime gali reikšti du dalykus: arba jis turi maldingumo dovaną, arba jis turi daug baimių ir menką tikėjimą Dievu. Maldos kiekis ar emociniai išgyvenimai meldžiantis nėra tikėjimo tikrumo ir gilumo kriterijus. Yra žmonių, kurie kalba daug maldų už savo vaikus ar kitus giminaičius. Puiku. Tik reikia prisiminti Abraomą, kad Dievas prašo visiškai ir besąlygiškai atiduoti savuosius Jo valiai (kaip Izaoką – paaukoti). Ir sutikti, kad man ir mano vaikams gali bet kas nutikti, nors visada meldžiu saugoti mus nuo pikto. Antai, prisiminkim Jobą, kuris buvo teisus ir už savo vaikus – septynis sūnus ir tris dukras – nuolat atnašaudavo deginamąją auką, už kiekvieną atskirai – jei kartais kuris nusidėjo, kad Dievas jiems atleistų (Job 1,4-5); tačiau... Dievas leido, kad visi vaikai iš karto žūtų.
Santykis su Dievu yra iškreiptas, kai žmogus kalba daug maldų norėdamas „priversti“ Dievą vykdyti jo planą: kad vaikai įstotų, kad sandoris pavyktų, kad į darbą priimtų... Visų šių dalykų galima prašyti, bet tik trečioje eilėje. Pirmiausia – save ir mylimus žmones visiškai atiduodame į Dievo rankas sutikdami, kad Jis gali daryti bet ką; tuomet meldžiame vesti mus išganymo ir šventumo keliu; ir jei tam neprieštarautų, galima prašyti – dėl darbo, išgydymo ar kitų žmogiškų rūpesčių. Tada išties einančiojo tikėjimo keliu žmogaus malda tampa labiausiai šlovinimo, dėkojimo ir atgailos. Tam puikiai pasitarnauja ir Valandų liturgija – Psalmių malda.
Tačiau nėra taip jau paprasta suvokti tą Dievo valią. Vakar man skambina 70-ies Genutė, kuri va šitaip įsitvėrusi į Dievo ranką gyvena daugiau 30 metų ir nenori nieko kito daryti, tik Viešpaties valią vykdyti. Ji vis dar daug dirba tarnaudama Dievui ir žmonėms. Nori paprašyti įžvalgos dėl vienos situacijos – kaip jai pasirinkti. Jai nerūpi, ar tai sunku, kiek tai kainuoja, jai rūpi tik, kaip teisingai ji turėtų pasielgti, nes atsirado daug abejonių. Tai yra nuolankus ir tikras tikinčiojo gyvenimo kelias. Rasti sau tikėjimo mokytoją, dvasios vadovą, sielovadininką, kuris tikėjimo kelionėje turi gilią patirtį ir gali patarti ir pamokyti.
Taip pat svarbus tikėjimo praktikų ritmas. Ryto, vakaro malda ir sekmadienio Mišios yra minimumas, tačiau gali būti pakankamas, kai yra maksimaliai sąmoningai atliekamas.
Bent keletą minučių rytą skirkime apsidžiaugti, kad Dievas dovanoja naują dieną, kad bus kartu su manim. Perskaitykime dienos Evangeliją ir keletą minučių pamąsčius išsirinkime žodį ar mintį, kuri lydės per dieną. Dienos metu, kad ir trumpomis, taip vadinamomis „strėlinėmis“ maldomis kreiptis į Dievą: „Ačiū, Jėzau“, „Viešpatie, gelbėk!“ ir pan.
Vakaro malda – tai minutės per kurias stengiuosi apžvelgti visą dieną iš naujo ir pastebėti akimirkas, kai girdėtas Dievo žodis išsipildė, kai tikrai buvo juntama Jo pagalba. Taip pat stengiuosi atpažinti, kada buvo pasiduota pagundai, padėkoti už dovanas, atsiprašyti už nuodėmes. Dera visiems (įskaitant save) už viską atleisti ir visus užtarti maldoje.
Pakliuvęs į kalėjimą ir ten atsivertęs jaunas vyras ateina pas mane dažniausiai su džiugesiu (nes jis ne kalėjime, o Dievuje gyvena), o vieną kartą ir sako: „Aš įtariu, kad jei eini teisingu tikėjimo keliu, tai kažkaip turėtų daugėti meilės širdyje visiems, o jei nedaugėja, tai kažkas – pro šalį?“ Jis nelankęs bažnyčios ir Biblijos dar visos neperskaitęs, bet iš to „mažai“, ką žino, melsdamasis ir mąstydamas atrado esminį Kristaus mokinio kriterijų: jei meilės nedaugėja – kažkas pro šalį.
Tad reikalingi momentai ištyrimui, kas trukdo meilei augti. Susikaupimo ir tylos dienos ar pusdieniai, kai Evangelijos šviesoje tikintysis ištiria, ar neatsirado, kas jo gyvenime svarbiau nei Dievas.
Vaikų auginimas, namų tvarkymas, sąžiningas darbas, liga, senatvė, negalia, pagalba stokojančiam, pasilinksminimai ir šventės, sportas, mokslas, bičiulystė ir kelionės, teatras, muzika ir visa, kas sudaro kiekvieno žmogaus įprastą gyvenimą, tinka augimui tikėjime, kai širdies nuostata teisinga kryptimi veda.
Projektą iš dalies finansuoja
